Šios savaitės Economist spausdina truputį provokuojantį straipsnį apie sąryšius tarp grožio, intelekto ir pajamų.
Anot straipsnio, studijos rodo, kad fizinis grožis ir IQ tarpusavyje koreliuoja. Be abejo čia turbūt svarbu suprasti, kad grožis neiššaukia protingumo, o protingumas grožio. Be abejo, kalbant apie studijas, kuriuose lyginamos žmonių nuotraukos ir jų metinės pajamos, galima būtų nuspėti tam tikrą ryšį tarp turimų pajamų ir fizinės išvaizdos, nes didesnės pajamos leidžia daugiau investuoti į išorinį grožį (soliariumai, priežiūra etc.). Tačiau cituojant vieną iš studijų, žiūrint vien finansiniu požiūriu, investicijos į išorinį grožį neapsimoka, nes išlaidų – pajamų santykis yra apie 15 proc. Supaprastintai, jei į savo išvaizdą investuosite 100 Lt, galite tikėtis 15 Lt pajamų padidėjimo. Tiesa, manau, šiuo atveju reikėtų detaliau pažiūrėti ar čia kalbama apie absoliučius, ar apie ribinius dydžius, be to, ar įvertinamas „nusidevėjimas“ ir pan.
Bet šis straipsnis įdomus ir kitais aspektais. Visų pirma nors diskriminuoti dėl išvaizdos oficialiai negalima, manau, naivu būtų tikėtis, kad tokia diskriminacija nevyksta. Ar su ja reikėtų kovoti valstybiniu lygmeniu? Visiškai ne. Įsivaizduokime patį stereotipiškiausią atvejį: vyras direktorius į darbą priimantis gražią bet neprotingą merginą (aišku, galima pasakyti, kad šis pavyzdys prieštarauja ankstesnei pastraipai, bet gi pasitaiko gražių ir neprotingų) ir nepriimantis negražios, bet labai protingos (tik šiam pavyzdyje reikėtų išsikelti prielaidas, kad abiejom mokamas tas pats atlyginimas, o minimame darbe vertę kuria protas). Visokio plauko teisių gynėjai, turbūt, reikalautų tokį vyriškį nubausti. Ironiška, bet laisva rinka tokį veikėją finansiškai baudžia labiau ir tiksliau nei bet koks lygių teisių kontrolierius. Mūsų mitinis direktorius, nepriimdamas protingesnės darbuotojos negauna ir didesnės pridėtinės vertės, kurią sukurtų protingesnioji. Lygiai taip pat rinka pati baudžia diskriminuojančius dėl odos spalvos, seksualinės orientacijos, religijos etc.
Išsisukti nuo tokios rinkos bausmės gali tik tos įmonės, kurios yra izoliuotos nuo rinkos poveikio arba, kurių vadovų karjera ar uždarbis nepriklauso nuo įmonės veiklos rezultatų – kalbu apie įvairiausias valstybines įstaigas ir įmones. Bet toje ekonominėje painiavoje, t.y. valstybiniame sektoriuje, darbuotojų diskriminacija yra tik viena iš daugelio problemų
