Kartais atrodo taip gera paleisti gyvenimo vadžias ir atiduoti savuosius rūpesčius ir rūpestėlius į kieno nors kito rankas. Pageidautina tuos rūpesčius patikėti geriau suprantantiems ir gebantiems juos spręsti profesionalams.
Laurynas Peluritis.
Lietuvos visuomenė ir politikai šį paklausos-pasiūlos dėsnį, regis, puikiai suvokia ar bent intuityviai nujaučia. Paternalistinis požiūris, kuomet valstybė aktyviai kišasi į privačią sferą ir imasi reguliuoti suaugusių piliečių gyvenimą, iš esmės nėra svetimas nė vienai didžiųjų politinių partijų. Skiriasi tik pageidautinos kontrolės objektai: vieni mano, kad įstatymų leidyba turi išspręsti socialines ir ekonomines negeroves, kiti viliasi pakeisti piliečių elgesio modelius ir motyvacijas, treti norėtų politinėmis priemonėmis steigti ir kontroliuoti piliečių moralę ir vertybes. Bent dalis piliečių gi tikisi, kad valstybės institucijos išspręs jų problemas, užpildys stokas ir atlieps lūkesčius. Bet ne viskas taip paprasta – be akivaizdžių praktinių iššūkių, čia esama ir bendresnių politinės bei moralinės problematikos.
Pirma, derėtų apibrėžti paternalizmo sąvokos reikšmes. Tėvai, neleidžiantys savo vaikui valgyti stiklo, rasto smėlio dėžėje, tikrąją to žodžio prasme užsiima paternalizmu. Tiesa, jei jie to nedarytų – būtų nelabai geri tėvai. Paternalizmas kyla iš lotyniško žodžio pater, reiškiančio „tėvas“. Taigi, paternalizmas yra tėvavaldystė.
Tačiau mums įdomesnė siauresnė šios sąvokos samprata – paternalizmas kaip valstybės institucijų vykdomas piliečių laisvių ribojimas ar kišimasis į piliečių gyvenimus ten, kur pastarieji galėtų ar turėtų patys pasirūpinti savimi ar savo artimaisiais. Paternalizmas kaip politinė sąvoka nurodo, kad esama tam tikros analogijos tarp tėvų valdžios savo vaikams ir valstybės – savo valdiniams-subjektams (piliečiams ir gyventojams). Valstybinio paternalizmo šalininkai mano, kad jeigu kai kurie žmonės (ar jų dauguma) nėra pajėgūs pasirūpinti savimi, atsakingai priimti sprendimus vienu ar kitu klausimu, jų asmens laisvę ir autonomija gali riboti įstatymai ir valstybės institucijos. Draudimas be apribojimų prekiauti nuodais gal ir laikytinas paternalizmo forma, tačiau nemažai net ir suprantančių tai kaip paternalizmą, laikytų jį pateisinamu. Visgi čia esama rimtų klausimų, kuriuos verta nuolatos sau priminti ir permąstyti.
Ribodami, pavyzdžiui, cukraus kiekį maisto produktuose mes irgi siekiame tam tikro gėrio: tiek individualiam asmeniui, tiek bendruomenei, valstybei (taupyti išteklius medicinai, socialinėms reikmėms ir paslaugoms, teisėsaugai ir t. t.). Atskiras klausimas, kiek tokie ribojimai pasiekia jiems keliamus tikslus spręsti socialines negeroves. Vis dėlto pastarasis klausimas dažnai leidžia pabėgti nuo sudėtingesnės problemos: kokiais kriterijais remiantis mes paternalizmą matysime kaip leistiną, geistiną ar siektiną, o kur jau manysime, kad verta brėžti ribas ir prioritetą skirti žmogaus laisvei bei atsakomybei?
Paternalistinis požiūris gali įgyti ir kitokias aktualias formas: socialinės apsaugos mechanizmai, kurie ne padeda žmogui „atsistoti ant kojų“, o daro priklausomą nuo išmokų; teisėkūros ir jurisprudencijos praktika, kuomet siekiama sureguliuoti ir įstatymiškai reglamentuoti visą socialinę tikrovę iki tiek, kad laisvės nelieka nei už įstatymo aprašytų ribų, nei pačių įstatymų rėmuose.
Pagunda kurti paternalistinius santykius yra akivaizdi. Juk politinė bendruomenė (lotyniškasis res publica ne veltui nurodo į „bendrą reikalą“) tarsi tam ir yra – kad kartu spręstume mums iškylančius iššūkius, problemas, konfliktus, siektume bendrų tikslų. Jeigu regime, kad dalis mūsų bendrapiliečių nesugeba pasirūpinti savimi, galbūt verta jiems padėti naudojantis politiniais instrumentais arba net apriboti jų laisvę dėl jų pačių gerovės?
Vienas britų konservatizmo filosofų Michaelas Oakeshottas paternalizmo problemą suvokė tiek kaip moralinę, tiek kaip politinę: paternalistinė valstybė žiūri į savo piliečius kaip vaikus. Bet jeigu suaugusieji tampa vaikais, tai kas užima suaugusiųjų vietą valstybėje? Taip, žmonės toli gražu nėra racionalūs ar išmintingi, jie daro klaidas. Tačiau žmogiškieji ribotumai taikytini ir tam, kaip mes suvokiame mūsų kuriamą valstybę ir jos institucijas.
Žvelgiant iš M. Oakeshotto perspektyvos, rūpinimasis moraliniu savo bendrapiliečių klestėjimu ar gerove anaiptol neturi būti suprastas tik kaip vadovavimas jiems ar jų pažiūrų ir elgesio kontrolė. Rūpestis gali reikštis ir per jų savarankiškumo ir orumo pripažinimą. Bet svarbiausias britų filosofo argumentas – politinė piliečių bendrija nėra nei šeimos ar genties tąsa, nei tikslinė asociacija (kaip įmonė, viešoji įstaiga ar kita organizacija). Tačiau suprasti, kad žmogaus ir politinės bendrijos laisvė netelpa nei į projektą, nei į lengvai apibrėžiamą tikslą ar skambų lozungą, yra nelengva užduotis.
Originaliai publikuotas IQ.
