Ekspertizė. Dėl pensijų ir socialinio draudimo sistemos reformos paketo

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo 20 pensijų ir socialinio draudimo reformą reglamentuojančių įstatymų projektų ir teikia savo pastabas ir pasiūlymus.

Pabrėžiame, kad teikiami sisteminės reformos įstatymų projektai, tačiau juose nėra nuostatos dėl didžiosios dalies draudėjų, apdraustųjų ir savarankiškai dirbančiųjų socialinio draudimo įmokų tarifų. Taip pat nėra parengtas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2019 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas, kuriame būtų numatyti nauji įmokų tarifai.

Siūlomos reformos neįmanoma visapusiškai sistemiškai įvertinti, kai neaišku, kokie yra būsimi įmokų dydžiai ir kaip pasikeis mokesčių našta. Išlieka rizika, kad atlikus reformą, sujungus darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokas ir padidinus įmokų bazę, bus priimti kiti (didesni) tarifai, nei buvo pristatyta visuomenei anksčiau vykusių konsultacijų metu.

Siūlome:

  • neatsisakyti „Sodros” įmokų pervedimų į II pakopos pensijų fondus ir svarstyti galimybę sistemą reformuoti į, pavyzdžiui, 6+X+0 sistemą, kurioje būtų atsisakoma papildomos valstybės priemokos, o į pensijų kaupimą nukreipiama didesnė gyventojo pensijų įmokos dalis;
  • atsisakyti privalomos nuostatos pensijų kaupimo bendrovėms steigti Tikslinės datos gyvenimo ciklų fondus;
  • asmenų automatiško įtraukimo į pensijų kaupimo sistemą ir priskyrimo pensijų kaupimo bendrovėms ir jų valdomiems fondams kriterijus ir tvarką nustatyti įstatyme;
  • nemonopolizuoti anuiteto teikimo paslaugos ją perduodant išimtinai tik VSDF valdybai;
  • nekeisti pensijų bendrovėms nustatytų maksimalių atskaitymų nuo pensijų turto;
  • panaikinti nuostatą, kuria asmenų, buvusių pensijų fondų dalyviais iki 2018 m. gruodžio 31 d., sukauptos lėšos stabdant dalyvavimą pensijų kaupimą yra privalomai pervedamos į VSDF;
  • užtikrinti, kad šalpos pensijų dydžių nustatymui būtų pasirinkta efektyvi metodika;
  • nedidinti kitų mokesčių tarifų ta apimtimi, kokia mažinamos įmokos į Ilgalaikio darbo išmokų fondą arba arba tą didinimą išsamiai pagrįsti;
  • siūlome apjungti darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas įtraukiant ir nedarbo socialinį draudimą, nelaimingų atsitikimų darbe draudimą ir profesinių ligų socialinį draudimą;
  • grįžti prie tvarkos, pagal kurią socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos proporcingai dirbtam laikui;
  • atsisakyti bazinės pensijos įvedimo, ją mokant iš valstybės biudžeto ir su tuo susijusių mokesčių ir įmokų tarifų pakeitimų. Jei vis dėl to būtų apsispręsta įvesti bazinę pensiją ir / arba jos mokėjimą iš valstybės biudžeto, bazinė pensija turėtų būti kuo mažesnė, palyginus su senatvės pensija;
  • laikytis teisės aktų derinimo su visuomene tvarkos ir numatyti adekvatų terminą visuomenei ir suinteresuotoms institucijoms pateikti savo pastabas į šį didelės apimties įstatymų pakeitimo projektą.

 

Žemiau pateikiame savo argumentus

Siūlomi pakeitimai mažina antrosios pensijų sistemos finansavimo mastus ir keičia finansavimo mechanizmą.

Dabar galiojantys įstatymai numato, kad pervedimai į II pensijų kaupimo pakopą – paties pensijų kaupimo dalyvio pasirinktą fondą – vyksta pagal formulę 2+2+2. Pagal ją, 2 proc. perveda „Sodra” iš asmens sumokamų socialinio draudimo mokesčių, 2 proc. sumoka pats žmogus nuo savo atlyginimo ir 2 proc. nuo tuometinio vidutinio darbo užmokesčio šalyje sumokama iš valstybės biudžeto. Nuo 2020 m. numatyta taikyti formulę 3,5+2+2, „Sodros” įmokų pervedimų dalį į privačius fondus padidinant iki 3,5 proc., taip iš dalies kompensuojant per krizę įvykusį įmokų sumažinimą ir kartu mažinant galimus „Sodros” įsipareigojimus ateityje.

