Lietuvos laisvosios rinkos instituto pastabos dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo Nr. X-1710 pakeitimo įstatymo projekto (17-10351)
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė LR socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo Nr. X-1710 pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas), kuriuo siūloma įtvirtinti naują socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklį – minimalių vartojimo poreikių dydį (toliau – MVPD), nustatyti jo apskaičiavimo tvarką bei galiojančius socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklius: bazinę socialine išmoką, šalpos pensijų bazę, tikslinių kompensacijų bazę, valstybės remiamas pajamas susieti su šiuo dydžiu.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Projektą, nepritaria siūlomiems pakeitimams ir nurodo šiuos argumentus:
1. MVPD prekių krepšelis neatspindi minimalių vartojimo poreikių. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atliktoje MVPD apskaičiavimo metodikoje (toliau – metodika) naudojama LR Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta minimalaus maisto produktų rinkinio struktūra – produktai ir vienam gyventojui apskaičiuojamas suvartojimas per metus. Atkreipiame dėmesį, kad ši struktūra neatspindi minimaliųjų poreikių. Pavyzdžiui, pagal ją gyventojas per metus turėtų suvartoti 11,31 kg jautienos ir 6,01 kg kiaulienos produktų – brangesnės mėsos (jautienos) vartojimas pagal šią struktūrą yra beveik du kartus didesnis. Į sąrašą taip pat įtraukiami tokie produktai kaip lašišos filė, upėtakis ir t. t. – t. y. produktai, kurių asmuo, turintis palyginus žemas pajamas, greičiausiai neperka, o naudoja pigesnius pakaitalus. Tikėtina, kad į minimaliųjų poreikių krepšelį įtraukus išvardintus produktus, o ne pigesnius jų pakaitalus, suma, reikalinga krepšelio įsigijimui – išauga.
Taip pat metodikoje į bendrąsias vartojimo išlaidas įtraukiamos tokios išlaidos kaip „Laisvalaikis ir kultūra”. Iš piniginių išlaidų išbraukta tokia kategorija kaip „Restoranai ir viešbučiai”, tad kyla abejonių, kodėl išlaidų grupė „Laisvalaikis ir kultūra” priskiriama prie būtinųjų išlaidų – tai nėra maisto ar būsto kategorija, be kurios žmogus negalėtų išgyventi. Pavyzdžiui, šiai kategorijai priskiriamos tokios išlaidų paskirtys kaip azartiniai lošimai (09.4.3), atostogų išvykos (09.6.0), fotografijos įrenginiai ir optikos prietaisai (09.1.2), paslaugos, kurias teikia kino teatrai, cirkai, fotografai, jodinėjimo maniežai, golfo aikštelės, teniso kortai, sporto ir poilsio įrangos bei reikmenų nuoma – lėktuvų, valčių, žirgų, slidinėjimo įrangos, taip pat abonementiniai mokesčiai televizijos tinklams, šokių, muzikos pamokos ir t.t.1
Akivaizdu, kad tai nėra minimalių vartojimo poreikių išlaidų grupės (kitose metodikoje įtrauktose išlaidų kategorijose, tokiose kaip „Transportas”, „Ryšiai” ir kt. taip pat nėra pateikiamas minimalus vartojimas). Namų ūkių išlaidų tyrimas vertina vidutinį vartojimą, kuris nėra tas pats, kas minimalus vartojimas.
Abejonių kelia ir išlaidų grupės „Švietimas”, „Sveikatos priežiūra” – valstybė vykdo viešąsias švietimo ir sveikatos apsaugos politikas bei teikia įvairių lygių švietimo, sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams, už kurias jie papildomai nemoka, todėl šių kategorijų įtraukimas į MVPD yra abejotinas.
Šie pavyzdžiai parodo, kad į MVPD skaičiavimą įtraukiant ne minimalių poreikių prekes ir išlaidas nereprezentuojami žemų pajamų žmogaus pasirinkimai.
