Guoda Azguridienė. Sistemos paieškos išimčių labirinte

 

 

Finansų ministerija ėmėsi sisteminio mokesčių lengvatų peržiūrėjimo. Darbas ne iš lengvųjų, nes sunkumuose logiška ieškoti lengvatų. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad lengvatų yra nedaug, todėl jas išnagrinėti ir surūšiuoti galima vienu prisėdimu. Deja, ne. Lengvatų esama pačių įvairiausių, jos teikia naudą vienoms gyventojų grupėms, bet erzina kitas. Jos patinka politikams, nes padeda pritraukti rinkėjų, bet trukdo surinkti biudžetą.

Tačiau ne visos mokesčių taisyklės, kurias tapo įprasta vadinti „lengvatomis“, yra mokesčių lengvatos ekonominiu atžvilgiu. Tarp jų yra nemažai tiesiog skirtingų reiškinių skirtingo apmokestinimo.

Šiuo metu gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) iki nustatytos ribos neapmokestinamas kaupimas pensijai ir studijoms, įmonių pelno mokesčiu – išlaidos darbuotojų sveikatos draudimui. Toks mokesčių režimas tikslingas – siekiama, kad viešosios paslaugos ar išmokos būtų papildytos pačių žmonių ir privataus sektoriaus atsakomybe kaupiamomis lėšomis – tai subsidiarumo principo įgyvendinimas.

 

Gerokai efektyviau yra mažiau apmokestinti privačias pajamas ar išlaidas, nei iš viešųjų lėšų valstybei mokėti išmokas ar teikti paslaugas. Atsižvelgiant į demografinę situaciją, tai yra ir tvariau.

 

Gerokai efektyviau yra mažiau apmokestinti privačias pajamas ar išlaidas, nei iš viešųjų lėšų valstybei mokėti išmokas ar teikti paslaugas. Atsižvelgiant į demografinę situaciją, tai yra ir tvariau. Ypač aktualu dėl taupymo senatvei, kai Lietuvoje demografinė situacija „Sodros“ tipo pensijų sistemoms nepalanki, o gyventojai daug labiau priklauso nuo jos nei kitose ES šalyse.

Visuomenei naudinga, kad žmonės perka sveikatos draudimą ar kaupia slaugai, tad GPM tikslinga neapmokestinti ir gyventojų įmokų papildomam sveikatos draudimui, o neapmokestinamąją ribą kelti.

Samdomas darbas ir savarankiška veikla turi esminių skirtumų, todėl ir egzistuoja skirtingos teisinės veiklos formos. Savarankiškai uždirbamos ir iš kapitalo gaunamos pajamos yra negarantuotos, neperiodinės, asmuo pats prisiima riziką už procesą ir produktą. Samdomo darbuotojo atsakomybė apsiriboja jo pareigybinėmis instrukcijomis, o atlyginimas tiesiogiai nepriklauso nuo įmonės uždirbto pelno ar patirto nuostolio.

Kritikai pabrėžia ir yra teisūs, kad neretai pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų, kai nevedama visų pajamų apskaita ir naudojamasi mažiausio apmokestinimo forma. Tačiau šie, kaip ir kiti piktnaudžiavimo atvejai, yra užkardomi kontrolės priemonėmis. Jei šios veiklos formos būtų panaikintos dėl išorinės lygybės, toli gražu ne visi pagal jas dirbantys žmonės registruotų įmones. Išaugtų paskatos užsiimti šešėline veikla, o turint omenyje popandeminius sunkumus, tai būtų žingsnis mažinant socialinių grupių priešiškumą.

Esamas savarankiškai dirbančių pajamų apmokestinimo režimas atliepia vyriausybės tikslą sudaryti sąlygas visiems dalyvauti ekonominėje veikloje ir taip mažinti socialinę atskirtį.

Procedūra, kuria 15 proc. GPM tarifas buvo padidintas iki 20 proc., perkeliant bazinės pensijos mokėjimą iš „Sodros“ į valstybės biudžetą, buvo skirta išimtinai darbo santykių pajamoms. Dabar gi pasigirsta balsų, kad turi būti labiau apmokestintos ir kitų rūšių pajamos, nes tai esą yra lengvata.

15 proc. pajamų mokesčio tarifas yra ne lengvata, o Lietuvoje ilgai galiojusi ir konkurencinga GPM riba, kuri galėtų būti orientyras siekiant iškeltų tikslų: daugiau investicijų, plėtros, palankių sąlygų kurti vertę ir daugiau uždirbti.

Esamas pelno mokesčio lengvatas ir nuolatines problemas dėl atskaitomų sąnaudų turėtų keisti reinvestuojamo pelno apmokestinimo atsisakymas. Dabar uždirbtas pelnas apmokestinamas du kartus – įmonės lygmeniu ir paskirstant jį dividendais. Nepaisant palyginti žemo Lietuvoje taikomo 15 proc. pelno mokesčio tarifo, efektyvus pelno apmokestinimas siekia net 27,75 proc.

Jei būtų apmokestinamas tik paskirstomas pelnas, visos įmonės turėtų daugiau lėšų investicijoms ir plėtrai, sumažėtų jų poreikis skolintis. Būtų gerokai paprastesnė mokesčių apskaita ir palengvėtų administracinė našta – tai sumažintų ir paskatas verstis šešėline veikla, dirbtinai mažinti apmokestinamąjį pelną.

Kaip matome, skirtingo apmokestinimo chaose galima įžvelgti bent kelias sisteminimo kryptis: pirma, įvardyti tai, kas lengvatos nėra, bet tik taip vadinamos. Antra, patikrinti esamus mokestinius režimus, kaip jie atitinka keliamus ilgalaikius Lietuvos tikslus. Trečia, įgyvendinti horizontalias priemones, sumažinančias lengvatų siekį.

 

Nėra objektyviai ekonomiškai geriausios mokesčių sistemos jau vien dėl to, kad visi mokesčiai mažina jų mokėtojų paskatas veikti.

 

Mokesčių politika yra politinis, ne ekonominis reiškinys. Nėra objektyviai ekonomiškai geriausios mokesčių sistemos jau vien dėl to, kad visi mokesčiai mažina jų mokėtojų paskatas veikti. Ekonomiškai galime vertinti tik tai, kaip vieni ar kiti mokesčiai paveiks vienus ar kitus žmones ir kaip šie dėl to poveikio keis savo elgesį. O kokių tikslų bus siekiama mokesčiais, jau politikų pasirinkimas.

Šiuo metu yra deklaruotas tikslas pasiekti proveržį pereinant prie didesnės pridėtinės vertės ekonomikos, sumažinti visuomenės susiskaldymą ir atskirtį, sukurti verslui palankią aplinką. Natūralu būtų tikėtis tuos tikslus palaikančių mokesčių.