Šia reforma siūloma pensijų kaupimo sistemą pakeisti iš esmės – 2(3,5)+2+2 kaupimo formulę reformuoti į 0+4+2. Vertiname tai, kaip de facto II pensijų pakopos panaikinimą, taip pasirenkant netvarią pensijų sistemos reformos kryptį ir pažeidžiant pensijų fondų dalyvių teisėtus lūkesčius.

Pabrėžiame, kad net ir sujungus darbuotojo ir darbdavio mokamas socialinio draudimo įmokas ir taip padidinus mokestinę bazę, asmuo 0+4+2 sistemoje į pensijų fondus perves mažiau, nei būtų galėjęs 3,5+2+2 sistemoje, turėjusioje įsigalioti nuo 2020 m., net ir neplečiant mokesčio bazės, t.y. nesujungiant darbdavio ir darbuotojų mokamų socialinio draudimo įmokų.

Pirma, siūloma reforma neužtikrina pensijų ir socialinio draudimo sistemos tvarumo.

Reformos paketo aiškinamajame rašte konstatuojama, kad šiandieninės Lietuvos demografinės projekcijos iš esmės skiriasi nuo tų, kurias prognozavo „Eurostat“ 2005 metais. Tuomet buvo prognozuota, kad 2050 m. apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu skaičius Lietuvoje sieks 1,18 milijono, o 2017 m. atliktoje analizėje 2050 m. prognozuojamas apdraustųjų skaičius siekia 0,69 milijono.

Atsižvelgiant į visuomenės senėjimą ir dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą, pensijų sistemą reikėtų reformuoti diversifikuojant jos finansavimo šaltinius, skatinant pensijų finansavimą ne tik „einamuoju“ būdu, bet ir taupymu bei kaupimu. Tačiau pasirinkta reformos kryptis ateities pensijų sistemą daro kaip tik labiau priklausomą nuo dirbančiųjų skaičiaus ir einamojo finansavimo. Tokiu būdu pasirinkta reformos kryptis neatitinka aiškinamajame rašte konstatuojamų problemų.

Tačiau, pagal siūlomą pertvarką, nors įmokos į „Sodrą” mažinamos 2 proc. ar įvedamos mokestinės lengvatos kaupiantiems daugiau 0+4+2 sistemoje, „Sodra” nebeperves 2 proc. (2020 m. – 3,5 proc.) socialinio draudimo įmokų savarankiškai kaupiantiems, kartu mažindama „Sodros” pensijos, taigi ir ateities įsipareigojimų, dalį. Dar daugiau – valstybė prisiima atsakomybę būti vieninteliu anuitetų mokėtoju senatvės pensiją gaunantiems žmonėms.

Visa tai reiškia, kad valstybės vaidmuo ir įsipareigojimai pensijų ir socialinio draudimo sistemoje iš esmės nemažėja, kai dirbančiųjų ir socialinio draudimo įmokas mokančių asmenų skaičius iki 2050 m. gali ženkliai mažėti.

Antra, reforma pažeidžia būsimųjų pensininkų teisėtus lūkesčius.

Atkreipiame dėmesį, kad 5,5 proc. kaupimo įmokos buvo numatytos dar 2002 m. Pensijų reformos įstatyme. Pagal 2012 m. birželio 29 d. Konstitucinio teismo nutarimą[1], pensijų kaupimo dalies sumažinimas nuo 5,5 iki 1,5 proc. per 2009 m. finansų krizę pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai dar ir dėl to, kad buvo numatytas kompensavimo mechanizmas, t.y. ateityje buvo numatyta vėl padidinti kaupimo dalį. Visuose strateginiuose valstybės dokumentuose bei valstybės parengtose pensijų skaičiuoklėse buvo numatyta, kad ne į „Sodrą”, o į pensijų kaupimą nukreipiama dalis didės, kol 2020 m. pasieks 3,5 proc. socialinio draudimo įmokų.

Tokiu būdu per daugiau nei 15 metų buvo formuojamas lūkestis, kad II pensijų kaupimo pakopą valstybė yra pasirengusi stiprinti, o kartu, kad ir patys gyventojai turi rūpintis savo senatve investuodami į kaupiamąsias pensijų sistemos priemones.

Reformos paketo aiškinamajame rašte teigiama, kad dalyvių teisėtų lūkesčių nepažeis numatyta galimybė į II pakopos pensijų fondus mokėti įmokas, viršijančias 4 proc. dalyvių lėšų ir šioms įmokoms bus numatyta GPM lengvata.