2. MVPD krepšelis naudoja vidutines, o ne mažiausias kainas. Metodikos netikslumą įrodo ir tai, kad joje naudojami vadinamieji minimalieji poreikiai, tačiau jiems apskaičiuoti taikomos vidutinės prekių ir paslaugų kainos. Primename, kad net tos pačios rūšies produktų (pvz., duonos) kainos gali skirtis kelis kartus, priklausomai nuo sudėties ar prekinio ženklo. Tikėtina, kad žmonės turintys mažiausias pajamas ir siekiantys patenkinti minimalius poreikius per ne vidutinio kainų lygio, o pigiausias prekes.
Vidutinės prekių kainos paprastai yra naudojamos vidutinio gyventojo išlaidoms ir kainų lygiui nustatyti (pvz., kaip tai daro Statistikos departamentas, apskaičiuodamas Vartojimo kainų indeksą ir jo pokyčius). Jei šio projekto tikslas yra apskaičiuoti minimalius poreikius atitinkančią sumą, skaičiavimams reikia naudoti ne vidutines, o minimalias prekių kainas.
3. MVPD neatspindi regiono, amžiaus, turtinės padėties ir kitų objektyvių priežasčių sąlygotų poreikių skirtumo. Projekte neatsižvelgiama į tai, kad prekių ir paslaugų kainos skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi (pvz., būsto nuomos kaina skiriasi kelis kartus). Lygiai taip pat žmogaus poreikiai gali skirtis priklausomai nuo to, ar jis gyvena jam priklausančiame būste, ar jį nuomoja. Ar visus maisto produktus perka parduotuvėje, ar dalį produktų užsiaugina sode / darže. Net amžius, sveikatos būklė, dieta ar net pomėgiai ir priklausomybės lemia skirtingus žmonių minimaliuosius poreikius. Visų šių skirtumų siūlomas MVPD neatspindės, arba atspindės prastai.
4. Nurodomos Projektą paskatinusios priežastys klaidina. Projekte argumentuojama, kad Lietuvoje daug žmonių gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Tačiau skurdo rizikos riba, taip, kaip apibrėžiame Statistikos departamento (60 proc. Ekvivalentinių pajamų medianos) rodo santykinį skurdą (pajamų nelygybę). Tuo tarpu minimaliųjų poreikių krepšelis turėtų atspindėti absoliutų skurdą, t. y. bazinius, minimalius poreikius.
Minimalių poreikių krepšelis yra abstraktus, netikslus ir galiausiai, vis tiek politiškai motyvuotas dydis, ypač jei jis nustatomas tos šalies politinės institucijos (šiuo atveju – ministerijos). Pavyzdžiui, Pasaulio banko paskaičiuota šiuo metu absoliutaus skurdo riba, t. y. pinigų suma, kurios neturint individas negali patenkinti minimalių poreikių yra 1,90 arba 3,10 JAV dolerio per dieną, pagal perkamosios galios standartą.
Projekto rengėjai teigia, kad skurdo ir socialinės atskirties mažinimas bus sprendžiami didinant socialinės apsaugos išmokas (tam įvedamas MVPD). Neįvertinamos kitos galimos alternatyvos, kurios galėtų būti ilgalaikiais sprendimais, pvz., galimybių užsidirbti palengvinimas, verslo vykdymo apribojimų mažinimas ir t. t. Pašalpų didinimas yra trumpalaikis, neefektyvus sprendimas, kuris gali sumažinti paskatas dirbti, o valstybės biudžeto lėšos būtų panaudotos netikslingai.
Nėra siūloma socialinės paramos sistemą efektyvinti ir padaryti taiklesnę. 2016 m. rinkos agentūros „Spinter tyrimai“ atliktos apklausos duomenimis, 20 proc. respondentų turi draugų ar pažįstamų, kurie per pastaruosius metus gavo socialinę paramą, nors galėjo išsiversti be jos. 12 proc. apklaustųjų turi draugų ar pažįstamų, kurie per pastaruosius metus gavo socialinę paramą apgaulės būdu (sąmoningai pateikė klaidingą informaciją apie savo pajamas, sveikatos būklę, šeiminę padėtį).
Atsižvelgiant į tai, LLRI siūlo nepritarti Projektui.
1bendrosios vartojimo išlaidos apskaičiuojamos remiantis Statistikos departamento atliekamu Namų ūkių biudžetų tyrimu, kuriam naudojamas Individualaus vartojimo išlaidų pagal paskirtį klasifikatorius.
