Streikuoti turi cukraus vartotojai, o ne cukraus gamintojai, – teigia Laisvosios rinkos institutas ir siūlo cukraus pramonėje rinkos reformas

„Streikuojantys žemdirbiai nepagrįstai prisidengia laisvės reikalavimais, nes laisvės veikti rinkoje jie nori mažiausiai. Cukraus ūkyje sukurtas visaapimantis valdiškas planavimas ir skirstymas. Arba žemdirbiai priima valdiško skirstymo principus su visomis jo atmainomis ir pasekmėmis, arba turi pasisakyti už nuoseklų liberalizavimą“, – sako Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva.

 

Instituto ekspertai dar 1992 metų perspėjo visuomenę, kad cukraus pramonė paliekama už rinkos ribų ir tai turės skaudžių pasekmių. Cukraus gamintojai Lietuvoje proteguojami labai aukštais muitais ir akcizais, kurių taikymo pasekmė – ypač aukšta cukraus kaina. Atitvėrus Lietuvos rinką nuo cukraus importo, nukenčia visi cukraus vartotojai, tarp jų ir konditerijos, gaiviųjų gėrimų ir kitos įmonės, kurių produkcija dėl aukštų cukraus kainų negali konkuruoti užsienyje. Dėl to prarandami tūkstančiai darbo vietų šakose, turinčiose ypač geras tradicijas ir perspektyvas. Cukrinių runkelių ir cukraus fabrikų interesai yra tenkinami kitų Lietuvos gyventojų sąskaita. Kita vertus, patys cukrinių runkelių augintojai ir investuotojai į cukraus pramonę tampa ydingos protekcinės sistemos įkaitais. Jie kenčia nuo vėluojančių mokėjimų, neskaidraus ir neprognozuojamo paramos skirstymo, praranda galimybę planuoti savo darbą ir kurti konkurencingus verslus.

 

Institutas atkreipia dėmesį, kad cukraus kvotų perskirstymas bei kitų paramos formų koregavimas nepanaikina tikrųjų cukraus pramonės problemų priežasčių – vidaus rinkos protegavimo ir valdiško skirstymo, vedančio prie didžiulio išteklių švaistymo. Todėl ekspertai ragina valdžią atsisakyti Sovietinio „Gosplano“ funkcijų ir leisti cukraus ūkio dalyviams veikti rinkoje savanoriškų sandėrių būdu. Tam reikia atsisakyti cukraus gamybos kvotų nustatymo, privalomo cukrinių runkelių supirkimo kiekio bei kainų reguliavimo ir imtis mažinti importo muitą. Tik šie žingsniai spręstų problemas, kurios sunkiausia našta užgulė ne cukraus augintojus ir perdirbėjus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet cukraus vartotojus ir perspektyvias maisto pramonės įmones.