Nesutinkame su šia išlyga dėl to, kad ir dabar kaupiantiems papildomai egzistuoja mokestinės lengvatos. Taip pat įmokų formulės pasikeitimas lems mažesnes įmokas į pensijų fondus, nei buvo numatyta nuo 2020 m.

Trečia, dėl pokyčių II-osios pakopos pensija tampa nekonkurencinga kitų investavimo produktų atžvilgiu.

Dabartinio 2+2+2 modelio pakeitimas į 0+4+2 reiškia, kad esminis pensijos kaupimo šaltinis tampa darbuotojo 4 proc. atlyginimo dydžio įmoka, mokama nuo disponuojamų pajamų ir 2 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio (VDU) subsidija. Tačiau kaupimui iš esmės vien disponuojamomis pajamomis yra daug patrauklesnių ir lankstesnių investavimo produktų, nei antrosios pakopos pensija. Tai gali tapti akstinu žmonėms pasitraukti iš pensijų kaupimo sistemos. Tokiu būdu, siūloma reforma ne tik nepasieks tvaraus pensijų finansavimo, o atvirkščiai – sumažins tvarumą.

Siūlome: neatsisakyti „Sodros” įmokų pervedimų į II pakopos pensijų fondus ir svarstyti galimybę sistemą reformuoti į, pavyzdžiui, 6+X+0 sistemą, kurioje būtų atsisakoma papildomos valstybės priemokos, o į pensijų kaupimą nukreipiama didesnė gyventojo pensijų įmokos dalis.  

Dėl Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo Nr. IX-1691 pakeitimo įstatymo projekto (toliau – pensijų kaupimo įstatymo projekto)

Dėl III skyriaus 14 str. bei priedo 6 str. prievolės pensijų fondams turėti tikslinių gyvenimo ciklų fondus

Įstatymu įtvirtinama, kad kiekviena pensijų kaupimo bendrovė turės turėti po visoms septynioms tikslinėms dalyvių grupėms pagal amžių skirtą investavimo fondą, kurie skirsis savo investavimo strategija. Šią nuostatą bandoma pagrįsti tuo, kad didelė dalis pensijoms papildomai kaupiančių asmenų netinkamai pasirenka pensijų fondą: jaunesni žmonės investuoja pernelyg konservatyviai, vyresni – rizikuoja.

Pastebime, kad tokie teiginiai paprastai remiasi prielaida, kad dauguma pensijų fondų dalyvių neišmano finansų, netinkamai paskirsto investicijų riziką. Sutinkame, kad tokie Tikslinės datos fondai gali būti patogesni pasyviems pensijų fondų dalyviams ir rekomenduojami, tačiau abejojame privalomumo nauda.

Visų pirma, tai lems išaugusius administravimo kaštus, kurie, ypač mažesnius pensijų valdytojus, priverstų nutraukti veiklą. Mažiems fondams būtų sunkiau ir brangiau sukurti diversifikuotą pensijų fondo modelį, o to pasekmė būtų – koncentruota rinka su keliais dideliais žaidėjais bei itin dideli įėjimo į rinką kaštai naujiems žaidėjams.

Dėl šių priežasčių siūlome atsisakyti privalomos nuostatos pensijų kaupimo bendrovėms steigti Tikslinės datos gyvenimo ciklų fondus.

Dėl I skyriaus 6 str. automatiško įtraukimo į pensijų kaupimą

Įtvirtinama, kad dalyvavimas pensijų kaupime gali būti pradėtas ne tik sutartiniu pagrindu, bet ir automatiškai. Tokiu būdu asmenys į pensijų kaupimą bandomi įtraukti ne daugiau nei tris kartus iki asmeniui sukaks 40 metų.

Įstatyme įtvirtinama nuostata, kad mechanizmas, kuriuo asmenys yra įtraukiami į pensijų kaupimą, yra nustatomas ne įstatymu, o paliekamas nustatyti Vyriausybei arba jos įgaliotai priežiūros institucijai.

Pensijų kaupimo sistemai yra gyvybiškai būtinas stabilumas. Reformos dokumentuose visiškai nėra aišku, kaip priskyrimas veiks ir ar ji nebus kaitaliojama.

Kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių reformų pavyzdžiai (Lenkija, Vengrija, Bulgarija, Čekija, Slovakija) rodo, kad net ir pasiekus didelį įtraukimą į privačius pensijų fondus, dažni sistemų pokyčiai mažina žmonių domėjimąsi ir pasitikėjimą pensijų kaupimo sistema. Mažėjantis domėjimasis ir pasitikėjimas ilgainiui lemia didesnį spaudimą politikams ją vėl iš naujo reformuoti.

