Aukštos naftos kainos vėl atgaivino šiek tiek primirštą naftos atsargų klausimą. Be abejonės niūrios prognozės yra žymiai įdomesnės tiek žurnalistams, tiek skaitytojams. Straipsnis su antrašte „Ateitis nežada nieko ypatingo“ sunkiau sudomins skaitytoją, nei “Pasauliui gresia energetikos krizė“.
Naftos maksimumo (Peak oil) teorija daugiau parodo analitikų įsitikinimus nei naftos rezervų situaciją. Peak oil teorijai pritaria tikrai labai daug protingų šį verslą išmanančių žmonių. Lygiai taip pat septinto dešimtmečio prognozėms, kad 2000 Žemėje baigsis naftos atsargos pritarė labai daug protingų žmonių. Tačiau nieko panašaus neatsitiko, o ilgalaikė naftos kaina paskutiniame XX a. dešimtmetyje buvo mažesnė nei septintajame dešimtmetyje, ir šiaip mažiausia, per visą žmonijos istoriją.
XVI amžiuje Anglijai buvo pranašautas nuosmukis, nes buvo apskaičiuota, kad šalies medienos atsargos nepajėgs patenkinti pramonės poreikių. Tačiau išaugus medienos kainos, buvo atrasta, kad gamybai galima naudoti išvalytą anglį (koksą). Kažkas panašaus turėtų atsitikti ir su nafta – jei jos kainos pakils tiek, kad naftos naudoti nebeapsimokės, mes ilgainiui pasirinksime kitus energijos šaltinius. Cituojant vieną iš OPEC įkūrėjų „Akmens amžius baigėsi ne dėl akmenų trūkumo; naftos amžius baigsis, bet ne dėl naftos trūkumo.“
Paradoksalu, bet pasaulinė energetikos krizė, jei ir įmanoma, tai labiau dėl bandymo nuo jos apsisaugoti naudojant planinės ekonomikos instrumentus, nei dėl energijos šaltinių trūkumo.
