Ar būtina sukti visuotinio „krepšelio“ link

Sėkminga aukštojo mokslo finansavimo reforma parodė, kad finansavimas krepšeliu gali būti veiksmingas – padidinti vartotojo dalyvavimą priimant sprendimą dėl biudžeto lėšų skirstymo, padidinti konkurenciją, gerinti paslaugos kokybę, optimizuoti paslaugos teikėjų tinklą.

 

Paslaugos finansavimas krepšeliu yra labai gera priemonė keisti jau šiandien viešai finansuojamas paslaugas, ypač tuomet, jei nesiekiama atsisakyti Konstitucinių nuostatų dėl „nemokamo“ paslaugos teikimo. Krepšelis tinkamas naudoti ten, kur valstybė įsipareigoja visiems ar aiškiai apibrėžtai grupei teikti finansavimą aiškiai paslaugai gauti. Krepšelio sistema sugalvota tam, kad būtų organizuotas privačiai gaunamų, bet viešai finansuojamų paslaugų arba prekių teikimas. Kitaip tariant, kai valstybė nori sumokėti už konkrečią asmenų gaunamą gėrybę.

 

Šiandien padaugėjo siūlymų taikyti krepšelio modelį. Ūkio ministerija svarsto krepšeliu finansuoti verslo informavimo ir konsultavimo paslaugas – kiekviena įmonė gauna teisę nusipirkti konsultacijų už X litų. Premjeras siūlo apgalvoti finansuoti krepšeliu ir darbo biržos paslaugas: konsultavimo ir informavimo paslaugas bei profesinės kvalifikacijos kėlimą ar keitimą. Diskusijos kyla ir dėl ikimokyklinio ugdymo, t.y. vaikų darželių, ir neformalaus vaikų ugdymo finansavimo krepšelių.

 

Krepšelio nauda – vartotojas renkasi

 

Krepšelio sistemos ištakos susijusios su kova dėl mokyklos ir ugdymo modelio pasirinkimo galimybių JAV. Pirmiausia dešinieji politikai siekė, kad tėvai įgautų daugiau teisių pasirinkdami, kaip bus ugdomas vaikas ir siekė į švietimo sistemą pasitelkti daugiau privačių tiekėjų. Kairieji ėmė pritarti krepšelio modeliui, nes jis sudarytų galimybes nepasiturintiems lengviau pasirinkti privačias ir kokybiškomis laikomas mokyklas. Finansavimas krepšeliu tikrai nėra galutinis tikslas, tačiau tai tapo priimtina priemone efektyvesniam valstybės lėšų paskirstymui.

 

Lietuvoje krepšelio sistemos įvedimo švietimo paslaugoms tikslas yra suteikti stimulą paslaugos kokybės pagerėjimui. Finansavimą pačiai institucijai išlaikyti gaudavusios bendrojo lavinimo, profesinės ir aukštosios mokyklos priverstos orientuotis į vartotojų poreikius, nes nuo jų gausos priklauso ir visos institucijos finansai.

 

Krepšelio sistema siekiama ištaisyti valstybinio finansavimo sistemos trūkumą: kai paslaugą finansuoja valstybė, jos teikėjas linkęs orientuotis į finansuotojo, o ne vartotojo poreikius. Todėl krepšelis – tai sistema, kuri perduoda teisę pačiam vartotojui priimti sprendimą, kokį paslaugos teikėją pasirinkti, taip sukuriant konkurencinį spaudimą gerinti paslaugos kokybę. Alternatyva krepšelio finansavimui yra institucinis paslaugų teikėjų finansavimas, numatant, jog mokykla, universitetas ar muzikos mokykla A, turinti Y mokytojų ir Z vaikų gaus X lėšų kitiems metams.

 

Tokia pati suma ir neturtingam, ir milijonieriui

 

Tačiau finansavimas krepšeliu tinka ne visais atvejais ir nėra panacėja. Jis yra tinkamas tik tada, kai tik dėl politinių priežasčių nusprendžiama išlaikyti viešą paslaugos finansavimą, kada aiškiai ir nediskriminuodama valdžia gali nuspręsti, kam ir kokia paslauga finansuojama. Valdiškai finansuoti dalį švietimo ir sveikatos paslaugų įpareigoja Konstitucija. Finansavimas krepšeliu pirmiausia reiškia, kad paslaugas vieniems žmonėms finansuoja kiti mokesčių mokėtojai.

 

Įsivaizduokime kaimo vaikus, kurie neturi fizinės galimybės lankyti muzikos ar dailės mokyklą, tačiau per mokesčius jų tėvai finansuoja miesto vaikų lavinimąsi. Galvojant apie krepšelių principo įvedimą pirmasis klausimas turėtų būti, kodėl atitinkama paslauga turi būti apmokėta visų mokesčių mokėtojų pinigais. Klausimas, ar svarbi, ar reikalinga yra paslauga yra ne pats svarbiausias.