Jei bus pritarta 0+4+2 kaupimo modeliui, siūlome tvarką, kurią remiantys asmenys bus automatiškai įtraukiami į pensijų kaupimą ir priskirti pensijų kaupimo bendrovėms, pristatyti visuomenei ir įtvirtinti įstatymu.

Dėl I skyriaus 4 str. ir V skyriaus 29 str. vienintelio anuitetų mokėtojo Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) valdybos įtvirtinimo

Šiomis įstatymo nuostatomis yra panaikinama galimybė anuitetų mokėjimo paslaugą teikti privačioms bendrovėms. Siūloma, kad vieninteliu anuitetų mokėtoju Lietuvoje taptų valstybinė institucija. Taip yra įtvirtinama, kad visi asmenys, sukaupę pensijų kaupimo sąskaitoje daugiau nei 10 000 eurų, privalės pasirašyti anuiteto sutartį su VSDF valdyba. Asmenys, kurie bus sukaupę daugiau nei 60 000 eurų, galės šios sumos perviršį išsimokėti jiems priimtinu būdu, tačiau taip pat privalės pasirašyti anuiteto sutartį su VSDF valdyba.

Nepritariame šiai nuostatai. Visų pirma, Valstybės dalyvavimas komercinėje veikloje galimas tik tokiu atveju, kai aiškiai įrodoma, kad rinkoje analogiškų paslaugų nėra ir negali būti, arba, kad jos yra netinkamos siekiant atitinkamų tikslų. Lietuvoje veikia privačios įmonės, siūlančios pensijų fondų ir anuitetų paslaugas, todėl valstybės tiesioginis dalyvavimas teikiant šias paslaugas yra nepateisinamas. Dar daugiau, aiškinamasis raštas nepagrindžia ir neįrodo, kodėl toks drastiškas ūkinės laisvės suvaržymas yra reikalingas.

Antra, valstybė prisiimdama anuiteto mokėtojo atsakomybę, prisiima ir riziką dėl išmokų mokėjimo. Ši reforma reiškia, kad valstybė ne tik nemažina savo dabartinių įsipareigojimų pensijų gavėjams, bet ir juos ruošiasi didinti atsisakydama galimybės pasidalinti šia atsakomybe su privačiais paslaugos tiekėjais. Tai sukelia riziką, kad pensijų ir socialinio draudimo sistemą netolimoje ateityje vėl gali tekti reformuoti, nes atsižvelgiant į demografinius rodiklius, valstybė nesugebės pakelti prisiimtų įsipareigojimų.

Siūlome nemonopolizuoti anuiteto teikimo paslaugos ją perduodant išimtinai tik VSDF valdybai.

Dėl III skyriaus 22 straipsnio atskaitymų iš pensijų turto

Nustačius maksimalius 0,5 proc. dydžio atskaitymus nuo lėšų vidutinės metinės vertės ir panaikinus atskaitymus nuo įmokų, daugumos pensijų fondų valdymo veikla gali tapti  nepelninga. Tai priverstų pensijų fondų rinką koncentruotis ir mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių. Dėl mažos konkurencijos labiausiai nukentėtų pensijai kaupiantys gyventojai.

Pabrėžtina, kad imtis pensijų fondų veiklos rinkos dalyviai nusprendė žinodami tos veiklos sąlygas, tad reikšmingų sąlygų keitimas pažeidžia veiklos sąlygas dėl veiklos tęstinumo.

Sumažinti maksimalų kasmetinio atskaitymo dydį būtų netikslinga, nes didelė dalis pensijų kaupimo bendrovių sąnaudų yra pastoviosios sąnaudos, kurios nekinta dėl į pensijų fondus investuotų lėšų kiekio, yra fiksuotos. Tai nulemia, jog mažėjant bendrovės valdomų lėšų kiekiui, vis didesnė dalis pastoviųjų sąnaudų tenka vienam eurui valdomų lėšų. Dėl šios priežasties mažinant atskaitymus ir taip mažinant bendrovių pajamas, kurios padengia pastoviąsias sąnaudas, pensijų fondų valdymo veikla pelninga gali išlikti tik vienoms pensijų kaupimo bendrovėms perimant kitas. Todėl bendrovių taikomų atskaitymų mažinimas priverstų pensijų fondų rinką koncentruotis.

