Ž. Šilėnas. Atsargiai – strateginių įmonių sąrašas

Seime kelią skinasi Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių įstatymo nauja redakcija. Čia svarbūs du dalykai. Pirma, valstybė išplečia nacionalinio saugumo reikalavimus trims įmonėms, kurios nuosavybės teise Lietuvos valstybei nepriklauso – „Achemai“, „Orlen Lietuvai“ ir „Telia Lietuvai“. Antra, į sąrašą įtraukiamos ir valdiškos įmonės, kurios turi mažai ką bendro su nacionaliniu saugumu ar strategine reikšme Lietuvai ir jos ekonomikai.

Jei šiandien į sąrašą įtraukiamos šios trys įmonės, rytoj sąrašas gali būti papildytas. Nes kriterijai, kuriais vadovaujantis įmonės pateko į sąrašą, gali būti taikomi ne vienai įmonei Lietuvoje. Štai aiškinamajame rašte pagrindžiama, kodėl į Strateginių įmonių sąrašą įtraukta „Achema”: „Akcinė bendrovė „Achema“ – didžiausia azoto trąšų ir kitų pramoninių chemijos produktų gamintoja šalyje bei didžiausia tokio pobūdžio gamykla Baltijos šalyse. Bendrovė yra viena didžiausių įmonių Lietuvoje, o chemijos pramonė yra viena iš svarbiausių apdirbamosios pramonės šakų Lietuvoje.“ Su teiginiais ginčytis sunku. Bet tai yra viskas, kuo aiškinamajame rašte argumentuojamas „Achemos“ įtraukimas į sąrašą.

Vadovaujantis tokiais kriterijais, nesunku atsiversti, pavyzdžiui, „Verslo žiniose“ skelbiamą didžiausių Lietuvos įmonių sąrašą. Kodėl ir jo viso neįtraukus į įstatymą? Jei savo įmonei galite prisitaikyti šį apibūdinimą „Jūsų Bendrovė yra viena didžiausių įmonių Lietuvoje, o pramonės šaka, kurioje veikia Jūsų bendrovė yra viena svarbiausių Lietuvoje“, tai nenustebkite jei ateityje Strateginių įmonių sąraše gali atsidurti ir jūsų įmonė.

Arba štai, kaip argumentuojamas „Telia“ įtraukimas: „<...> šio operatoriaus paslaugomis naudojasi ir valstybės institucijos, todėl operatorius turi prieigą prie duomenų, kurių nusavinimas ar nutekėjimas gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat bendrovė „Telia Lietuva“, AB, yra itin svarbi siekiant užtikrinti šalies kibernetinį saugumą.“

Vėlgi, sunku ginčytis. Bet šiais žodžiais galima apibūdinti beveik visas dideles telekomunikacijų bendroves Lietuvoje. Teikiate telefono ar interneto ryšį? Pardavinėjate programinę įrangą,ar kompiuterius, kuriate interneto puslapius valdiškoms įstaigoms? Esate potencialus kandidatas Strateginių įmonių sąrašui.

Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių sąrašo trečia kategorija, į kurią įtraukta „Achema“, „Orlen“ ir „Telia“, nėra kažkokia garbės lenta, kurioje pagerbiamos svarbios įmonės. Papuolusieji į „trečią kategoriją“ neįgauna nei teisių, nei privilegijų, o tik veiklos suvaržymus.

Jei norėsite trečdalį akcijų parduoti strateginiam investuotojui, tai jūsų investuotoją tikrins speciali komisija. Tiesa, jei akcijas norėsite parduoti valdiškai įmonei iš ES, NATO ar EPBO tai komisijos leidimo, atrodo, nereikės. O jei norite parduoti akcijas privačiam investuotojui iš ES, NATO ir EPBO šalies? Komisijos leidimo gali ir prireikti. Paprastai tariant, įstatymas varžo teisę parduoti privačią įmonę. O tai savo ruožtu gali mažinti įmonės vertę ją parduodant ar apskritai užkirsti kelią pardavimui.

Sąrašas ateityje gali plėstis. Įstatymo projekte yra numatyta, kad pvz., energetikos, transporto, informacinių technologijų, telekomunikacijų, aukštųjų technologijų, finansų ir kredito ūkio šakos yra Nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbūs ūkio sektoriai. Jei parduodate ketvirtadalį akcijų apie savo veiksmus, sandorius ar net ketinimus privalėsite informuoti specialią komisiją.

Tiesa, yra ir kitas Strateginių įmonių sąrašo aspektas. Dauguma įmonių šiame sąraše yra valstybei priklausančios įmonės. Bet dalis įmonių, ypač tos, kurios papuola į taip vadinamą „antrą kategoriją“, turi mažai ką bendro su nacionaliniu saugumu, pvz., „Lietuvos paštas“. Tačiau jei valdiška įmonė įtraukiama į Strateginių įmonių sąrašą, tai reiškia, kad įmonės reorganizacija gali būti vykdoma tik tada, jei tam pritaria komisija. Jei kažkas norėtų turėti daugiau nei trečdalį „Lietuvos pašto“ akcijų, sandėriui turėtų pritarti Seimas.

Taigi, jei į Lietuvos paštą norėtų investuoti „Deutsche Post“, reikėtų gauti Seimo leidimą. Jei kažkas valdžioje, pvz., Vyriausybė užsinorėtų iš esmės reformuoti valstybei priklausančias įmones, dalį jų uždaryti, listinguoti valdiškas akcijas biržoje ar apskritai parduoti, atsirastų daugybė būdų kaip šias reformas stabdyti, pvz. per Seimą. Labai panašu į urėdijų atvejį, kuomet Seimas į Miškų įstatymą įrašė, kad Lietuvoje privalo veikti 42 urėdijos ir taip įšaldė reformą. Keista, kaip dar niekas nesugalvojo papildyti Strateginių įmonių sąrašą sakiniu: „Lietuvoje privalo veikti 118 valstybės valdomų įmonių“.

Strateginių įmonių sąrašas turi kelias esmines problemas. Suvaržomos savininkų teisės. Privačių įmonių savininkams gali būti uždrausta parduoti įmones. Valdantiems valdiškas įmones – gali būti uždrausta vykdyti reformas. Didžioji ironija – sąrašas privačias įmones saugo nuo pavojingų investuotojų, o valdiškas – nuo… pertvarkos.

Strateginių įmonių įstatymas tęsia prastą praktiką, kuomet įstatymu suvaržomos savininko teisės, patiriami materialiniai nuostoliai dėl vertės sumažėjimo, tačiau valstybė nė nesiruošia tų nuostolių atlyginti. Paprastai tariant, niekas nei žino, kiek tiksliai sumažėjo žemės vertė dėl žemės „saugiklių“ įstatymo, nei ruošiasi tai kompensuoti žemės savininkams. Lygiai taip pat bus ir „Achemos“, „Orlen“ ir „Telia“ atveju.

Visą šią problemą buvo galima išspręsti žymiai paprasčiau, jei valdžia dirbtų savo darbą. Jei į sąrašą nebūtų įtraukiamos privačios įmonės, o tik valdiškos, visas saugumo nuostatas valstybė galėtų įgyvendinti savininko teisėmis, nereikėtų nei sudėtingo įstatymo, nei jaudintis, ar jis atitinka ES normas. O jei toks įstatymas lieka, tai bent jau nusistatykime padorius kriterijus, kada įmonė iš tiesų yra reikšminga saugumui. Nes dabar įmonių išrinkimas primena grožio konkursą.