Oksfordo universiteto profesorius, antropologas Josephas Danielis Unwinas 1933 m. išleido antropologijos klasika tapusią studiją „Seksas ir kultūra“ (Sex and culture). Šitoje studijoje jis tyrinėjo, ar Sigmundo Freudo seksualines sublimacijos arba seksualumo raiškos suvaržymo teorija gali būti pritaikyta civilizacijų istorijos analizei. Jis ištyrė daugiau nei 80 kultūrų.
Antropologas, verslininkas dr. Saulius Matulevičius.
Anot jo, tyrimo rezultatai buvo tokie nuobodžiai pasikartojantys, kad jei būtų tai žinojęs, tyrimo būtų net nepradėjęs. Civilizacijų istorijose kartojosi tas pats dėsningumas: visuomenės egzistavimo pradžioje kultūroje randama griežta seksualinė etika – seksualinio elgesio galimybių ribos yra labai siauros. J. D. Unwino tyrinėtose visuomenėse seksualinės energijos varžymas pasireikšdavo tuo, kad išryškėdavo dvi visuomenės raidos trajektorijos: ekspansinė ir produkcinė. Ekspansinė trajektorija susijusi su karine agresija, teritorijų plėtra, o produkcinė – mokslo, meno ir atradimų raida.
- D. Unwinas padarė išvadą, kad seksualinės energijos raiškos ribojimas etikos pagalba lemia, kad susikaupia didžiulis energijos perteklius, kuris sublimuojasi civilizacijos ir kultūros raida – taip pat ir karine ekspansija bei politinė raida.
Pasiekus aukštą komforto lygį, anot J. D. Unwino, visose tyrinėtose bendruomenėse seksualinės etikos ribos išplaukia. Seksualinės energijos išeikvojimas padidėja ir tai reiškia, kad sumažėja nerealizuotos seksualinės energijos kiekis.
Kiti etapai, kaip taisyklė, būdavo tokie: arba vidiniai kataklizmai – revoliucijos, politiniai perversmai ir t. t. – arba įsiverždavo „barbarai“, t .y. kita, „mažiau biurokratiška“ kultūra perimdavo dominuojantį vaidmenį. Nebūtinai visais atvejais būdavo būtent taip, bet toks modelis kartodavosi dažniausiai. Taip, pavyzdžiui, Romą sugriovė barbarai ar Europą nusiaubė mongolai.
- D. Unwino studija sulaukė kritikos dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių buvo kritikuojamas ir S. Freudas. Visų pirma, dėl per didelio seksualinės raiškos visuomenėje sureikšminimo – juk yra daugiau civilizacijos elementų nei seksualumas. Vėliau studiją paėmė kultūrinių karų kovotojai, kurie pasisakė už arba prieš seksualinės etikos konservavimą arba liberalizavimą, ir naujame kontekste tyrimas įgavo naujas interpretacijas.
Man atrodo, kad J. D. Unwinas atrado šį tą svarbaus, ką bandome apibendrinti kalbėdami apie stoką. Stokos fenomenas siejasi su plačiu teminiu lauku – religinėmis tradicijomis, filosofinėmis tradicijomis, etinėmis tradicijomis, kurios bando atkreipti dėmesį į stokos permanentiškumą. Ir kas atsitinka, kai stoka, kaip ontologinis diskursas, visuomenėje išnyksta? Šiuo atveju J. D. Unwino knyga būtų iš tikrųjų tipiška studija, kuri šalia religinių, etinių ar kitų tradicijų parodo, kad kai civilizacijoje iš akiračio išnyksta stokos permanentiškumo, ontologiškumo suvokimas, vyksta įvairios ir ypač nepageidaujamos kaitos.
Man kaip antropologui, galvojančiam, kad visuomenė vystosi etapais, kurių kaitos negali sustabdyti, atrodo, kad reikia priimti faktą – kiekviena civilizacija turi pradžią, piką ir pabaigą. Bet esu giliai įsitikinęs, kad kuo labiau suprasime stokos kaip būties tikrovės raišką, tuo labiau galėsime atitolinti civilizacijos saulėlydžius.