Lietuvoje buvo pasirinktas ypač nuosaikus pensijų reformos variantas, kuomet į pensijų fondus nukreipiama nedidelė dirbančiųjų socialinio draudimo mokesčio dalis. Nuo 2009 m. ne kartą priimti politikų sprendimai keisti pensijų kaupimą sumenkino pasitikėjimą pensijų reforma ir pablogino pensijų kaupimo bendrovių padėtį, pasunkino pastovių sąnaudų naštą, kuri paskirstoma mažesniam kiekiui valdomų lėšų, privertė bendroves patirti nuostolius dėl planų neatitinkančių biudžetų ir pinigų srautų, darytų investicijų. Sprendimo taip pat mažinti maksimalių atskaitymų dydžius našta pensijų fondų kaupimo bendrovėms taptų nepakeliama.

Siūlome nekeisti pensijų bendrovėms nustatytų maksimalių atskaitymų nuo pensijų turto.

Dėl pensijų kaupimo įstatymo V skyriaus 29 ir 32 str. periodinių pensijų išmokų

Įstatymu yra įtvirtinama, kad asmuo, sukaupęs nuo 3000 iki 10 000 eurų pensijų kaupimo bendrovėje, suėjus pensijiniam amžiui iš pensijų fondo bendrovės negali gauti išmokos už visą sukauptą sumą, bet turi jas gauti periodiškai. Aiškinamajame rašte ši nuostata niekaip nėra argumentuota.

Dėl pensijų kaupimo įstatymo priedo 2 straipsnio pensijų kaupimo sutarties nutraukimo

Įstatymo pakeitimu yra įtvirtinama, kad asmenys, kurie buvo pensijų fondų dalyviais iki 2018 m. gruodžio 31 d., gali stabdyti dalyvavimą pensijų kaupime, tačiau tokiu atveju jų sukauptos lėšos yra pervedamos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.

Asmenims nėra sudaroma galimybė sukauptas lėšas atgauti į savo sąskaitą. Tokia įstatymo nuostata yra įtvirtinamas vienintelis būdas – sukauptas lėšas perkelti atgal į VSDF biudžetą, nepaliekant galimybės asmeniui pačiam pasirinkti kitas galimas investicines priemones (pvz., pervedimas į turimą III pakopos pensijų fondą ar investicinio gyvybės draudimo kaupiamąją sąskaitą). Siūlomas 0+4+2 kaupimo modelis gali tapti mažiau priimtinu investavimo produktu, nei III pakopos pensijų fondai.

Siūlome panaikinti nuostatą, kuria asmenų, buvusių pensijų fondų dalyviais iki 2018 m. gruodžio 31 d., sukauptos lėšos stabdant dalyvavimą pensijų kaupimą yra privalomai pervedamos į VSDF.

Dėl Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo Nr. I-675 1, 2, 6, 7, 8 ir 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo VI1 skyriumi

LLRI 2017-09-14 yra atlikusi ekspertizę, kuri parodė, kad pati MVPD nustatymo metodika turi esminių trūkumų:

  1. MVPD prekių krepšelis neatspindi minimalių vartojimo poreikių. MVPD apskaičiavimo metodikoje (toliau – metodika) naudojama LR Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta minimalaus maisto produktų rinkinio struktūra – produktai ir vienam gyventojui apskaičiuojamas suvartojimas per metus. Į būtinųjų išlaidų sąrašą įtraukti tokie maisto produktai bei paslaugos, kurios neatspindi realaus žemesnių pajamų žmonių pasirinkimo.
  2. MVPD krepšelis naudoja vidutines, o ne mažiausias kainas. Tos pačios rūšies prekės kainuoja įvairiai, tad tikėtina, kad žmonės turintys mažiausias pajamas ir siekiantys patenkinti minimalius poreikius pirkdami ne vidutinio kainų lygio, o pigiausias prekes.
  3. MVPD neatspindi regiono, amžiaus, turtinės padėties ir kitų objektyvių priežasčių sąlygotų poreikių skirtumo. Apskaičiavimo metodika atspindi prastai arba išvis neatspindi skirtumų, kuriuos sąlygoja minimi faktoriai, pvz., būsto nuomos kainos skirtinguose regionuose skiriasi kelis kartus.

Visos šios priežastys lemia, kad MVPD metodika grįstos šalpos pensijos mažina susietumą tarp įmokų ir išmokų socialinio draudimo sistemoje.

Siūlome užtikrinti, kad šalpos pensijų dydžių nustatymui būtų pasirinkta efektyvi metodika.

Dėl Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 5, 11 ir 14 straipsnių pakeitimo įstatymo

Reformos aiškinamajame rašte teigiama, kad į Ilgalaikio darbo išmokų fondą yra surenkama daugiau įmokų, negu reikia išmokoms mokėti ir dėl to įmokos tarifas mažinamas dalį jo perkeliant į kitą draudimo rūšį. Aiškinamajame rašte nėra detalizuota, į kurią socialinio draudimo rūšį bus perkelta dalis tarifo. Dėl to manome, kad perviršinė tarifo dalis gali būti panaudota ne pagal paskirtį. Jei įmokų tarifas yra per didelis, siūlome jį mažinti.

