Straipsnis publikuotas LLRI tyrime „Visuomenės požiūris į verslininką: Koks ir Kodėl?“ 2013m. Sužinoti daugiau galite ČIA.
Tema iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visai neįdomi ar netgi banaloka – koks gali būti verslininko vaidmuo visuomenėje? Daryti verslą, daryti jį sąžiningai ir gerai, kaip ir kiekvienam kitam visuomenės nariui savo darbą. Tačiau požiūris, kad visiems bus geriausia, jei kiekvienas gerai darys savo darbą, šiandien nėra labai populiarus. Šiandien populiaru manyti, kad visais darbais reikia dalintis, o dirbti tiesiog savo darbą yra mažų mažiausia nemodernu, o dažnai ir tiesiog „socialiai neatsakinga“. Šiame straipsnyje bus žvelgiama, koks yra verslininko darbas ir kokį poveikį jis daro (arba gali daryti) visuomenei. Manau, kad po šios analizės klausimas apie socialinę atsakomybę taip pat gali atrodyti kitaip.
Kas yra verslininkas?
Šiandien viešajame diskurse verslininkais vadinami vos ne visi, kurie dirba privačiame sektoriuje, nesvarbu ar jie būtų verslo savininkai, ar samdomi darbuotojai. Tačiau samdomas darbuotojas nėra verslininkas (entrepreneur), net jeigu jis generalinis direktorius. Verslininkas yra verslo savininkas.
Jis verslą įkuria: sugalvoja arba adaptuoja idėją (dabar tai skambiai vadinama „inovacija“). Jis parūpina jam kapitalą: sukaupia arba pasiskolina išteklius. Jis suburia pagrindinę komandą (populiaru sakyti „sukuria darbo vietas“) – mažų mažiausiai, suranda tinkamą, ir paskiria direktorių. Jis nubrėžia strategiją ir nuolatos prižiūri, kad įmonė jos laikytųsi. Ir galų gale, jis neša pilną ir galutinę atsakomybę už verslo eigą bei likimą.
Mūsų pasidalintos ir apribotos atsakomybės kultūroje, nebelabai aišku, ką reiškia „pilną ir galutinę“. Tai reiškia, kad jei verslui pritrūksta pinigų arba idėjų, savininkas yra paskutinis jų gavimo šaltinis ir jei jis nesugalvos kur jų gauti, tai greičiausiai jų ir nebus gauta, net jeigu tai reikštų bankrotą. Jeigu įmonę, staiga gavęs geresnį pasiūlymą, palieka direktorius arba vyr. buhalteris, tai būtent savininkas viską metęs turės surasti naujus žmones ir pasirūpinti, kad ieškojimo metu įmonės veikla nenutrūktų. Tai gali reikšti, kad jam pačiam teks išrašinėti sąskaitas, daryti ataskaitas, vadovauti realiam darbui, net jeigu konkrečiai šio darbo jis nemoka ir kaip tik dabar buvo susiplanavęs atostogas su vaikais pajūryje. „Pilna ir galutinė atsakomybė“ taip pat reiškia nuolatinį rūpestį dėl esamų bei atsirandančių konkurentų, gresiančių patikrinimų ir baudų. Kitaip sakant, verslininkas yra tas žmogus, kuriam verslas rūpi 24 valandas per parą be išeiginių ir atostogų. Kaip mamai vaikas. Jei vaikas keliasi ir verkia vidury nakties, mama juk nesako, kad dabar ne darbo laikas…
Kadangi verslininkas turi turėti laiko mąstyti iš esmės ir prižiūrėti savo verslo gyvybingumą iš principo, kasdienei veiklai valdyti jis paprastai samdo direktorių. Nors direktorius veikia savininko įgaliotas ir juridiškai atsako už įmonės veiklą, jo statusas ir darbo bei atsakomybės specifika yra gerokai skirtinga. Savininkas nurodo svarbiausius įmonės uždavinius ir darbo principus – jis turi maksimalią laisvę kurti esamos teisinės bazės ir visuomenės infrastruktūros rėmuose. Direktorius vykdo, priimdamas sprendimus pagal savo kompetenciją – jo laisvė kurti labiau apribota. Tačiau ir atsakomybė jo mažesnė – sėkmės atveju, samdomas direktorius gauna dalį pelno, bet gali gauti naudos ir nesėkmės atveju[1]. Proporcingai nesėkme su savininku direktorius dalinasi išskirtiniais atvejais (paprastai tada, kai pats turi dalį akcijų, t. y. yra bendrasavininkis). Savininkas verslo sėkmės atveju, disponuoja pelnu (būtina paminėti, kad kelis kartus apmokestintu), o nesėkmės atveju, asmeniškai patiria visus nuostolius. Taigi, net jeigu daugumai direktorių atrodo kitaip, jų ir savininkų teisės bei atsakomybės yra pasiskirstę proporcingai.
