Elena Leontjeva. Ką trumpinti Lietuvoje – darbo savaitę ar valstybės funkcijas?

4 dienų darbo savaitės idėja šoka viliotinį ir jau tapo vilties bei paguodos šaltiniu. Vilties ir paguodos čia iš tiesų yra, tik ji ne tokia, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Įstatymu įdiegti modelį „dirbi 4-ias dienas, o gauni už 5-ias“ šiomis rūsčiomis dienomis šokiruoja. Juk pajamas reikia „užsidirbti“, o ne „gauti“. Ir į vidutinių pajamų spąstus reik neįklimpti. Tai iš kur ta viltis?

Elena Leontjeva.

Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Teigiama, kad 4 dienų darbo savaitė leistų padidinti našumą. Jį padidinti mums iš tiesų reikia. Kol atlyginimai augo šimtais procentų, našumas – vos dešimtimis. Rasti našumo rezervus geriausiai padeda būtinybė, kurią privačios įmonės jaučia dėl konkurencijos, kainų-kaštų žirklių ir kitų suspaudimų, verčiančių nuolat siekti išgyventi ir sukurti „daugiau už mažiau“. Kokias motyvavimo schemas taikyti, turi būti palikta jų išradingumui ir rizikai. 

Kitaip yra valdiškose valdose. Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) keturių darbo dienų savaitės eksperimentas įrodė, kad valstybės valdose esama optimizavimo rezervų. Teikiant viešojo sektoriaus reformą, siūlėme numatyti privalomą 25 proc. biudžetų sutaupymą. Argumentavome, kad būtina grąžinti natūralų stokos spaudimą ir valstybės valdoms, nes tik tuomet atsiras reformos variklis, tikros paskatos optimizuoti. Tačiau konkretaus sutaupymo siekio vyriausybė neįtvirtino. Spausti nėra malonu. 

Visgi, ruseno viltis, kad valdžios valdose tikrai yra žmonių, žinančių, kurias funkcijas galima atlikti paprasčiau ir greičiau, o kokių – atsisakyti. Tereikia dirbtinai sukurti būtinybę taupyti – ir inercija bus nugalėta, valdžios valdose atsiras „pokyčių ambasadoriai“, kurie imsis pribrendusių pertvarkymų. Jų gerąja patirtimi galima naudotis visur. Panašu, kad kol tris metus valstybės reforma trypčiojo vietoje, toks Ambasadorius atsirado.

VŠT vadovybė atrado lemiamą motyvaciją, iškėlė darbuotojams optimizavimo tikslą, ir tuomet – voilà! – galima dirbti viena diena trumpiau. O juk tai yra būtent tas biudžeto sutaupymas, kurio siekti vyriausybė nesiryžo.

Laikas – pinigai. Genialu! Taupyti bendrus pinigus ne taip įkvepia, kaip taupyti savo asmeninį laiką. Motyvacija laimėti laiko yra veiksminga, nes pašalina baimę, kad žmogaus funkcija ar etatas taps nereikalingi ar kad reikės dirbti už tą, kieno etatą panaikino reforma. Būtent tai stabdė pokyčius valdiškose valdose. Gi taupydami laiką, visi žino, kad kas sutaupyta jie pasidalins „po lygiai“ – laisvų valandų ir dienų pavidalu.

Valstybiškai mąstant, viena bėda – tiesioginė sutaupymo nauda lieka taupančioje organizacijoje, jos darbuotojams. Visuomenė gi gauna tik netiesioginę naudą – pagreitėjusius valdiškus procesus, nuo kurių priklauso ir bendras visuomenės našumas. Jeigu pilietis, vartotojas per tris dienas gauna leidimą ar pažymą, kurių anksčiau reikėdavo laukti dvidešimt dienų, tai labai neblogas rezultatas. Šio laimėjimo kaina – 20 procentų biudžeto sutaupymo atiteks žmonėms, išduodantiems pažymą – laisvos dienos pavidalu.

Štai, ir išryškėja toji viltis ir dilema – kaip skaidriai ir veiksmingai motyvuoti valstybės sektorių? Pinigais? O gal laiku? Ir kaip konvertuoti laiką į pinigus, o pinigus – į laiką? Kaip padaryti, kad nauda būtų maksimaliai konvertuota į didesnę vertę piliečiams, o pokytį užkuriančios motyvacijos nepradingtų? 

Atsakymai į šiuos klausimus svarbūs dar ir todėl, kad valstybės valdos nepradėtų masiškai vilioti darbuotojų iš privataus sektoriaus trumpesne darbo savaite – už kurią sumokėti teks tam pačiam privačiam sektoriui.

Iš 4 dienų savaitės utopijos verta pasiimti joje pasislėpusią viltį sutvarkyti valstybės valdas, nesiimant mokyti privačių įmonių, kaip joms tvarkytis. Saugumo rizikų akivaizdoje mums reikia greitai reaguojančios, stiprios ir efektyvios valstybės. Jos funkcijos turi būti suderintos su laikmečiu, viskas turi judėti kaip laikrodis ir kurti vertę piliečiams optimaliu, trumpiausiu keliu. To neatlikę, rizikuojame ne tik taškyti biudžeto lėšas biurokratijai – rizikuojame šalies gyvybingumu. Ir beje, tie 20 procentų yra žymiai daugiau, nei tikimasi surinkti, įvedus gynybos mokestį.

Originaliai publikuota VŽ.