Siūlome nedidinti kitų mokesčių tarifų ta apimtimi, kokia mažinamos įmokos į Ilgalaikio darbo išmokų fondą arba tą didinimą išsamiai pagrįsti.

Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 8, 10, 23, 25 ir 32 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto

Dėl Įstatymo projekto 1 str. „8 straipsnio pakeitimas” dėl darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokų sujungimo

Pritariame šio projekto tikslui – užtikrinti aiškesnį darbuotojo indėlį į socialinio draudimo sistemą. LLRI vertinimu, darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokų sujungimas padidintų mokesčių sistemos aiškumą. Visapusiškai pritariame darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokų sujungimui.

Atkreipiame dėmesį, kad reformoje siūlomi GPM ir „Sodros” įmokų tarifai nėra vienintelis techninis sprendimas. Siūlome kaip alternatyvą apsvarstyti LLRI paruoštą preliminarų sujungimo variantą ir tarifus:

 

 

Dėl nedarbo, nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų

Nepaisant „Sodros” įmokų sujungimo ir perkėlimo darbuotojui, siūloma nedarbo socialinį draudimą, nelaimingų atsitikimų darbe draudimą ir profesinių ligų socialinį draudimą palikti darbdavio pusėje. Nepritariame tokiai išlygai, ypač – atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrįsta, kodėl šios draudimo rūšys yra priskiriamos darbdavio atsakomybei. Skirtingai nei traktuojama įstatymo projekte, nedarbo socialinis draudimas, nelaimingų atsitikimų darbe draudimas ir profesinių ligų socialinis draudimas savo esme taip pat vertintini kaip darbuotojo mokamos įmokos. Kitaip tariant, mokėdamas šias įmokas darbuotojas draudžiasi nuo nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Įvykus draudiminiam įvykiui, apdraustasis įgyja teisę į išmoką, kaip ir, pavyzdžiui, savarankiškai dirbantys asmenys, kurie dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų gali draustis savanoriškai.

Įmonės rinkoje gali apdrausti darbuotoją ir gauti apsaugą nuo darbuotojo ligos, sužalojimo, mirties ar kitu atveju. Naudos gavėju įvykus draudiminiam įvykiui gali būti įmonė arba darbuotojas. Valstybinio socialinio draudimo atveju naudos gavėjas visuomet yra darbuotojas. Tai parodo, kad nėra pagrįsta nedarbo socialinį draudimą, nelaimingų atsitikimų darbe draudimą ir profesinių ligų socialinį draudimą palikti darbdavio pusėje.

Be to, toks nedarbo, nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų draudimo įmokų traktavimas paskatintų darbuotojų sąmoningumo augimą ir suvokimą, kad jis irgi yra atsakingas už savo gerovę nedarbo ar sveikatos praradimo atveju.

Kad darbuotojai stokoja tokio suvokimo, rodo šie faktai:

  • Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, 2017 m. 25 proc. sunkių arba mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe įvyko dėl to, kad darbuotojas nesilaikė savo pareigų, pažeidė vidaus tvarkos taisykles arba dirbo neblaivus, ir savo veiksmais sąlygojo nelaimingą atsitikimą.
  • Tiriant nelaimingų atsitikimų priežastis nustatyta, kad apie pusė sunkių nelaimingų atsitikimų darbe įvyko, kai, atlikdami darbus, darbuotojai nesilaikė vadovų duotų nurodymų, tuo rizikuodami savo sveikata ar gyvybe.
  • Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, 2017 m. II pusmetį savo iniciatyva darbo sutartis nutraukė 74 proc. visų darbuotojų, nutraukusių darbo sutartis. Tai rodo, kad net ir pagerėjus sąlygoms atleisti darbuotojus, darbo sutartys dažniau nutraukiamos būtent jų pačių iniciatyva.

Kitaip tariant, jei darbuotojai suprastų, kad patys yra nedarbo, nelaimingų atsitikimų ir

profesinių ligų draudimo įmokų mokėtojai, tai taptų papildoma paskata geriau vertinti priimamus sprendimus.

Ateityje būtų galima užtikrinti, kad darbuotojai gautų geriausią, labiausiai jų poreikius atitinkančią interesų apsaugą, leidžiant jiems, pavyzdžiui, pasirinkti nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų draudimo paslaugos teikėją.

