Šešėlinė ekonomika: Lietuvos ir kitų šalių patirtis

Auga Lietuvoje ne tik mokesčiai ir nedarbas. Dar vienas reiškinys, tapęs karčia Lietuvos ekonomikos realybe, yra šešėlinės ekonomikos išaugimas. Kad ir kaip būtų nemalonu, šešėlis pastaraisiais metais Lietuvoje smarkiai išaugo ir bent kol kas nėra jokių jo mažėjimo ženklų.

 

Gegužės mėnesį Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktos reprezentatyvios apklausos duomenimis, beveik 40 proc. šalies gyventojų praėjusiais metais yra gavę šešėlinių pajamų (pajamų vokelyje, nesumokėjus ar nuslėpus dalį mokesčių, pvz. neįsigijus verslo liudijimo, neturint individualios veiklos pažymėjimo, nelegaliai pardavus cigaretes, degalus ar alkoholį).

 

Duomenys apie Lietuvos gyventojų gaunamas šešėlines pajamas papildo LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo metų pradžios duomenis, kad 37 proc. ūkio vienetų bent dalį savo veiklos vykdė šešėlyje 2009 m. Manoma, kad 2010 m. ši dalis padidės iki 42 proc. To paties tyrimo duomenimis, 2009 m. šešėlinė ekonomika sudarė apie 24 proc. BVP, 2010 m. padidės iki 27 proc.

 

Natūralu, norisi pasilyginti su kitomis šalimis. Šių metų balandžio mėnesį žurnale „German Economic Review“ publikuotas šešėlinės ekonomikos tyrinėtojų Lars P. Feld ir Friedrich Schneider straipsnis apie šešėlinę ekonomiką OECD šalyse. Jame pateikiami OECD šalių šešėlinės ekonomikos dalies BVP įvertinimai, taip pat itin plačiai aptariamos šešėlinės ekonomikos priežastys.

 

Schneider ir Feld teigia, kad mokesčių dydis turi didžiausią įtaką šešėlinei ekonomikai. Kuo didesnis skirtumas tarp legalios darbo vietos kainos ir pajamų „į rankas“, tuo didesnė paskata įsidarbinti nelegaliai. Tačiau dažnai net ir reikšmingas tiesioginės mokesčių naštos sumažinimas nesumažina šešėlio, kadangi mažinant mokesčių naštą labai svarbu atsižvelgti į kitus faktorius, tokius kaip reguliavimas, mokesčių sistemos sudėtingumas. Mokesčių ir reguliavimų mažinimas yra daug veiksmingesnės mažinant šešėlį už bet kokias baudžiamąsias ir atgrasomąsias priemones. Autorių teigimu, mokesčių pakėlimas paaiškina apie pusę šešėlinės ekonomikos dinamikos, o mažiau šešėlio esama valstybėse, kuriose surenkama daugiau mokesčių taikant mažesnius mokesčių tarifus.

 

Pabrėžiamas reguliavimo (ypač darbo rinkos reguliavimo) vaidmuo šešėlinei ekonomikai. Reguliavimas padidina darbo vietos kainą, ir nors ši kaina lyg karšta bulvė gali būti permesta darbuotojui, ji sukuria papildomą paskatą dirbti šešėlyje. Šalys, turinčios griežtesnį darbo santykių reguliavimą, turi ir didesnę šešėlinės ekonomikos dalį BVP.

 

Schneider ir Feld itin taikliai aptaria mokesčių mokėjimo moralę. Šešėlinės ekonomikos dydis maždaug penktadaliu priklauso nuo tradicijos mokėti mokesčius. Mokesčių mokėjimas yra savotiška sutartis, kuri sukuria teises ir pareigas ne tik mokesčių mokėtojui, tačiau taip pat ir mokesčių rinkėjui. Todėl mokesčių mokėjimo tradicija yra glaudžiai susijusi su tuo, kaip mokesčių mokėtojai suvokia valstybės paslaugų, teikiamų už jų mokamus mokesčius, kokybę. Mokesčius labiau linkstama mokėti tuomet, kai manoma, jog daromi teisingi politiniai sprendimai. Šis aspektas ypač aktualus Lietuvai. Žiniasklaida persisunkusi įvairių skandalų ir akiplėšiškų, laikmečio neatitinkančių valdžios išlaidavimo ir kvailų sprendimų pavyzdžių. Akivaizdu, jog tai, kaip daro valdžia, dažniausiai skiriasi nuo to, kaip tvarkytis norėtų Lietuvos žmonės. Taigi, nemaža dalimi, polinkio nemokėti mokesčių priežastis yra pati valdžia ir netinkami jos sprendimai.

 

Daugumoje OECD šalių pasirinktas būdas kaip kovoti prieš šešėlinę ekonomiką buvo atgrasymas, t.y. bausmių didinimas ir galimybės jų išvengti mažinimas. Nors atgrasymas kaip kovos su šešėline ekonomika būdas yra akcentuojamas tiek teorijoje, tiek plačiai taikomas praktikoje, pasak Schneider ir Feld, nėra beveik jokių empirinių įrodymų, jog jis iš tiesių pasiekia rezultatų. Šiuo aspektu Lietuva iš esmės niekuo nesiskiria nuo OECD valstybių, valdžios pristatytose priemonėse, skirtose šešėliui mažinti, vyrauja baudžiamojo pobūdžio priemonės.

 

Kokie skaičiai? Pasak F. Schneider ir L. P. Feld didžiausia dalis šešėlinės ekonomikos BVP iš OECD šalių 2007 m. buvo pietų Europos šalyse: visų pirma Graikijoje (25 proc.), Italijoje (22 proc.), Ispanijoje ir Portugalijoje (19 proc.) Po jų sekė Skandinavijos šalys, kuriose šešėlis sudarė apie 15 proc. BVP. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje šešėlis siekė apie 11 proc. BVP. Skaidriausia valstybės iš OECD šalių 2007 m. buvo JAV (7 proc.), Šveicarija (8 proc.) ir Japonija (9 proc.). Visą dešimtmetį iki 2007 m. šešėlinės ekonomikos mastai OECD šalyse tolygiai mažėjo.

 

Šis tyrimas atskleidžia daug, bet kyla retorinis klausimas, ar visada reikia empirinių įrodymų ir kitų šalių praktikos klaidų apžvalgos tam, jog suprastumėme logiškas ir iš anksto aiškias valdžios sprendimų pasekmes? Skaičių dažniausiai reikia pačiai valdžiai, jų yra. Labiausiai Lietuvai tinkantis minėto straipsnio teiginys yra šis: buvusios Sovietų sąjungos šalys turi itin nuodingą didelių mokesčių ir reguliavimų naštos, mažos įstatymų įgyvendinimo viršenybės, didelio korupcijos masto ir iš to sekančio didelio šešėlio „kokteilį“. Belieka imtis tinkamų sprendimų.