Antiinfliacinių priemonių sąraše yra daug visko, tačiau trūksta kelių priemonių, kurios pateisintų antiinfliacinių vardą. Juk infliacija naikina ne tik žmonių perkamąją galią. Diena iš dienos ji didina įmonėms kaštų bei kainų žirkles ir nepastebimai naikina ilgalaikio turto bazę.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Gamintojų kainų indeksas (GKI) auga daug sparčiau negu vartotojų kainos. Lietuvoje metinis GKI kovą buvo 118, euro zonoje jau vasarį – 123, o kovui prognozuojamas – apie 130. Būtent ant įmonių pečių šiandien yra kaštų suvaldymas, o tai reiškia visuotinį optimizavimą ir taupymą kiekvienoje grandyje, kur tik įmanoma.
Tokio paties taupymo ir optimizavimo tikimasi iš valdžios institucijų – juk jų išlaidos irgi yra dalis mūsų patiriamų kaštų ir sumokamų kainų. To tikimasi iš dabar rengiamo valstybės tarnybos pertvarkos plano. Pirmiausia, tose srityse, nuo kurių labiausiai priklauso ateitis, – žalioji energetika, darbo migracija, tvarumas – būtina sutrumpinti biurokratines grandines, sumažinti laiko ir finansinius kaštus.
Kaštų ir kainų žirklių suvaldymas įmonėms yra skausmingas, tačiau bent jau regimas procesas. Bet yra ir nematomų, viešumoje neaptariamų infliacijos padarinių. Tai – nykstanti įmonių ilgalaikio turto bazė. Už įmonės naudojamą ilgalaikį turtą nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo įsigijimo kainos: mokesčių atskaitymai nėra indeksuojami, taigi sistemingai mažės. Už pakavimo automatą, kurio įsigijimo kaina – 100.000 Eur, o nusidėvėjimo terminas – penkeri metai, įmonė per mokesčių atskaitymus susigrąžins sumą, kuri jau šiandien padengtų vos 80% analogiškos įrangos įsigijimo. Ką jau bekalbėti apie kainą po penkerių septynerių metų. Nusidėvėjimo atskaitymų tvarka lems nuolatines pelno mokesčio permokas ir nustekens įmonių ilgalaikį turtą. Kol šalyje svarstomos antiinfliacinės priemonės, realūs įmonių pajėgumai ir ekonominis našumas jau pradeda mažėti. O tai reiškia – nebus galimybių pagaminti net tiek, kiek buvo gaminama vakar.
Mes gi svajojame apie augimą. Ir ne tik dėl gero nusiteikimo. Augimas šiandien būtinas tam, kad kainos nustotų kilti – juk pasiūla vis nesugeba pasivyti paklausos. Pastatui užbaigti trūkstami langai brangs tol, kol rinkoje jų nebus gaminama kur kas daugiau. Lustai, kurių trūksta, brangs, o jų tiekimai vėluos, kol tų lustų neatsiras daugiau. Žinau, yra ilgas investicijų ciklas, yra globali rinka, kurioje ne tik mes lemiame pokyčius ir užpildome nišas. Ir visgi, tai neatšaukia dėsningumo – norint pasivyti paklausą, reikia gaminti daugiau. O tam būtina investuoti. Tik tuomet infliacija – tiek, kiek ją lemia alkana paklausa, – nebeturės šio vidinio variklio.
Energetinė nepriklausomybė, aplinkosauga ir tvarumas – viskas reikalauja didinti, o ne mažinti investicijas. Esant geopolitiniam neapibrėžtumui, įmonės gali pasirinkti „saugaus laukimo“, investavimo į finansinį turtą, kapitalo išvežimo kelią. Užbėgti tam už akių gali seniai laukta pelno mokesčio reforma. Ir čia iškyla dilema.
Valdžia, kuri skiria virš 2 mlrd. Eur antiinfliaciniam paketui ir investuos virš 2 mlrd. Eur RRF lėšų, vis dar mano, kad perėjus prie paskirstyto pelno apmokestinimo, papildomos įmonių investicijos valstybei būtų ne pliusas, o netektis, nuostolis, praradimas. RRF lėšos, mūsų visų vardu investuojamos į viešąjį sektorių, yra suprantamos kaip gėris. O įmonių uždirbtos lėšos, investuotos pačioje našiausioje grandyje, vis dar laikomos praradimu. Preliminariais vertinimais, „praradimai“ galėtų sudaryti apie 0,5 mlrd. Eur. Tereikia pavadinti šią eilutę ne „praradimai“, o „naujos kartos investicijos“ ir judėti su reforma pirmyn.