Taip pat atkreipiame dėmesį, kad, neperkėlus visų mokesčių darbuotojo pusėn, t.y. palikus kai kurias įmokas darbdavio pusėje, yra paliekama galimybė ateityje de facto panaikinti reformos rezultatus didinant darbdavio įmokas. Dėl šios priežasties įmokų sujungimas turi būti visiškas, o į darbuotojo pusę, fiskaliai neutraliai turi būti perkelti visi mokėjimai susiję su darbo santykių mokesčiais ar įmokomis.

Kartu atkreipiame dėmesį, kad visiškas darbdavio ir darbuotojo įmokų sujungimas leistų jas aiškiau ir patogiau administruoti, ir taip padidintų siūlomo naujo modelio patrauklumą ir Lietuvos mokesčių sistemos konkurencingumą.

Dėl šių priežasčių siūlome apjungti darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas įtraukiant ir nedarbo socialinį draudimą, nelaimingų atsitikimų darbe draudimą ir profesinių ligų socialinį draudimą.

Dėl Įstatymo projekto 3 str. „23 straipsnio pakeitimas” dėl pagrindinę pensiją užtikrinančios socialinio draudimo įmokų dalies prijungimo prie gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir pagrindinės pensijos perkėlimo į valstybės biudžetą

Darbdavio ir darbuotojo socialinio draudimo įmokų sujungimas nereikalauja pensijų įmokos dalies prijungimo prie GPM. GPM tarifas (analogiškai, kaip ir socialinio draudimo įmokų tarifai) pajamoms, susijusioms su darbo santykiais, galėtų būti perskaičiuotas, atsižvelgiant į po sujungimo didėsiantį „bruto“ darbo užmokestį.

Pensijų socialinio draudimo tarifo dalies prijungimas prie GPM vestų prie priešingų rezultatų, nei tie, kuriuos sąlygos „Sodros“ įmokų sujungimas. Socialinio draudimo sistema taptų mažiau skaidri, jei didelė pensijos dalis ateityje būtų finansuojama iš bendrųjų mokesčių (GPM, PVM, akcizų ir t.t.). Kartu padidėtų galimybė pensijas didinti politiniais sprendimais (pavyzdžiui, prieš rinkimus), o ne atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes. Taip pat – tai sudarytų pretekstą didinti kitų mokesčių tarifus, pavyzdžiui, PVM, motyvuojant poreikiu didinti bazinę pensiją.

Valstybės biudžeto asignavimai pagrindinei pensijos daliai finansuoti neleistų teisingai įvertinti „Sodros“ biudžeto rezultato tuo atveju, jei pensijų socialinio draudimo išmokos viršytų įplaukas (nevertinant papildomų asignavimų iš valstybės biudžeto). Kitaip sakant, jei „Sodros“ pensijų dalies biudžeto balansas būtų neigiamas, lėšų trūkumas būtų maskuojamas pagrindo neturinčiais asignavimais iš valstybės biudžeto.

Reformoje nėra numatyta apribojimų, kad ateityje pagrindinė pensija atliktų paramos funkciją, o asmens gaunama senatvės pensija priklausytų nuo jo sumokėtų įmokų. Kitaip tariant, nuo gyventojo sumokėtų įmokų nepriklausanti pagrindinė pensijos dalis ateityje galėtų sudaryti vis didesnę senatvės pensijos dalį, taip neskatinant pensijų kaupimo sistemos tvarumo. Taip pat iškyla klausimas, kiek toks pasirinktas modelis yra nuosekliai suderinamas su Lietuvoje pasirinkto, taip vadinamo, einamojo finansavimo modeliu.

Atkreipiame dėmesį, kad bazinės pensijos įvedimas ir jos mokėjimas iš biudžeto užprogramuoja problemas ateityje. Jei bazinė pensija bus visiems vienoda ir pakankamai aukšta, lyginant su senatvės pensija, tuomet vėl pradings ryšys tarp senatvės pensijų įmokų ir išmokų, t.y. žmonės į valstybinio socialinio draudimo sistemą sumokėję daug daugiau, gaus santykinai mažesnes išmokas senatvėje.

Todėl nepritariame bazinės pensijos įvedimui, jas mokant iš valstybės biudžeto ir su tuo susijusių mokesčių ir įmokų tarifų pakeitimams. Jei vis dėl to būtų apsispręsta įvesti bazinę pensiją ir / arba jos mokėjimą iš valstybės biudžeto, bazinė pensija turėtų būti kuo mažesnė, palyginus su senatvės pensija.

