Slovakijos Sveikatos politikos instituto biuletenio pirmajame puslapyje diskutuojama, kaip reikėtų pakeisti Slovakijos Konstitucijos straipsnį, numatantį, kad piliečiai turi teisę į nemokamą sveikatos apsaugą ir medicininę pagalbą. Pastebima, kad yra susimaišyta tarp sveikatos politikos priemonių ir tikslų: iš tiesų finansavimas ir finansavimo būdai yra tik priemonė, skirta efektyviai sveikatos apsaugai garantuoti. O štai Konstitucija principą „nemokama medicina“ klaidingai iškelia iki tikslų.
Diskusija dėl konstitucijos keitimo dar nereiškia, kad konstitucija Slovakijoje ryt ar poryt bus pakeista. Tačiau pats diskusijos faktas rodo, kad sveikatos politikos erdvėje suvokta, jog viešieji finansai čia nėra pakankami. Šiuo metu privatūs asmenų mokėjimai Slovakijoje dengia 20 proc. sveikatos apsaugos sistemos išlaidų. Nuo 2003 metų Slovakijos sveikatos sistemoje yra įvestos pacientų priemokos (tiesa, tikrai nedidelės: 20 SK (apie 2 Lt) už vizitą pas bendros praktikos gydytoją ar gydytoją specialistą, recepto išrašymą; 50 SK (apie 5 Lt) už ligoninėje praleistą dieną ir pan. Palyginimui – pvz. Prancūzijoje paciento priemoka už ligoninėje praleistą dieną yra apie 15 eurų.
Tuo tarpu Lietuvoje legalių pacientų priemokų oficialaus įvedimo vis dar baiminamasi -„tauta nesupras“. Nesvarbu, kad ta tauta šešėliniais mokėjimais gydymo sistemoje palieka sumas, kurios daug kartų viršija ir tuos 2-5 litus, ir tuos 15 eurų. Dešimt metų į Lietuvos Respublikos vyriausybių programas yra įrašomi pasiryžimai sudaryti sąlygas privataus sveikatos draudimo funkcionavimui, tačiau sveikatos politikai ir toliau tebemano galintys visą sistemą suvaldyti administracinėmis priemonėmis. Privati iniciatyva, privatus draudimas sveikatos srityje, sąmoningas paties paciento dalyvavimas savo sveikatinimo procese vis dar podukros vietoje.
Tokioje situacijoje net sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti išdrįsta diskutuoti, ar kartais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginiai apie nemokamą medicinos pagalbą nėra per griežti.
Lietuvoje apie Konstitucijoje įtvirtintus ūkinės veiklos ar socialinės politikos principus, matyt, nėra taip įdomu diskutuoti. Lengviau – apie dvigubą pilietybę arba tiesioginius merų rinkimus. Ir manyti, kad dviguba pilietybė grąžins iš Lietuvos išvykusius (dėl ekonominių, o ne politinių tikslų) emigrantus, ir kad galimybė išsirinkti patikusį politiką (o paskui, kaip visuomet, juo nusivilti) ženkliai kažką pakeis.
Ar čia, kaip aptartos Slovakijos atveju, nesumaišytos priemonės su tikslais? Ar merai ir pilietybė (o ne ekonominės reformos, tarp jų ir sveikatos apsaugos srityje) yra tos priemonės, kurios padės pasiekti ekonominę gerovę, kuria visi iš esmės ir yra susirūpinę?