 

Finansavimas krepšeliu išlaiko visuotinio valstybinio finansavimo ydingumą iš esmės. Nemokama paslauga skatina naudotis net ir tada, kai žmogui nelabai jos reikia. Be to, finansavimą gauna ir tie, kuriems finansinės paramos nereikia – pasiturintys žmonės, turintys ir pajamų, ir turto. Taip yra su šiandien skiriamais vaiko pinigais, kuriuos gauna visų vaikų iki 3 metų tėvai, nepriklausomai ar jie bedarbiai, ar uždirba 3 tūkstančius litų per mėnesį.

 

Mokyklų paklausos tai kad ji nemokama, nepadidina, nes ją lankyti ir taip privaloma. Retas vaikas eitų į mokyklą du kartus. Tačiau papildomą sporto treniruotę, piešimo ar muzikavimo pamoką galbūt pasirinktų ir tie, kurie šiandien tiesiog žaidžia kieme ar spardo kamuolį su draugais.

 

O namuose auginamam vaikui krepšelis nepriklauso?

 

Greta to kyla problema valstybei apsibrėžti, kokią paslaugą ji finansuoja. Jeigu valstybė įsipareigoja krepšeliu visiems vaikams iki, pvz. 21 metų, finansuoti sportą stadione, kodėl individualus važinėjimasis dviračiu arba treniruotės maratono bėgimui neturėtų sulaukti finansinės krepšelio paramos? Su ikimokykliniu ugdymu dar akivaizdžiau: jeigu valstybė krepšeliu finansuoja vaikų darželius, kuo prastesni tėvai, samdantys aukles arba prašantys senelių pagalbos. Valstybė pasiekia tokį patį rezultatą – sudaro tėvams galimybę grįžti į darbo rinką. Perkvalifikavimui ar jos kėlimui taip pat tinka ši analogija – perkvalifikavimo krepšelį gali gauti bedarbis, tačiau tokį patį poreikį turi ir tas, kuris iš darbo dar neišėjo, bet realiai galvoja apie darbo keitimą ar kilimą karjeros laiptais, jeigu prasimanytų laiko ir pinigų papildomai pasimokyti.

 

Todėl papildomų sričių finansavimas krepšeliu beveik visada reikštų išplėstas finansuojamas paslaugas ir valstybinio finansavimo padidėjimą. Todėl svarstant, ar galima finansuoti krepšeliu, pirmiausia reikia nuspręsti ar valdžia turi imtis finansavimo arba didinti tradiciškai ir fragmentiškai finansuojamose srityse. Turinys, ar finansuoti, negali eiti prieš formą – kaip finansuoti.

 

Tiems paslaugoms teikėjams, kurie nori krepšelio finansavimo, jis neateis „už dyką“. Krepšelio įvedimas reikalautų papildomo valstybės reguliavimo tiems, kas nori krepšelį gauti. „Valstybė turi būti užtikrinta, jog jos finansuojamos paslaugos yra tinkamos kokybės, o jas teikiantys asmenys kvalifikuoti“. Todėl jeigu šiandien personalo bendrovės konsultuoja, samdo darbuotus ir veda apskaitą atsižvelgdamos į verslo logiką, tai bedarbio krepšelis atneštų ir papildomą darbuotojų kvalifikacijos, suteikiamos paslaugos ir vykdomos apskaitos reguliavimo naštą.

 

Deja, jau ir šiandien, net ir be valstybinio finansavimo, valstybė aktyviai reglamentuoja ikimokyklinį ugdymą. Higienos normos matematiniu tikslumu nustatančios kiekvienam vaikui reikalingą patalpos plotą, langų dydžius bei sklypo reikalingo darželiui įrengti dydį užkerta kelią kuklesnėms rūpestingų tėvų pageidaujamoms iniciatyvoms. Tai, jog privataus ir valstybinio darželio kainos skirtumas gali skirtis ne dešimt, o šimtą kartų yra ne krepšelio nebuvimo, o „dosnaus“ reguliavimo pasekmė.

 

Finansavimas krepšeliu tikrai gali pagerinti lėšų naudojimo efektyvumą ir sudaryti konkurencines sąlygas veikiančiai valstybės institucijų sistemai. Tačiau pakankamai geras valstybės lėšų išleidimo būdas – krepšeliu – neturi būti pagrindas tam, kad valstybė imtų didinti finansavimą ir finansuoti naujas sritis. O būtent krepšelio įvedimo metu kyla aštriausios diskusijos dėl valstybės finansavimo apimties. Krepšelio atėjimas ten, kur šiandien lygiagrečiai veikia ir privatus ir valstybinis teikėjas pridaro ir naudos ir žalos: didina konkurenciją, bet kartu ir reguliavimą, leidžia lengviau įsitraukti privatiems tiekėjams, bet potencialiai didina valdžios išlaidas.

 

Krepšelio modelis taip pat sukuria lūkestį, jog valdžia privalo finansuoti kažkokią paslaugą visiems piliečiams. Matydami, kaip sunku spręsti ilgomis motinystės atostogomis sukurtų lūkesčių problemą, neturėtų būti kuriamos naujos sritys, kur mokesčių mokėtojai privalo sumokėti už kitų gaunamas paslaugas.