R. Šimašius: Valstybė – mūsų vaikų savininkė!?

Švietimo epocha paskleidė žinią, kad visuotinis išsilavinimas yra būtinybė. Masinis švietimo vajus ir Prūsijos valstybės ideologija, reikalavusi paklusnių piliečių, atvedė į visuotinį privalomą mokslą. Mokslas iki 16 metų yra privalomas – teigia ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tačiau jei manote, kad tai – šlovingo kelio pabaiga, klystate. Klausimas, kaip realizuoti privalomą visuotinį mokslą, yra aktualus ir atviras.

 

Europos madas šioje srityje iki šiol diktuoja… Adolfas Hitleris. Patikrinti paprasta: tereikia įvertinti, ar vaiko lavinimas yra valstybės monopolija ar vaiko tėvų teisė. Būtent tai lemia, ar daug bus tokių žmonių kaip Markas Tvenas, kurie galės pasakyti, kad „aš niekad neleidau mokyklai sutrikdyti mano lavinimosi“. Deja, 1938 m. Vokietijoje uždraudus vaikų mokymą namuose šis draudimas taip ir liko nepanaikintas, o Sovietų Sąjungoje persekiotų ir į Vokietiją persikėlusių baptistų bažnyčios nariai, nepatenkinti Vokietijos mokyklomis, jau gauna net ir laisvės atėmimo bausmes.

 

Šia kryptimi pamažu suka ir visa Europa. Netgi gerokai šiuo klausimu liberalesnėje Belgijoje šį mėnesį galėjome stebėti akivaizdų pavyzdį. Pavyzdinga šeima, keturis savo vaikus, kurie sėkmingai ir anksčiau nei jų bendraamžiai įstojo į gerus universitetus, išmokslinusi namuose, sulaukė grasinimo kriminalinėmis bausmėmis dėl namuose besimokančio penktojo jų vaiko. Pasirodo, vaikus mokantis tėvas nepasirašė dokumento, jog vaikai bus auklėjami pagal Vaiko teisių apsaugos konvenciją. Taigi, Konvencijos vardu ir vaiko „labui“ toli gražu ne asocialūs tėvai gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

 

Masiškai ratifikuota Konvencija (prieš šį vajų eilinį kartą atsilaikė tik Jungtinės Valstijos, kuriose, kaip teigiama, apie milijoną vaikų mokomi namuose) nustato, kad vaikai turi asociacijų, tikėjimo laisvę. Tai jau iškelia klausimą, ar tėvų sprendimas neleisti vaiko, tarkime, į seksualinio švietimo užsiėmimus nepasikonsultavus su vaiku nėra Konvencijos pažeidimas. Klausimas, ar valstybės sprendimu nustatytas privalomas mokymo turinys nėra vaiko teisių pažeidimas, žinoma, nekeliamas. Visa tai parodo, kas yra tikrieji vaiko globėjai – tėvai ar valstybė. Jei išleidžiate vaiką į valdišką mokyklą, mokykla jums neįsipareigoja jo lavinti tam tikru būdu, tačiau jei nusprendžiate vaiko neleisti į mokyklą, jūs turite įsipareigoti valstybei…

 

Lietuvių tauta turi ypač skaudžią valstybinio švietimo patirtį, kai XIX amžiuje tik nelegaliai mokant namuose išlaikytas lietuviškas raštas. Jei totalitarinė praktika būtų grąžinta, mokymosi namuose tradicija, galinti jai atsispirti, būtų jau gerokai apgriauta. Švietimo įstatymas aiškiai nustato, kad 6–7 metų sulaukusį vaiką tėvai turi leisti į mokyklą ir užtikrinti punktualų ir reguliarų jos lankymą. Tad net jei jūs savo vaikams labai atsidavęs tėvas ar mama ir galite jam suteikti žinių, valdžiai tai nė motais. Ne paslaptis, kad gali atsitikti, jog mokykloje jūsų vaikui teks patirti anglų kalbos mokytojo tarimą su klaikiu akcentu, fizinio lavinimo pamokas be galimybės nusiprausti po jų ar socialistinę propagandą per ekonomikos įvado pamokas. Bet net nesvajokit, kad savo vaiką galite mokyti pats ar specialiai jam samdomi mokytojai. Arba darykite tai tyliai, kol vaikui ateis laikas laikyti egzaminus – juos laikyti eksternu teisė dar palikta.

 

Žvelgiant į dabartinius švietimo progreso užmojus tik laiko klausimas, kada vaikai turės prievarta keliauti į mokyklą nuo penkerių ar net ketverių metų. Juk visuotinis (nors vis dar neprivalomas) priešmokyklinis ugdymas jau de facto tampa būtina pradinio ugdymo prielaida. O jei prielaida būtina privalomam dalykui pasiekti, tai ir priešmokyklinis ugdymas bus privalomas. Šiuo keliu vis jaunesnių vaikų link nukeliavo ne viena Europos šalis. Nedaug trūksta, kad gimus vaikui teks pasirašyti panaudos sutartį su valstybe, kad jūs vaiku rūpinsitės iki ketverių metų, o vėliau grąžinsite jį visuomenei.

 

Be abejo, ir Vaiko teisių apsaugos konvencija, ir visuotinis bei privalomas mokslas, ir privalomas mokyklos lankymas – vaiko labui. Tačiau gerais norais ir į pragarą kelias grįstas. Būtent šie geri norai lemia, kad teisės rinktis nebėra. Nebe jūs, o valstybė yra atsakinga už jūsų vaikus. Pastaroji, kaip žinia, suinteresuota ne tiek savarankiškais žmonėmis, kiek „gerais“ piliečiais.