Ž. Šilėnas, LLRI prezidentas.
Gyvename įdomiais laikais. Sveikatos ministras sako, kad vaistų kainos yra per aukštos, nes vaistinių yra per mažai. Todėl, esą, reikia daugiau vaistinių. Ministras Pirmininkas pasakoja, kad prekių kainos yra per aukštos, nes parduotuvių yra per daug. Todėl, esą, reikia uždrausti parduotuvėms dirbti sekmadieniais ir taip sumažinti prekybos vietų skaičių. Suprask, jei tūlą pirkėją duonos ir pieno nuvarysi pirkti į degalinę – nukris duonos ir pieno kainos.
Kiti gi pasakoja, kad Vakaruose parduotuvės sekmadieniais apskritai nedirba, todėl, jei norime eiti į Vakarus, irgi reikia uždrausti žmonėms sekmadieniais apsipirkinėti. Bėda, aišku, kad politikai nepaaiškina, nei ką reiškia „uždrausti apsipirkti“, nei kaip „Vakaruose“ yra iš tikrųjų.
Ką reikštų draudimas apsipirkinėti sekmadieniais?
Kol kas užregistruotame įstatymo projekte sekmadieniais būtų draudžiama visa mažmeninė prekyba. O tai reiškia, būtų draudžiama pirkti ne tik maistą, bet ir rūbus, buitinę techniką, namų apyvokos reikmenis, santechnikos prekes ir t.t. Perdegė lemputė? Pritrūkai druskos? Skalbiant baigėsi milteliai? Ar, neduokdie, tualetinis popierius – lauk pirmadienio. Arba važiuok į degalinę ir melskis, kad ten būtų lempučių, miltelių ar tualetinio popieriaus.
Tada pasigirdo kalbų, kad valdžia žmonėms sekmadieniais uždraus eiti tik į dideles parduotuves. Į mažas eiti – leis. Bet kas yra „didelė“, o kas „maža“ parduotuvė? Yra daug parduotuvių, priklausančių prekybos tinklams, kurios yra visai nedidelės (pvz., „IKI Ekspress“ ar vieno „x“ „Maxima“ prieš Vyriausybės pastatą). Ar žmonėms bus uždrausta apsipirkinėti ir jose? Regionuose yra parduotuvių, kurios nepriklauso prekybos tinklams, bet savo plotu yra gana nemažos. Ar jos irgi bus uždarytos?
O tada pasigirdo kalbų, kad sekmadieniais bus draudžiama apsipirkinėti ne didelėse parduotuvėse, o parduotuvėse, kurios priklauso prekybos tinklams. Kritiškai mąstančiam piliečiui turėtų sukirbėti klausimas, kodėl valdžia už jį sprendžia, kokioje parduotuvėje pilietis perka duoną ir sviestą? Ir – ar apskritai valdžia gali nurodinėti laisvam piliečiui, kokios firmos parduotuvėje išleisti savo uždirbtus pinigus. O galiausiai – ką laikyti prekybos tinklu? Ar „Lietkoopsąjunga“ – tinklas? Ar kelios šeimai priklausančios parduotuvės viename miestelyje – tinklas? Jei – „ne“, tai kodėl „ne“? Nes neturi visoje Lietuvoje atpažįstamo prekės ženklo?
Peršasi mintis, jog greičiausiai valdžia norėtų pati sudarinėti sąrašus, į kurias parduotuves žmonėms leisti eiti, o į kurias – ne.
Kaip yra Vakaruose?
Ar iš tikro Vakaruose parduotuvėms sekmadieniais uždrausta dirbti? Pirma, Lietuvoje daug parduotuvių, kurios sekmadieniais nedirba. Bet ne dėl to, kad uždrausta, o dėl to, kad neapsimoka. Lygiai taip pat, jei kažkokioje užsienio šalyje matėte sekmadienį uždarytą parduotuvę, tai dar nereiškia, kad toje šalyje galioja įstatymas draudžiantis dirbti sekmadieniais.
Antra, maždaug pusė ES šalių netaiko prekybos dienų apribojimų, pusė – taiko. Tačiau net ir ten, kur apribojimai taikomi, nereiškia, kad yra uždrausta prekiauti sekmadieniais. Net Vokietijoje, kuri pateikiama kaip šalis, neva, sekmadieniais draudžianti prekiauti, yra „Spar“ parduotuvių, kurios sekmadieniais dirba nuo 7 ryto iki 11 vakaro. Jei sakysite, kad „Spar“ yra maža parduotuvėlė, tai priminsiu, kad „Spar“ pasaulinė apyvarta yra apie 33 mlrd. eurų, t. y. 12 kartų daugiau, nei pasaulinė didžiausio lietuviško prekybos tinklo apyvarta.