Nepaisant visų kitų skirtumų, kurie gali atrodyti patrauklūs kiekvienam žmogui priklausomai nuo jo asmeninių savybių, galimybė nesėkmės atveju neatsakyti asmeniškai, kiekvienam yra didžiulė gyvenimo prabanga. Taigi, pilna atsakomybė yra vienas svarbiausių verslininko profesijos atributų.Kita veikla, kuri neretai gretinama su verslininko, yra politika. Tačiau ir šiuo atveju, verslininko rolė išsiskiria pilna atsakomybe. Politikas valdo viešuosius išteklius, verslininkas – tik savus. Politikas reguliuoja svetimus verslus, daro įtaką visos visuomenės gyvenimui, verslininkas reguliuoja ir daro įtaką tik savo verslui. Politikas sėkmės atveju, „pelnu“ (pasiekimais) dalijasi pagal rėmėjams prisiimtus įsipareigojimus, bet nesėkmės atveju, asmeniškai neatsako. Verslininkas sėkmės atveju, pelnu dalijasi su savo bei susijusių verslų darbuotojais, bet nesėkmės atveju, atsako pilnai ir asmeniškai. Pamėginkime įsivaizduoti kas būtų, jei prieškriziniu laikotarpiu Lietuvą valdę premjerai, finansų ir socialinių reikalų ministrai, būtų prisiėmę bent dalį sprendimų už savo neatsakingą trumpalaikę valstybės finansų politiką? Būtų rimtas argumentas tikėti, kad tokia pat krizė nepasikartos ateityje. Ir labai rimta nuoroda į socialinę atsakomybę – tik ne verslininkų, o politikų.
Pažvelkime, ką apie verslininko vaidmenį sako ekonomikos mokslas. Liudvig von Mises „Human Action“ XV dalyje taip rašo apie verslininko vaidmenį įmonėje. Verslininkas vairuoja įmonę, t. y. siekdamas pelno nusprendžia kur ir kaip bus įdarbinami riboti ištekliai. Pelnas įmonėje X atsiranda tada, kai vartotojas jos produkto nori labiau, nei jai kainuoja jį pagaminti (yra įmonių Y, kurios tose sąlygose patiria nuostolius)[2].
Pelno pasiekiama tada ir tik tada, kai verslininkas geba geriau nei kiti įžvelgti vartotojų ateities poreikius, nekalbant apie kitus gebėjimus, tokius kaip teisingai skaičiuoti, vertinti rizikas, žinoti įstatymus, rasti ir motyvuoti gerus darbuotojus, spręsti konfliktus, užtikrinti finansavimą ir pan. Kitaip sakant, jis turi sugebėti gauti tą kainų skirtumą.
Kas yra pelnas?
Kadangi viešajame diskurse pelnas paprastai suprantamas tik kaip tiesioginė piniginė grąža verslininkui, tam tikruose kontekstuose netgi suponuojant jo neteisingumą, apie šią ekonominę kategoriją verta pakalbėti detaliau.
Pelnas yra tas reiškinys, kuris suteikia motyvaciją verslui veikti – jeigu kaštai būtų lygūs kainai, nei pelno, nei nuostolio nebūtų, nebūtų poreikio veikti, taigi, ir rinkos ekonomikos. Būtent dėl šios priežasties sektoriai, kurių kainos reguliuojamos, yra neefektyvūs, pvz., sveikatos apsauga, viešasis transportas ir pan.
