Prieš kelias dienas Economist išspausdino įdomų straipsnį apie elektra varomus autobusus XX a. pradžioje. Teigiama, elektrobusai buvo ir ekonomiški, ir efektyvūs, o neprigijo tik dėl netinkamai susiklosčiusių aplinkybių, o konkrečiai – dėl vieno žmogaus (vieno iš gamintojų) godumo. Netikėtai nustebino straipsnio išvada, kuri teigia, kad geriausia technologija yra nebūtinai ta, kuri įsitvirtina rinkoje.
Visų pirma būtų galima ginčytis, kaip apibrėžti žodį „geriausias“, kuris turi begalę prasmių. Ar „geriausias“ reiškia labiausiai
patinkantis žmonėms, ar labiausiai tenkinantis rinkos poreikius, ar technologiškai tobuliausias?
Neplėtosiu šios semantinės diskusijos, nes čia iš tikro kalbama apie plačiai nagrinėtą situaciją, kuomet naujų produktų rinkoje atsiranda panašūs (bet kartu neveikiantys produktai) ir kiekvienas iš jų stengiasi tapti nauju rinkos standartu. Populiariausias to pavyzdys (tiesa, didžiajai daliai lietuvių visiškai neaktualus) – kova videomagnetofonų rinkoje tarp VHS ir BetaMax standartų. Populiarus šios istorijos interpretavimas – BetaMax įrašo kokybė buvo geresnė, tačiau VHS pasižymėjo didesne įrašymo trukme. Kadangi į VHS tilpdavo amerikietiško futbolo (kiti sako – beisbolo) rungtynės, daugiau vartotojų pradėjo rinktis VHS. To pasėkoje dėl „prisijungimo“ (bandwagon) efekto, rinkoje įsigalėjo VHS – neva prastesnės kokybės produktas.
Apie tai yra prirašyta aibė knygų ir darbų, kurie prieina skirtingų išvadų, ir mano tikslas čia nėra diskutuoti, ar iš tikro VHS prastesnė nei Beta, ar Dvorak klaviatūra geresnė už QWERTY. Tačiau šios teorijos implikuoja, kad rinka neveikia (market failure), o taigi atsiranda galimybė (ir net būtinybė) valdžios įsikišimui.
Todėl reikia sugrįžti prie pamatinių aksiomų, kad vartotojas, priimdamas sprendimus, yra racionalus, vadovaujasi savo preferencijomis ir geriausiai panaudoja tuo metu prieinamą informaciją. Visi rinkoje veikiantys vartotojai panaudoja visą esamą informaciją, tad pasiektas rezultatas (VHS, o ne Beta) ir yra geriausias. Tai, kad vartotojai pasirinko vaizdo kiekybę, o ne kokybę yra visiškai nestebinantis rezultatas, panašus procesus galima identifikuot ir skaitmeninėje eroje.
Tikrasis pavojus, kad vartotojai gaus prastesnį produktą, atsiranda tada, kuomet įsikiša valstybė. Nustatydama konkrečius standartus (ir uždrausdama visus kitus) ji paprasčiausiai nepalieka vietos visiems ekonominiams procesams, kurie nulemia vieno ar kito produkto sėkmę. Be to, įteisindama tik vieną standartą, ji užkerta kelią konkurencijai, tad pastarasis produktas praranda būtinybę tobulėti, o tai neabejotinai reiškia, kad jis bus prastesnės kokybės (nei kad evoliucionavęs rinkos sąlygomis). Standartizacija, be abejo, turi savo ekonominių privalumų, tačiau industriniai standartai savo laiku gali sėkmingai būti sukurti privačių kompanijų, pvz., kompaktinis diskas (CD), o ne nustatyti valstybės.
Jei šiais laikais elektrobusas atrodo puiki transporto priemonė, tai nereiškia, kad toks jis atrodė prieš šimtą metų. Juo labiau tai
neįrodo, kad rinkos pasirenkami sprendimai gali būti neteisingi arba „negeri“. Inovacija tampa sėkminga savo laiku, t.y. kuomet jos reikia rinkai. Faksas gi irgi išrastas XIX amžiuje.
P.S. Liepos 19-os dienos papildymas. Ši diskusija nėra tiktai teoretinė, puikiai iliustruojadabar vykstančios diskusijos dėl mobiliosios televizijos standartų. Susiduriama su ganėtinai panašia situacija: Europos Komisija nori nustatyti DVB-H standartą, o tai reikštų neigiamas pasekmes kompanijoms, kurios naudoja DMB standartą.