Trečia, ne viena Vakarų šalis švelnina ar atsisako apribojimų. Danija (2012 m.), Suomija (2016 m.), Prancūzija (2015 m.), Graikija (2013 m.), Italija (2011 m.), Olandija (2013 m.), Portugalija (2015 m.), Ispanija (2012 m. ir 2014 m.). Kurios šalys įvedinėjo apribojimus prekybai? Vengrija, Lenkija ir Čekija. Dar daugiau, net Vengrijos Orbanas apribojimus 2015 m. įvedė, o 2016 m. panaikino, tik mūsų vietiniai „orbanai“ to dar nežino. Taigi, draudimas apsipirkinėti sekmadieniais yra žingsnis ne į Vakarus, o į Rytus.
Ar uždraudus parduotuvėms dirbti sekmadieniais kris kainos?
Balandžio mėnesį Europos Komisija išleido puikią studiją, kurioje nagrinėja mažmeninės prekybos suvaržymų poveikį. Šalyse su daugiau suvaržymų kainų lygis yra aukštesnis, prekybos įmonių pelno rodikliai – aukštesni. Logiška, kad kuo sunkiau atidaryti naują parduotuvę, tuo esami rinkos dalyviai patiria mažiau konkurencijos ir gali uždirbti daugiau.
Nenustebkite, kad neretai prekybos apribojimų šalininkai (ar net kūrėjai) yra… patys prekybininkai. Nori uždrausti konkurenciją – siūlai įvesti apribojimus parduotuvių skaičiui ar tankumui. Pamąstykite, kas labiausiai išloštų, jei, tarkime, būtų uždrausta atidaryti naują parduotuvę šalia jau esančios parduotuvės?
Lygiai taip pat – ir kitais atvejais. Konkurentai siūlo žemesnes kainas – siūlai uždrausti nuolaidas. Tavo parduotuvėje sekmadieniais pardavėjų srautas krito labiau, nei pas konkurentus – siūlai uždrausti visoms parduotuvėms dirbti sekmadienį. Tik kodėl ant tokių paprastų triukų užkimba mūsų politikai?
O kaip su smulkiu verslu?
Na, o kaip argumentas, kad sekmadieniais uždarius dideles parduotuves suklestės smulkus verslas? Pirma, tuomet reikėtų pripažinti, kad siūlymas didelėms parduotuvėms dirbti sekmadienį yra siūlomas ne dėl pirkėjų, ir ne dėl parduotuvių darbuotojų, ir net ne dėl kainų, o dėl smulkių parduotuvių. Vienos verslo grupės interesai yra iškeliami virš kitų verslo grupių, o svarbiausia – virš vartotojų interesų. Neformaliuose pokalbiuose jau teko girdėti valdžios atstovų interpretacijų, neva, nieko tokio, kad sekmadieniais vartotojai bus priversti pirkti brangiau, nes iš to išloš smulkus verslas!
Mėgstu smulkų verslą, kaip ir bet kokį kitą. Bet uždrausti vartotojams pirkti pigesnėse parduotuvėse, tam, kad darbo turėtų brangesnės, yra ekonominė ir teisinė nesąmonė. Ar valdžia pamiršo LR Konstitucijos 46 str. „Valstybė gina vartotojo interesus“?
Ar valdžia galėtų padėti smulkioms parduotuvėms kitaip, nei ten varu varydama pirkėjus? Ta pati EK studija rodo, kad yra šalių, kur valdiški reikalavimai norint įsteigti parduotuvę yra mažesni, nei Lietuvoje. Kad – prisitaikymas prie naujų valdiškų taisyklių ar reikalavimų daugiausiai kainuoja būtent smulkiam verslui. Čia galima paklausti, ar Lietuvos valdžia pati nepersistengia su taisyklėmis, reikalavimais ar tikrinimais.
Reziume
Uždraudus visoms, ar kai kurioms parduotuvėms dirbti sekmadieniais, kainos nekris. Jei politikai nori padėti smulkiems prekybininkams, tegul peržiūri valdiškas kliūtis, kurios kerta per smulkių prekybininkų konkurencingumą. O drausti vartotojui rinktis kokioje parduotuvėje išleisti savo sunkiai uždirbtus pinigus – yra ekonominis ir teisinis nesusipratimas.
www.llri.lt
Komentarą skaitykite „Lietuvos žiniose“ >>