Pelnas, tai kriterijus, pagal kurį įvertinamas visos verslo grandinės dalyvių užmokestis. Jei įmonė dirba be pelno, tai jos darbuotojų darbo užmokestis nekils, darbuotojų skaičius nedidės, arba didės daug mažiau nei didėtų įmonei turint pelno. Neturinti pelno įmonė greičiausiai neinvestuos ir neplės savo veiklos, tai reiškia nesikels į geresnį biurą, neįrengs darbuotojams virtuvėlės, nepirks automobilių, nesireklamuos, neteiks paramos. Tai reiškia, kad neduos uždirbti aptarnaujantiems verslams: statybų, remonto, transporto, reklamos, dizaino ir t. t. Taigi pelnas yra dalykas, kuriuo tiesiogiai suinteresuoti visi verslo grandinės dalyviai.
Pelnas turi ne tik pozityvią, skatinančią ir palaikančią, bet ir vertinančią funkciją. Jis atrenka efektyvius ir neefektyvius verslus ir pastaruosius priverčia keisti veiklą. Jeigu verslas dirba be pelno ilgą laiką, ir per tą laiką išbando skirtingus būdus savo veiklą organizuoti, tai yra rimtas ženklas, kad pati verslo rūšis yra nepaklausi. Vartotojai tiesiog nenori už tokias paslaugas ar prekes pakankamai mokėti, nes jiems jų nelabai reikia. Taigi pelno fenomenas suteikia vartotojams galią valdyti ekonomiką – turėti norimų prekių bei paslaugų ir galimybę rinktis. Kitaip sakant, pelnas yra įrankis maksimizuoti vartotojo naudą.
Verta patikslinti, ką tiksliai vadiname pelnu, nes ši sąvoka netgi techniškai nėra tokia jau vienareikšmė. Viešosiose diskusijose pelnas suprantamas, kaip lėšos, tenkančios savininkui. Tačiau iš tiesų savininkui tenka ne pelnas, o dividendai (jei jie mokami). Pelnas labai dažnai nukreipiamas atgal į verslą, ypač verslo pradžioje. Taigi savininkui jo apskritai netenka. Taip pat reikia nepamiršti, kad skaičiuojant pelną iš pajamų atimamos visos išlaidos (ne tik prekės savikaina), būtent: darbuotojų darbo užmokestis, mokesčiai, „Sodros“ įmokos, nuomos, biuro išlaidos, draudimai, palūkanos ir t. t. Taigi prekės pardavimo kainos ir įsigijimo kainos skirtumas (kurį kartais galima stebėti rinkoje) nereiškia nei įmonės pelno, nei juo labiau savininko naudos.
Dar daugiau nesusipratimų yra susiję su pelno samprata iš principo. Pelnas matuojamas pinigais, bet reiškia toli gražu ne vien ir nebūtinai pinigus, o bet kokią naudą (satisfakciją). Reikia turėti omenyje, kad daugelis verslų tampa pelningi pinigine prasme tik po daugelio metų ir jų pelnas nebūna didelis. Be to, šis faktas dažnai yra žinomas iš anksto (pvz., kavinės, restoranai, viešbučiai, nedidelės parduotuvės, paslaugų teikėjai ar ūkiai). Tai reiškia, kad nemažai verslų ilgą laiką tenkinasi nuliniu pelnu. Jų tikslas – išlaikyti ir užauginti verslą. Taigi, skirtingai nei mėgsta manyti kairieji, pelnas nėra rinkos norma, greičiau anomalija – tai pagautas paklausos ir pasiūlos neatitikimo momentas, kuris nuolat kinta ir turi būti atrastas iš naujo.
Kokia gi tada yra verslininko nauda?
Ji yra laisvė kurti, laisvė priimti sprendimus, laisvė disponuoti savo laiku, laisvė rinktis komandą, laisvė nuo viršininkų. Ar tai tiesiogiai siejasi su godumu? Nepanašu. Beje, godumas labai gerai tarpsta ne verslo aplinkoje, kur ištekliai yra bendri.