Dėl Įstatymo projekto 2 str. „10 straipsnio pakeitimas” – dėl „Sodros” įmokų „grindų”

Įstatymo projektu yra nustatoma, kad tais atvejais, kai darbo užmokestis darbuotojui yra mažesnis nei minimalioji mėnesinė alga, apdraustojo ir draudėjo socialinio draudimo įmokas sumoka būtent draudėjas ir nuo sumos, ne mažesnės nei minimalioji mėnesinė alga.

Ši nuostata labiausiai pablogina mažiausias pajamas gaunančių ir ne pilnu etatu dirbančių asmenų padėtį, nes jų darbo vietos kaina labiausiai pabrangsta lyginant su kitais. Priėmus „Sodros“ įmokų „grindis“ įteisinančius įstatymų pakeitimus, vien per pirmąjį mėnesį darbo neteko daugiau kaip 3 tūkst. žmonių. Išsamiau „Sodros“ „grindų“ poveikis nėra įvertintas. Primename, kad didėjant darbo vietos kainai, atleidžiama dalis ne pilnu etatu dirbančiųjų už MMA (arba dėl padidėjusių darbo sąnaudų mažinami/nedidinami atlyginimai kitiems darbuotojams). Dėl tokios tvarkos kenčia norintieji derinti darbą ir šeimyninius įsipareigojimus (pvz., mamos, auginančios mažus vaikus ir dirbančios puse etato).

Įstatymo projektu plečiamos išimtys mokėti socialinio draudimo išmokas nuo MMA tik patvirtina šios nuostatos žalą ir diskriminuoja prie išimčių nepaminėtas socialines grupes.

Taip pat šiuo Projektu socialinio draudimo įmokų mokėjimas perkeliamas draudėjo atsakomybėn, nors pagal savo esmę ir siūlomus reformos pakeitimus pripažįstama, kad tikrasis įmokų mokėtojas yra darbuotojas.

Siūlome grįžti prie tvarkos, pagal kurią socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos proporcingai dirbtam laikui.

Dėl teisės aktų projektų derinimo su visuomene

Atkreipiame dėmesį, kad sisteminis 20 socialinio draudimo ir pensijų srities įstatymų pakeitimas daromas skubos tvarka. Pastabas visuomenė ir suinteresuotos institucijos privalo pateikti per 5 darbo dienas, įsigilindamos į 129 puslapių dokumentą.

Kad tokia skuba – rimta problema, pripažįsta ir Valstybės kontrolė. 2018-03-18 pasirodžiusioje ataskaitoje dėl Teisėkūros proceso teigiama, kad teisės aktų gausa ir įstatymų priėmimas, svarstant skubos ir ypatingos skubos tvarka, nesudaro tinkamų sąlygų išsamiai įvertinti Seimui pateiktų įstatymų projektų. Esą, Lietuvoje, taikant skubos ir ypatingos skubos svarstymo tvarką, priimama apie 50 proc. įstatymų. Europos valstybėse, pavyzdžiui: Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, taikant šią tvarką priimama ne daugiau kaip 5 proc. įstatymų 16, kaimyninėje valstybėje Estijoje – apie 10 procentų.

Atkreipiame dėmesį, kad tokia skuba neužtikrina parengtų teisės aktų projektų kokybės ir mažina visuomenės konsensuso tikimybę. Įstatymų projektų aiškinamojo rašto 13 punkte teigiama, kad projektų rengimo metu nebuvo gauti specialistų vertinimai ir išvados, nors LLRI pateikęs pastabas iki numatytų konsultacijų su visuomene termino (gegužės 2 d.) pabaigos.

Primename, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamente (27 p.) numatytoje teisės aktų projektų derinimo su visuomene tvarkoje laikas, skirtas pastaboms pateikti yra diferencijuojamas priklausomai nuo projektų apimties. Išvadas dėl derinimui pateiktų teisės aktų projektų kai pateikiami dideli (10 ar daugiau puslapių) ir (ar) sudėtingi teisės aktų projektai (nustatantys naują teisinį reguliavimą ar iš esmės jį keičiantys) – ne vėliau kaip per 12 darbo dienų. Institucijos gali prašyti pateikti išvadas dėl teisės akto projekto skubos tvarka ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, tačiau toks prašymas turi būti motyvuotas.

Dėl šių priežasčių siūlome laikytis teisės aktų derinimo su visuomene tvarkos ir numatyti adekvatų terminą visuomenei ir suinteresuotoms institucijoms pateikti savo pastabas į šį didelės apimties įstatymų  pakeitimo projektą.

[1] http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta122/content