Ž.Šilėnas. Kodėl naujoji Vyriausybė skuba neigti žmogaus teisę rinktis?

Pagaliau atsirado Vyriausybės programos projektas. Nors jame yra ir racionalių pasiūlymų, vienas iš išskirtinių bruožų – kone atvira ir neracionali neapykanta principui, suteikiančiam žmogui laisvę pasirinkti iš jo sumokėtų mokesčių finansuojamas paslaugas. Vienas iš deklaruojamų naujosios Vyriausybės siekių – nutraukti krepšeliu pagrįstą finansavimą. Ne tik aukštajame moksle, bet net ir bendrajame lavinime (t.y. mokyklose). Sistema veikia daugiau nei 10 metų ir pragyveno ne vieną socialdemokratų Vyriausybę. Visiškai nesuprantama, kam reikalingi tokie radikalūs sprendimai, bandantys atsukti laikrodį atgal.

Esminis mokinio krepšelio sistemos pliusas – į lėšų skirstymą yra praktiškai įtraukti tėvai ir moksleiviai, kurie gali rinktis jiems patinkančią mokyklą. Kitaip tariant, krepšelio sistemoje – sprendžia žmogus. Panaikinus krepšelį ta funkcija būtų paskirta valdininkams. Taigi ir „kova prieš krepšelį“ yra susikirtimas ne tarp „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ idėjų, o tarp „renkasi žmogus“ ir „už žmogų nuspręs valdžia“ mąstymo.

Jei kairieji iš tikro mano, kad švietimas mokesčių mokėtojų pinigais turi būti garantuojamas visiems, kodėl tada toks priešiškumas krepšelio sistemai? Juk krepšelio sistema yra aiški garantija, kad studentui ar moksleiviui priklauso pinigų suma, skirta lavinimuisi. Būtų dar geriau, jei ta suma iš žmogaus negalėtų būti atimta, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje, ar kokią mokyklą žmogus renkasi. Būtent moksleivio ir studento krepšelio apsaugojimas ir įtvirtinimas aukščiausiu lygiu (gal net Konstitucijoje) būtų tikrasis švietimo garantavimas visiems, nepriklausomai nuo galimybių, įsitikinimų ar pasirinktos profesijos. Tai labiausiai panašėtų į tikrąją teisę gauti išsilavinimą. Ir atvirkščiai, „valstybės užsakymai“, „profesijų planavimas penkis metus į priekį“ yra planinės ekonomikos elementai. Būtent ten asmeniniai žmogaus norai ir pasirinkimo laisvė rūpėjo mažiausiai.

Net retorika krepšelių klausimu yra beprasmiškai angažuota: „atsisakysime laisvosios rinkos principais pagrįsto mokinio krepšelio finansavimo principo“. Jei kairiųjų ideologinis sparnas įsivaizduoja, kad kovoja su „laisva rinka“, reikėtų prisiminti, kad krepšelis – tai tas pats švietimo finansavimas iš mokesčių mokėtojų. Skiriasi tik lėšų paskirstymo būdas. Ironiška, bet krepšelio metodika į Lietuvą yra atkeliavusi ne iš kur kitur, o iš Švedijos. Švedijos mokyklose ji įdiegta prieš porą dešimtmečių ir, kaip pastebi patys švedai, duoda teigiamų rezultatų. Kodėl visada deklaruodami Švediją kaip siektiną pavyzdį, dabar kairieji nori panaikinti vieną iš nedaugelio švediškų principų, kuris Lietuvoje buvo įdiegtas ir veikia?

Galbūt todėl, kad krepšelio sistema spėjo apaugti baubais apie švietimo privatizavimą ar finansavimo mažinimą? Bet nereikia pamiršti, kad krepšelio metodika yra tik būdas paskirstyti mokesčių mokėtojų pinigus. Mokesčių mokėtojų lėšos vis vien atitenka viešajam sektoriui. Lygiai taip pat nutiktų ir panaikinus krepšelio sistemą. Todėl visos poliarizuojančios diskusijos apie tai, yra ar nėra švietimas paslauga, turi ar neturi švietime veikti ekonomikos dėsniai ir t.t., yra visiškai nesusijusios. Jokio privatizavimo, finansavimo mažinimo ar kitų mėgstamų nemėgti baubų. Norima didinti finansavimą švietimui? Krepšelio metodika netrukdo. Užtenka padidinti krepšelio dydį.

Ir ne dėl krepšelio metodikos reikia uždaryti kai kuriuos mokyklų pastatus, bet dėl mažėjančio mokinių skaičiaus. Nesvarbu, krepšelio metodika ar „daugiau teisių savivaldybėms“, jei mažėja vaikų, tai reikia mažinti ir mokyklų skaičių. Norima kalbėti apie mokyklų pavertimą „daugiafunkciniais centrais“, kurie atliks ir kultūros ar popamokinio ugdymo funkciją? Gerai, bet tada reikės uždaryti kultūros rūmus, biblioteką, ar juos visus sukelti į vieną pastatą. Jei nėra žmonių, kam laikyti ir šildyti tuščius pastatus?

Nes išlaikydami per daug ir pustuščių mokyklų, mes ne investuojame į švietimą, o iššvaistome pinigus šildymui. Paprastas pavyzdys, sukėlus dvi mokyklas į vieną pastatą, galima išlaikyti beveik visas mokytojų darbo vietas (gal tik reikės atleisti vieną direktorių ir porą pavaduotųjų). Bet nebereikės išlaikyti vieno pastato. Taip sutaupoma ne švietimo, ne moksleivių ir ne mokytojų, o šildymo sąskaita.

Su situacija labiau susipažinęs skaitytojas pasakys, kad ir dabar, turint krepšelio sistemą, yra pustuščių mokyklų. Ir bus teisus. Bet taip yra tik todėl, kad krepšelio metodika infrastruktūros išlaidoms yra netaikoma. Paprastai tariant, pastatus išlaiko savivaldybių biudžetai, mokytojus – mokinio krepšeliai. Krepšelio sistema jau dabar signalizuoja, kurias mokyklas tėvai ir mokiniai vertina daugiau, o kurias – mažiau. Tačiau išlaikomos pustuštės mokyklos yra subsidijuojamos sėkmingai veikiančių mokyklų sąskaita. O dar tiksliau, sėkmingai veikiančios mokyklos užmoka už nesėkmingų mokyklų pastatų šildymą. Vienas iš krepšelio sistemos trūkumų yra būtent tai, kad jis taikomas ne visoms išlaidoms. Jei norima šį trūkumą taisyti, krepšelio sistemą reikia plėsti, o ne naikinti.

Naujoji valdžia deklaruoja rūpestį žmogumi ir tai pagirtina. Tačiau kodėl vos ne pirmu darbu į programą įsirašo nuostatą, ribojančią žmogaus pasirinkimą? Būtent tvarką, kurios centre tikrai yra žmonės, t.y. moksleiviai ir jų tėvai, vėl norima pakeisti sistema, kur už žmones sprendžia valdžia. Kad krepšelio sistema yra tobulintina – niekas nesiginčija. Bet yra esminis skirtumas tarp „tobulinti“ ir „atsisakyti“. O kol kas Vyriausybės programos projekte puikuojasi „nuosekliai atsisakyti“.

 

Komentaras buvo publikuotas delfi.lt