Svarstant amžiną pastarųjų šimtmečių socialinę temą apie darbininkų išnaudojimą, reikia išsiaiškinti, kas gi tą pelną uždirba. Rinkos ekonomikos oponentai sako, kad darbuotojai. Tačiau prisiminkime – pelnas gaunamas tik tada, kai prekės sąnaudos mažesnės už pajamas. Tai labai trumpalaikė situacija, nes konkurentai kopijuoja sėkmingus sprendimus ir taip pakelia gamybos veiksnių kainas, sunaikindami pelną. Reikalinga nauja inovacija. Pats darbo atlikimas yra tik priemonė realizuoti verslininko sprendimą dėl išteklių paskirstymo numatomai pasiūlai pasiekti.
Jei verslininko sprendimas neteisingas, pelno nebus, nepriklausomai nuo darbuotojų darbštumo ir kvalifikacijos. L. Mises išvadą formuluoja labai griežtai ir vienareikšmiai „Kiti žmonės neprisideda prie progreso, bet naudojasi gėrybėmis, kurias sukuria verslininkai ir suteikia jiems“[3]. Taigi tenka daryti išvadą, kad pelną, pasitelkęs darbuotojus, uždirba visgi verslininkas. Tiksliau, neturėdamas gerų darbuotojų jis gali jo ir neuždirbti, bet geri darbuotojai be verslininko jo tikrai neuždirbs[4].
Uždirbęs pelną, verslininkas juo dalinasi su visais proceso dalyviais pagal jų indėlį: darbuotojais (premijos, algų kėlimas), kreditoriais (palūkanos), tiekėjais (plėtra), aptarnaujančiais verslais (užsakymai). Taip pat ir su visuomene, kaip neindividualizuota aplinka, nes moka mokesčius, kuria darbo vietas, teikia labdarą ir paramą.
Nepaisant šių vartotojui esminių funkcijų, rinkos ekonomikos oponentai pateikia savus argumentus prieš pelną. Jie teigia esą (pirma) pelno siekimas yra blogas iš principo, nes yra vedamas godumo. Antra, pelno siekis išnaudoja darbuotojus ir gamtą. Trečia, visuomenė galėtų susitaikyti su mažesniu efektyvumu, jei tik žmonėms nereikėtų taip sunkiai dirbti. Pažvelkime, ar šie argumentai pagrįsti.
Apie išnaudojimą
Demokratinėje visuomenėje, skirtingai nuo vergovinės ir feodalinės, darbuotojas yra laisvai samdomas. Tai reiškia, kad jis visada turi alternatyvą ieškoti geresnio darbo arba įkurti verslą pats ir taip susikurti norimas sąlygas dirbti. Tai, kad jis neturi kapitalo, bent jau mūsų visuomenėje, nėra joks išskirtinis bruožas. Kapitalo neturėjimas yra bendra verslo problema, o ne priežastis verslo nepradėti. Be to, įstatymai neproporcingai gina darbuotoją darbdavio sąskaita, taip kad sąlygos darbuotojui rinktis yra kuo palankiausios.
Dirbdamas samdomu darbuotoju žmogus dažnai mano, kad jis neturi galimybių darbą pakeisti ir lieka esamame, netgi būdamas juo nepatenkintu. Nepatenkintu galima būti dėl pačių įvairiausių ir skirtingų priežasčių, pavyzdžiui, kad nepatinka pats darbas, kad jis per daug nuobodus, arba atvirkščiai, per sunkus, gali nepatikti direktorius arba darbo kolektyvas, netenkinti darbo sąlygos, užmokestis ir pan. Ar tie argumentai verti darbo keitimo, sprendžia kiekvienas pats. Nesakau, kad lengva pakeisti darbą (nenoras keistis yra viena žmogui kaip rūšiai būdingų savybių). Tačiau svarbu suprasti, kad bet kurio samdomojo darbuotojo galimybės pakeisti darbą yra daug didesnės negu verslininko. Juk parduoti visą verslą yra ne tas pats, kaip parduoti vieną jo elementą – konkrečią darbo paslaugą.