Asmens pažangą lemia nuolatinis savęs ribojimas. Ką reiškia „savęs ribojimas“? Tai reiškia, kad grąžiname save į pirmapradę būseną, nuo kurios atsispiriame – ten, kur tarpsta visos stokos. Pavyzdžiui, net ir šiais laikais įvairios religinės tradicijos moko žmones valgyti mažiau, apsimarinti daugiau, kartą į savaitę ar kartą į mėnesį išlipti iš savo patogios lovos ir pamiegoti ant grindų, kartais nusiprausti po šaltu dušu ar kitaip pasninkauti. Visi šie etiniai askezės įrankiai turi apibrėžtą tikslą – grąžinti žmogų į ontologinę stokos tikrovę.
Gyventi pertekliuje mums nenatūralu evoliuciškai. Mūsų psichika nemoka gyventi pertekliuje. Perteklius mums žalingas. Homo sapiens kaip atskirai rūšiai evoliucijoje yra šiek tiek daugiau negu du milijonus metų (jeigu žiūrėti, kaip evoliucionavome apskritai, tai, aišku, yra daug daugiau). Žemdirbystė atsirado tik prieš maždaug dešimt tūkstančių metų. Žmonės pirmą kartą sočiai prisikimšo pilvą ilgesniam laikui, kai išmoko dirbti žemę. Tik tada jie galėjo sočiai pavalgyti sezoniškai, suplanuotai ir atsidėti maisto ilgesniam laikui.
Daugiau negu 95 proc. mūsų evoliucijos istorijos gyvenome visiškai kitokioje tikrovėje. Tad mums daug natūraliau jausti alkį ir nežinoti, kada vėl pavalgysime. Dėl to esame linkę į persivalgymą – evoliuciškai mumyse nėra susiformavę „valgymo stabdžiai“, nes paprastai nežinodavome, kada kitą kartą valgysime.
Įdomu, kad mūsų psichikoje nėra savaiminės motyvacijos pajudėti iš tos problemos, kurioje esame, kol neužsibrėžiame tikslų, link kurių turėtume judėti. Kol nesuradau antilopės, į kurią noriu paleisti arba ietį, akmenį, arba strėlę (o strėlė jau buvo išmaniosios technologijos, nes reikėjo iš skirtingų dalių sudėti lanką) ir nenusitaikiau, tol neimu domėn visų kitų aplinkos veiksnių, kurie tampa kliūtimis arba galimybėmis mums pasiekti šį tikslą – pavalgyti.
Kai mane kamuoja alkis, kai man reikia nušauti antilopę, tuomet omenyje turiu vėjo kryptį, įrankio svorį, jėgų skaičių savyje, nuotolį ir t. t. Todėl mūsų psichika susiformavo tokiu būdu, kad kol neimame domėn stokos faktoriaus, tol mes prieš save nematome galimybių, kurios gali mums padėti pasiekti tikslus. Verslas tą išmoko labai gerai: neturi metinių tikslų – nepasieksi to, ką gali pasiekti prasčiausias darbuotojas su metiniais tikslais. Ir visa tai kyla iš stokos fenomeno permanentiškumo.
Geras pavyzdys yra Williamas Kamkwamba – apie jį buvo sukurtas filmas „Berniukas, pakinkęs vėją“ (The Boy Who Harnessed the Wind). Jis gyveno skurdžiame kaime Malavije, Afrikoje, neturėjo pinigų, valgydavo vieną kartą per parą ir neišgalėjo leisti sau mokytis. Bet užuot tapęs „skurdo statistika“, Williamas atsispyrė nuo stokos. Jis pradėjo mokytis savarankiškai. Nusprendė pasigaminti savadarbę vėjo jėgainę. Vėjo jėgainė sugeneravo elektros. Pradžioje nedidelis varikliukas padėjo drėkinti jo tėvų daržą, tada jis ėmėsi aprūpinti visą kaimą ir t. t. Kai atsispiriame nuo stokos, veiksmų ir procesų ciklas mus veda tokia kryptimi, kuria eidami pasiekiame priteklių ir perteklių.
Vienas iš didžiausiu pasiekimų civilizacijos raidos ar aspektų, kad ir kaip keistai beskambėtų, yra biurokratizacija – jos pagalba suadministruojame, suvaldome procesus ir užtikriname jų tęstinumą.
Biurokratizacija turi tam tikras grimasas, kurios ypač ryškios žiūrint antropologiškai. Pavyzdžiui, šiandien mokytojai sako, kad dabar jų profesija nebeturi savo romantikos – dėl to, kiek reikia dirbti išpildant formalybes, kad galiausiai iš tikrųjų galėtum ko nors išmokyti vaikus. Biurokratizacija veda link to, kad ima rastis vis daugiau tik patiems biurokratams reikalingų procesų, kurie mus atitolina nuo stokos patyrimo tikrovės. Tai galioja tiek verslui, tiek valstybiniam sektoriui – iš esmės visiems.
