Kaip Lietuvoje daugėjo tvarkos

Kai žmonės iš valdžios prašo tvarkos, ne visada abi pusės ją supranta vienodai. Nesileidžiant į ilgus išvedžiojimus, tvarka gali būti bent jau dvejopa. Viena – sukurta pačių žmonių, spontaninė, rinkos. Antroji – sukurta valdžios, įtvirtinta taisyklėmis. Pastaroji – valdžios sukurta tvarka itin dažnai prasilenkia su ta tvarkos samprata, kurios įgyvendinimo tikisi žmonės. Valdžios sukurta tvarka nepasiekia net abiems pusės priimtinų tikslų, ir būtent tokios neveiksmingos „tvarkos“ Lietuvoje itin daugėjo.

 

Pradėsiu nuo naujausių sprendimų, kurie priimami tvarkos vardan. Štai, vardan tvarkingos apskaitos, įvedami kasos aparatai prekiaujantiems maisto produktais dengtose turgavietėse. Dar sakoma, kad tai padės išnaikinti šešėlį turguje, bet šis argumentas išsakomas vis rečiau. Suprasti gana paprasta – jei nemuši čekio į kasos aparatą, tai iš aparato nauda tik pačių aparatų pardavėjams. Pirkėjams turguose reikia pigios prekės, o ne kasos čekio, tad tikėtis, kad pirkėjai ir bus tie valstybės agentai, kurie įdarbins aparatus – naivu. O juk buvo Lietuvoje metas, kai fiskalinių kasos aparatų, kaip tvarkos atributo, nebuvo ne tik turgavietėse, bet ir parduotuvėse. Ir nepasakytum, kad šešėlis buvo didesnis, nei dabar, ar kad rinkos dalyviai nesusitvarkė su apskaita. Tiksliau, buvo priešinga padėtis – ir apskaita buvo paprastesnė, ir šešėlis mažesnis.

 

Tvarkos, o ne kokiu nors kitu argumentu, buvo motyvuotas ir sprendimas apmokestinti gyventojų pajamas natūra, t.y. automobilius įmonėse. Jei apmokestinamos pajamos pinigais, tvarkinga taikyti juos ir pajamoms natūra. Be to, taip daroma ES šalyse, todėl ir Lietuva privalo tokios „tvarkos“ laikytis. Mokestinių įplaukų iš šio apmokestinimo daug nesitikėta, tik tvarkos. Vėlgi, problema panaši, kaip ir su kasos aparatais. Reikėtų labai daug tikrintojų, daugiau nei mokesčių mokėtojų, kad be „tvarkos“ pačios savaime, būtų koks nors kitas lauktinas efektas.

 

Privalomojo sveikatos draudimo įmokos nuo Gyventojų pajamų mokesčio buvo atskirtos irgi dėl tvarkos. Mat jei yra atskiras fondas, ir jei yra sveikatos draudimas, tai turi būti ir atskira įmoka. Nes tada bus daugiau tvarkos. Tikėtasi, kad sveikatos apsaugos sektorius, paskatintas šio įmokos atskyrimo, ims ir susitvarkys savo daržą. Tai yra, taps tikru draudimu, o ne eiline mokestine rinkliava. Ir vėl – tai tik „tvarkos“ iliuzija. Normaliame draudime tos pačios rizikos tu negali drausti kelis kartus, o štai valstybiniame sveikatos draudime – gali. Ir tai netgi laikoma tvarkos požymiu. Gauni darbo pajamų – moki, gauni autorinį atlygį – moki vėl, gauni individualios veiklos pajamų – moki trečią kartą. Yra pajamos, yra ir draudimo įmoka – ir tai anot valdžios, yra tvarka.

 

Darbuotojo pažymėjimas irgi yra tobulas „tvarkos“ pavyzdys. Kadaise jo nebuvo, ir dabar galima sakyti jis tarnauja tiek, kiek įmonės juos papildomomis funkcijomis apdėjo. Pavyzdžiui, darbuotojo pažymėjimai veikia kaip aktyvuoti leidimai įeiti į patalpas. O juk darbuotojų pažymėjimų „tvarka“ buvo įvesta todėl, kad naikintų šešėlinį darbą. Turime iki panagių sureglamentuotą darbo santykių sritį, tačiau vienu metu ekonomika išgyvena ir nedarbą, ir šešėlinį darbą. Ir dar trūksta kvalifikuotų darbuotojų.

 

Tvarkingai atrodo ir banderolėmis sužymėtos akcizais apmokestintos prekės – tabakas, alkoholis. Tačiau tokios kontrabandos, kaip yra dabar, tokio nelegalaus vartojimo ir tolerancijos jam – dar nebuvo. Tvarka lyg ir yra, bet neveiksminga, sukurianti tvarkos iliuziją, bet ne tvarką.

 

„Tvarkos vardan tvarkos“ apraiškų yra daug, vertėtų jas inventorizuoti ir naikinti. Žmonės tiek įprato būti valdžios „tvarkomi“, kad būtų maloniai nustebinti, jei turėtų galimybę sumažinti reguliavimų sukuriamą naštą. Tai leistų skirti laiką tiesioginiam darbui visų pirma tiems, kuriems reguliavimai taikomi. Ne mažiau svarbu, kad tie, kurie „tvarkomis“ dedasi kovoją su ekonomikos problemomis, taip pat imtųsi ne veiklos imitacijos, o taiklesnių priemonių, kurios ne kartą jiems buvo pasiūlytos.