Skaitant Dilip Hiro knygą Iran Today („Iranas šiandien“), nustebino 1973-74 m. kovos prieš infliaciją mastai. Siekiant susidoroti su infliacija, Irano vyriausybė išleido anti-spekuliavimo įstatymą, duodantį teisę specialiems gildijų teismams prižiūrėti, kad visoje šalyje laikomasi centrinės valdžios nustatytų prekių kainų. Visos kainos buvo spausdinamos laikraščiuose, jų laikytis turėjo visi prekiautojai.
Valdančioji Rastakhiz (atgimimo) partija į šią kovą turguose įtraukė daug žmonių, pagrinde studentų ir namų šeimininkių, kurių darbas buvo tikrinti, ar turguose (bazaruose) parduodamų prekių kainos atitiko valdžios nystatytas kainas. Į savanorių gretas visoje šalyje įsitraukė net dešimt tūkstančių žmonių!
1975-ųjų m. pabaigoje prekiautojams paskirtų baudų skaičius siekė 250 000; gildijų teismai nubaudė dar 180 000 pažeidėjų, 23 000 krautuvininkų buvo ištremti iš savo parduotuvių, o 8 000 prekiautojų buvo įkalinti. Visumoje, vienokia ar kitokia forma buvo nubausti dauguma iš pusės milijono „bazaari“ (t.y. visų su turgumi susijusių asmenų, nuo turtingų didmenininkų iki amatininkų ir nešikų), tad nenuostabu, kad 1978 m. jie tapo svaria jėga protestuose, nukreiptuose prieš Irano Šachą.
Žinia, kainų kontrolė priveda prie prekių stygiaus ir šešėlinės ekonomikos padidėjimo. Deja, šis kovos su infliacija „būdas“ nėra atgyvenęs. Ateinančiais metais eurą įsivesti besiruošiančioje Slovakijoje valdžia šią liepą paskelbė visuomeninę kampaniją „Keičiame valiutą – ne kainas!“. Pagal naująjį įstatymą, nepagrįstai kainas kėlę prekybinkais bus nubausti laisvės atėmimu nuo pusės iki dešimties metų; pernelyg elektros kainas pakėlusioms užsienio energetikos įmonėms grės net nacionalizacija. Įstatymo priėmimą lėmė būgštavimai, kad konvertuojant kainas iš kronų į eurus prekybininkai apvalins “aukštyn”. Panašu, kažkas pamiršo elementarią ekonomiką: kainas lemia pasiūla ir paklausa, o ne mistinis apvalinimas.
P.S. Ruhollah Khomeini citata iš Iran Today:
„As long as there is Islam there will be free enterprise.“