Nepaisant to, kad darbuotojas įgyja konkrečią specializaciją, kuri gali būti siaura, nepaisant to, kad darbuotojas turi savo specifinių pliusų ir minusų, kiekvienam jų rinkoje yra tinkama vieta. Rinka ir yra būtent tokių specifinių žinių bei gebėjimų paklausa bei pasiūla. Tiesa, išnaudojimo faktai darbo rinkoje pasitaiko ir gana dažnai. Būtent tada, kai darbuotojas, būdamas nepatenkintas savo darbo vieta, nieko nedaro, kad surastų jį tenkinančią vietą. Taip jis išnaudoja save ir kenkia darbdaviui, nes savo darbo nemėgstantis žmogus negali gerai dirbti.
Apie gamtos išnaudojimą kalbėti šiek tiek sunkiau nei apie darbuotojų, nes ją išnaudojame visi. Vartodami. Verslininko erdvė veikti siekiant maksimizuoti vartotojo norus yra apribota teisinės ir administracinės aplinkos, konkurencijos, visuomenės ir artimųjų nuomonės, jo paties sąžinės. Gamtos tausojimo aspektas pasireiškia visuose šiuose lygiuose, bet labiausiai įtaką daro pačių vartotojų noras, kad gamintojas tausotų gamtą. Tose šalyse, kur visuomenė yra ekologiškai sąmoningesnė, gamtą tausojančios prekės turi gerokai didesnę paklausą. Yra nemažai verslų, propaguojančių gamtai draugiškas prekes ir paslaugas, bet jei vartotojams tai ne vertybė, jie jų nesirenka. Tam įtakos turi ir gyventojų perkamoji galia – Lietuvoje maža kaina vis dar tebėra didesnė vertybė už kokybę bei gamtai draugišką gamybą, nors visuomenei turtėjant, vartotojų prioritetai keičiasi taip keisdami ir verslus.
Lieka paskutinis argumentas prieš pelną ir verslininkus – gal pakaktų mažesnio efektyvumo? Tarkime, kad taip. Visi, netgi verslininkai, mielai norėtų dirbti mažiau ir turėti daugiau laisvo laiko. Tačiau tada kyla klausimas, kieno sąskaita. Automatiškai atsiranda privilegijų problema, nes tie, kurie nuspręs, kas nusipelnė dirbti mažiau, nuspręs ir kas nusipelnė gauti mažiau. Ir nebūtinai tarp vienų ir kitų bus ryšys. Kaip iki šiol ir būdavo, vieniems tenka dirbti mažiau ir uždirbti daugiau, o kitiems dirbti daugiau, o uždirbi mažiau. Toli ieškoti pavyzdžių nereikia, pakanka darbo santykių reguliavimų. Pavyzdžiui, politikai nusprendžia pradžiuginti tautą ir paskelbti naujų nedarbo dienų. Niekas neprieštaraus, kad smagu turėti išeiginių, tačiau verslui tai reiškia, kad jis turės gauti tą patį rezultatą per mažesnį dienų skaičių. Prie tų pačių valdžios gerumo, verslo sąskaita priemonių, reikėtų priskirti darbdavio prievoles suteikti atskiroms darbuotojų grupėms geresnes darbo sąlygas, apmokėti pirmas ligos dienas, suteikti išeiginę auginantiems vaikus ir pan. Ne vienam smulkiam arba jaunam verslui tai yra per didelė našta. Labai gerai valdžios išnaudotojiškas požiūris į verslą atsiskleidė 2008–2010 m. ekonominės krizės metu. Nekalbant jau apie mokesčių didinimą, verta pastebėti, kad nuosmukio laikotarpiu, darbuotojų skaičius valstybiniame sektoriuje sumažintas gerokai mažiau nei privačiame.[5] Kitaip sakant, valstybė, kaip darbdavys, krizės našta su verslu proporcingai nesidalino, palikdama didžiąją dalį jam.
Yra ir daugiau plano „gerai gyventi mažiau dirbant“ įgyvendinimą ribojančių aplinkybių. Visuomenei praturtėjus ir nusprendus dirbti mažiau, atsiranda imigrantai, kurie sutinka dirbti daugiau ir pradeda nukonkuruoti mažiau efektyvius vietinius darbuotojus. Arba padidina biudžeto išlaidas, reikalaudami pašalpų ir vėl priverčia gyventojus dirbti daugiau, kad patenkintų jų poreikį biudžeto išmokoms, ir sukelia visuomenėje papildomą įtampą (kas ir vyksta šiandien ES „gerovės valstybėse“).