Biurokratizacija pradžioje veikia gerai, bet ilgainiui ji pasidaro neefektyvi. Mes to nepastebime, nes joje gyvename. Iki kol visko nenušluoja barbarai, kurie, būdami necentralizuoti arba labai menkai centralizuoti, yra be galo lankstūs. Tie „barbarai“ gali būti krizės, kataklizmai, migrantų krizės ar puolančios kariuomenės ir t. t. Nebejudrus milžinas būna nugalimas. Civilizacijos žlunga, o jų vietoje atsiranda kas nors naujo. Ir nepagalvokite, kad sakau, kad migrantų krizė gali sužlugdyti Europos civilizaciją – atvirkščiai, manau, kad ji gali ją praturtinti.
Kaip į verslą iš akademijos atėjusiam žmogui, man be galo įdomu stebėti tokias sistemas, kaip, pavyzdžiui, Registrų centras. Jo verte niekas neabejoja, tai neapsakomai svarbus dalykas, be kurio negalėtume išsiversti. Bet ten yra tiek mikroprocesų, kurie atsiduria ant mūsų pečių, kai mums reikia ką nors pajudinti, nors šiaip jie nekuria jokios vertės. O verslas nuolat kovoja su stoka, su mažėjančiomis apyvartinėmis lėšomis, su dideliu poreikiu kuo greičiau padaryti kuo daugiau pardavimų.
Tam tikrame civilizacijos gyvavimo etape biurokratinis mechanizmas visada tampa sunkesnis negu tikrovė, kurioje gyvena žmonės, bandydami įveikti stoką. Įdomus pavyzdys – senovės Kinija, kuri buvo galinga, turtinga, stipri ekonomiškai, išsivysčiusi mokslo prasme. Ir atrodo neįtikėtina, kad tokie barbarai kaip mongolai galėtų ją nugalėti. Kas atsitiko? Pirma iš civilizacijos ydų: jie atsisakė karinės tarnybos ir pradėjo samdyti kariuomenę. Atėjus mongolų kariuomenei samdiniai paklojo vėliavas Čingischanui po kojomis ir atsisakė kariauti. Nors dar keletą metų sugebėjo atsilaikyti, Kinijos imperija vis tiek žlugo. Anot J. D. Unwino, toks modelis kartojasi visur.
Kodėl svarbu tai pasakoti vaikams bei jaunimui ir kam mokyti juos stokos supratimo? Yra viena yra tokia gan patriarchalinės kalbėsenos patarlė Afrikoje: „sunkūs laikai sukuria stiprius vyrus. Stiprūs vyrai sukuria gerus laikus. Geri laikai sukuria siplnus vyrus. Silpni vyrai sukuria sunkius laikus“. Aišku, nebūtina kalbėti tik apie vyrus – galima tai pasakyti ir bendrai apie žmones. Bet šios patarlės pabaiga yra tokia: „mokykime savo vaikus būti kariais“.
Atrodytų, tai nesusiję dalykai. Bet pagalvokite apie kario treniravimą: kariai bloškiami veidu į visas įmanomas stokas – į purvą, šaltį, alkį, miego trūkumą. Karys turi išmokti ten išgyventi ir gyvuoti, turi įveikti pyktį, norą valgyti, norą tuštintis, norą miegoti, baimę ir paversti visa tai agresija. Visi tie įgūdžiai, kurie reikalingi tam, kad žmogus išgyventų taip, kaip jis išgyveno evoliucijoje, sutraukti į vienus mokymus.
Raginimas mokyti savo vaikus būti kariais reiškia, kad būtina atsižvelgti į stoką. Susidūrimas su stoka ir gebėjimas įveikti stoką yra svarbus ne tik indvidualiam žmogui, bet ir kultūrai, visai visuomenei. Praradusi ryšį su stoka, kultūra kartu praranda ir gebėjimą išlikti, kai ją ištinka netikėtai iškilusios drastiškos stokos.
Tekstas parengtas pagal švietimo konferencijoje LINK „Stokos fenomeno naratyvai mūsų laikmečiui ir jaunimui“ skaitytą pranešimą. Konferenciją rengė Lietuvos laisvosios rinkos institutas kartu su Vilniaus universitetu.
Originaliai publikuota bernardinai.lt
