Neseniai „Verslo žinios“ spausdino lyg ir gerą naujieną – esą JAV akcijų biržoje yra daugiau optimizmo. Tačiau kur kas realistiškesnė atrodo Nouriel Roubini nuomonė „Negyvos katės atšokimas“ (Dead Cat Bounce), teigianti, kad pagrįsto optimizmo ieškoti yra dar per anksti. Terminas „Dead Cat Bounce“ apibūdina trumpalaikius akcijų kainos padidėjimus ilgalaikėje kritimo tendencijoje. Kaip pastebi Economist dabartinės krizės metu jau buvo užfiksuoti penki kartai, kuomet akcijų rinkos laikinai pakilo apie 10 proc ., tačiau vėliau vėl nukrito.
Čia yra daugiau, nei intelektualinis ginčas. Priklausomai nuo to, ko tikimės – gerėjimo ar blogėjimo – mes paprastai ir planuojame savo veiksmus. Lūkesčiai smarkiai veikia kiekvieno žmogaus vartojimą, investavimą, sprendimus dėl karjeros ir pan. Optimizmas skatina daugiau vartoti net ir ateities sąskaita (pvz., skolinantis), pesimizmas – atvirkščiai, kaupti pinigus juodai dienai. Tokie kiekvieno asmeniniai sprendimai galiausiai veikia ir bendrą ekonominę aplinką.
Bet, kalbant apie dabartines Lietuvos aktualijas, nesutikčiau su sklandančiomis nuomonėmis, kad esą, „nereikia gąsdinti žmonių“, „nėra jau taip blogai“ ar pan. Jeigu „nėra jau taip blogai“ tai tik todėl, kad „dar nėra jau taip blogai“. Neigiamas BVP augimas užfiksuotas dar palyginti neseniai 2008 metų paskutinį ketvirtį. Bedarbių skaičius pasiekė aukštą lygį tik maždaug kovo mėnesį . Kitaip tariant, Lietuvoje reiškianti įvyksta pavėlavę lyginant su, pvz., JAV, nes ekonominiai reiškiniai skirtingose šalyse vyksta skirtingu laiku. Kuomet baigsis ar sumažės įvairios išmokos, išseks kuklios gyventojų santaupos, ar lengvai likviduojamas turtas – va tuomet bus labai blogai.
Dar labiau nesutikčiau su nuomonė, kad tiek ankstesnis augimas, tiek dabartinis kritimas yra nulemtas vien lūkesčių. Pasaulio, o ypač Lietuvos ekonomika nuo 2000 metų smarkiai išaugo, o gyvenimas stipriai pagerėjo. Ir pagerėjo tiek, kad nemaža dalis žmonių, turbūt, užsimiršo, kad gyvenimas gali ir blogėti. Ekonominį nuosmukį ar atsigavimą sieti vien su lūkesčiais yra tolygu teigti, kad pvz., lūžusią ranką skauda tik todėl, kad apie ją galvojame.
Greitų receptų atsigavimui nėra. Fiskaliniai stimulai yra populiarūs, bet tik toks ir yra jų esminis poveikis – parodyti, kad valdžia „aktyviai kovoja su krize“. Fiskalinė politika geriausiu atveju gali tik sušvelninti kritimą, bet ne jo išvengti. (Nors, be abejo, šiuo klausimu yra daug pagrįstų nuomonių, o skirtingų šalių fiskalinis stimulas turi skirtingą poveikį).
Nepagrįstas, nepasvertas optimizmas yra įvardijama kaip vienas iš ilgalaikių dabartinės krizės sukėlėjų. Priešlaikinis optimizmas yra toks pat pavojingas. Tikintis, kad nuosmukis jau tuoj baigsis, ar, kad blogiausia jau praeityje, taip pat galima pridaryti klaidų. Tikėtis blogesnio – ne visada pesimizmas.