Dar teigiama, kad jei verslas mokėtų geresnius atlyginimus, tai jam pačiam būtų geriau, nes perkamoji galia rinkoje išaugtų (tuo neretai grindžiama ir minimali alga). Tačiau verslui tai nėra argumentas, nes pakėlęs algas, jis gali jokio pelno neuždirbti arba net bankrutuoti. Be to, nėra teisinga manyti, kad pelnas, tekęs darbuotojų algoms didinti, yra geriau nei tekęs investicijoms ar akcininkams. Visais pelno paskirstymo atvejais, naudos turi tam tikros vartotojų grupės, pvz., plečiant verslą įdarbinami nauji žmonės, perkama daugiau paslaugų, nuomojama daugiau patalpų ir pan., keliant algas pakyla tam tikrų, bet nebūtinai įmonės X prekių vartojimas. Nėra taip, kad savininkų pasiimtas pelnas duotų naudos tik jiems patiems, o darbuotojų padidintas darbo užmokestis reikštų didesnę naudą visuomenei.
Socialinė atsakomybė
Turint omenyje kas išdėstyta, kyla klausimas ar vis dar atrodo, kad verslas yra ta klasė, kuriai trūksta atsakomybės? Kokia ji gali būti papildoma, kai verslas ir taip vykdo labiausiai visuomenišką funkciją – konsoliduoja išteklius efektyviam vartotojo poreikių patenkinimui? Na, nebent manytume, kad vyraujančių vartotojų norų tenkinti nereikia, o reikia tenkinti kitus poreikius, pvz., neparduoti jiems benzino, o parduoti dviračius, neparduoti cigarečių, o parduoti gėles, neparduoti alaus, o parduoti kompiuterius. Nes jie nežino, ko jiems iš tikrųjų reikia… Klausimas šis vertas aptarimo, bet tada turėtume diskutuoti ir apie demokratiją, kaip vyraujančių politinių norų tenkinimo būdą ir apie žmonių racionalų elgesį. Tačiau tai jau tema išeinanti iš šio straipsnio ribų.
Tai, kas šiandien dažnai vadinama socialine atsakomybe, yra arba įmonės turimų vertybių papildoma reklama – visai sveikas reiškinys, nes suteikia informacijos tiems vartotojams, kuriems svarbu. Arba specialiai rinkodaros tikslais sukurtų principų ar akcijų reklama, kurią vertinti reikėtų taip pat, kaip ir bet kokią reklamą. Arba tiesiog sąžiningas verslininkavimas, kas tarsi turėtų būti savaime aišku, tačiau, deja, nėra.
Verslo nesąžiningumas, lygiai taip pat, kaip ir politikų, policininkų, medikų, mokytojų, teisėjų ir visų kitų piliečių, yra neabejotina visuomenės problema, kurią visiems norisi išspręsti. Tačiau šiuo atveju visgi „socialiai atsakingo“ verslo sąvoka labiau klaidina nei padeda. Nes ji suponuoja, kad šiaip verslas (ne kaip konkretaus asmens veikla, o kaip veikos būdas) nėra socialiai atsakingas. Kas, kaip matome, yra visiškai priešingai – verslas yra labiausiai asmenine atsakomybe apkrautas visuomenės dalyvis. Jeigu pridėsime dar esminį rinkos mechanizmą – konkurenciją – turėsime patį stipriausią įmanomą kontrolės mechanizmą. Tačiau taip pat puikiai žinome, kad jo nepakanka, nes verslų, kurie meluoja yra apstu. Tačiau tai vyksta ne dėl atsakomybės trūkumo, o nepaisant to, kad verslininkas galų gale atsako už nesąžiningą veiklą. Priežasčių reikia ieškoti kitur. Iš dalies pačioje ekonomikoje – kai ribojama konkurencija, iš dalies susiklosčiusiame vartotojų požiūryje – kai noras vartoti daugiau nei gali, nustelbia norą pasidomėti kokybe, iš dalies pačioje žmogiškoje prigimtyje – kai noras gauti grąžą, greitai nustelbia sąžinę ir racionalų protą.
Apibendrinant tenka konstatuoti, kad socialiai atsakingas verslas – tiesiog sąžiningas verslas. Be to, viena iš socialiai atsakingo verslo pareigų yra būti sėkmingu. Juk kokia nauda visuomenei iš bankrotų? Vieni nuostoliai. Verslas nėra atskirtas nuo visuomenės, jis yra būdas, kuriuo visuomenė užsidirba pinigus, todėl verslo ir visuomenės interesai nėra ir negali būti skirtingi. Verslininkas nėra tas, kuris tik vadovauja[6] ir išsineša pelną – jis verslą kuria, palaiko, įkvepia, gelbsti jį nuo darbuotojų klaidų, ekonominių krizių, kontroliuojančių institucijų, konkurentų, ir už jį pilnai atsako. O jo sąžiningumas atitinka visuomenės sąžiningumą, nes verslas visada tenkina vartotojo poreikius. Jei vartotojas nori pirkti iliuziją, verslas ją parduoda. Jei vartotojas nori pirkti pigiai, verslas tokią galimybę taip pat suteikia.
Vietoje išvadų – ar verta būti verslininku?
Klausimas, žinoma, šis yra retorinis. Toliau išdėstytos mintys nėra skirtos nei patarti, nei juolab agituoti. Tik sudėlioti akcentus. Turėti savo verslą apskritai yra sąžiningas pasirinkimas – nes atsakingas. Turintiems savo sąžiningą verslą gyvenimas paprastai nebūna nuobodus ir rizika nutukti sėdint prie televizoriaus, gana maža. Galėti nedaryti to, ką manai esant neteisinga, yra didelė moralinė prabanga. Turėti galimybę daryti tai, ką manai esant teisinga, yra tas saldus žodis laisvė.
Nesėkmės, dėl nepalankios verslo aplinkos yra vienas rimčiausių stabdančių veiksnių. Jos yra itin apmaudžios, bet moko kantrybės, nuolankumo ir suteikia patirties. Be jų atsirastų rizika pradėti manyti, kad kažką supranti… Pirkėjų įnoringumas moko pagrindinės verslininko savybės – įžvelgti vartotojo norus ir patenkinti iš to uždirbant. Arba išdrįsti kai kurių vartotojų norų netenkinti, jei manai kad tam reikės elgtis nesąžiningai.
[1] Kaip rodo pastarosios ekonominės krizės (2009–2010) patirtis, ekonomikai smunkant ir verslams bankrutuojant, itin pakilo aukščiausio lygio vadybininkų (direktorių) paklausa ir jų darbo užmokestis.
[2] Pelno samprata remiasi pamatiniais faktais, kad ateitis iš anksto yra nežinoma, o materialūs ištekliai – riboti.
[3] Ludwig von Mises, „Human Action“. San Francisko: Fox & Wilkes. 1963 XV d., 9 sk.
[4] Pastaroji situacija gana dažna: kai savo darbą išmanantis specialistas nutaria įkurti savo verslą, manydamas, kad gerai atlikti darbą pakanka sėkmei. Tačiau net jeigu jis nuostabiai taiso automobilius, kepa pyragus ar gydo dantis, to paprastai nepakanka. Reikia, kad įmonėje kažkas atliktų ir specifinę verslininko funkciją.
[5] Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, viso samdomųjų darbuotojų (su individualiomis įmonėmis) skaičius 2009 m. palyginus su 2008 m. sumažėjo 11,3%. Apdirbamojoje gamyboje sumažėjo darbuotojų 20%, statyboje – 28%, prekyboje – 14%, transporte – 12%. Tuo tarpu, viešajame valdyme ir gynyboje, privalomajame soc. draudime – 1%. Viso iš biudžeto finansuojamose veiklose darbuotojų skaičius per metus sumažėjo 2%. Čia verta turėti omenyje, kad biudžetinės organizacijos mažina ne būtinai realius etatus, bet ir formalius (rezervinius), taigi realūs reakcijos į krizę skaičiai privačiame ir valstybiniame sektoriuje, būtų dar skirtingesni.
[6] Tie, kurie tokio darbo nedirba, dažnai ir klaidingai mano, kad vadovauti yra visų pirma smagu ir lengva, o tik po to sunku ir atsakinga.
