Pozicija. Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos

Tęsdamas darbą sveikatos apsaugos politikos srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas patiekė pastabas ir pasiūlymus dėl Valstybinių ligonių kasų dokumento projekto „2006-11-20 asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašas“. LLRI nuomone, vienintelis būdas išspręsti problemą dėl padidintos sveikatos paslaugų paklausos yra riboti tą padidintą paklausą ir kiek įmanoma didinti pasiūlą. Tai galima padaryti sudarant palankias sąlygas privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms steigtis ir veikti ir legalizuojant priemoką už SPĮ teikiamas paslaugas.
 
Toliau – LLRI argumentacija, kuri buvo pateikta Seimo sveikatos reikalų komitetui, Valstybinėms ligonių kasoms, Sveikatos ministerijai.

Aprašas (konkrečiai 14 ir 20 punktai) numato formalų SPĮ teikiamų paslaugų kvotų panaikinimą, tačiau nenurodo jokių mechanizmų, kaip gydymo įstaigos turi riboti paklausą.
Sveikatos apsaugos sistemos, kurioje didžiąją finansavimo dalį sudaro viešieji šaltiniai, neišvengiamai susiduria su padidintos paklausos fenomenu. Dėl ribotų finansinių išteklių paslaugas tenka riboti administracinėmis priemonėmis. Jos gali būti dviejų pagrindinių tipų:
1)      administracinėmis priemonėmis ribojama sveikatos paslaugų pasiūla, t. y. taikomos kvotos (dabartinė situacija). Tai sukuria pasiūlos deficitą, dėl ko atsiranda eilės. Eilės dirbtinai apriboja paklausą. Šiuo atveju paklausa su pasiūla susibalansuoja, sukurdamos papildomą pasiūlą, teikiamą šešėlinėje rinkoje. Kitos šalutinės pasekmės: gydytojai yra priversti vykdyti administratorių funkcijas, kvotos tiesiogiai skatina korupciją (generuoja papildomą pasiūlą), o tai iškraipo viso sveikatos sektoriaus motyvaciją ir neleidžia žmonėms legaliomis priemonėmis (pvz., draudimu, tiksliniu taupymu, pacientų savitarpio pagalbos fondais) sumažinti didelio nuosavų lėšų poreikio dėl išlaidų gydymui riziką.
2)      Pasiūla neribojama, bet fiksuojami LK įsiskolinimai paslaugų teikėjams už suteiktas paslaugas. Tai sukuria nuolatinę valstybės skolą SPĮ bei vaistinėms, kuri padidina bendrą valstybės skolą ir griauna valstybės finansų stabilumą. Gydymo įstaigos negali planuoti savo finansų, dėl to prastėja paslaugų kokybė, mažėja sveikatos paslaugų veiklos bei gydytojo profesijos patrauklumas, tikimybė pritraukti investicijų. Šiuo atveju paklausa ir pasiūla subalansuojamos finansinių įrašų lygyje, t.y. reali paslauga „apmokama“ pažadu apmokėti ateityje. Šis ribojimo tipas turi akivaizdžios neigiamos įtakos paslaugų kokybei.
Paklausa ir pasiūla bet kokios žmogiškos veiklos materialiam rezultatui (prekėms ir paslaugoms) plėtojasi taip, kad viena kitą atitiktų. Tai vyksta nepriklausomai nuo mūsų noro ar nenoro tai pripažinti, nes toks yra ekonomikos dėsnis. Šis procesas natūraliausiai, mažiausiai skausmingai ir su mažiausiomis sąnaudomis vyksta rinkoje, kur paslaugos ir prekės turi laisvas kainas, o jų teikėjai konkuruoja kainos ir kokybės santykiu dėl vartotojų. Kadangi sveikatos paslaugos yra smarkiai reguliuojama veikla, paklausa ir pasiūla pasiekia pusiausvyrą nenatūraliai ir su rimtais šalutiniais reiškiniais.
Apraše siūlomas paslaugų apmokėjimo variantas yra tik dar blogesnė antrojo paslaugų ribojimo tipo variantas. Čia už virškvotines (sutartyse su TLK fiksuotas) paslaugas net nežadama mokėti. Tiesiog proporcingai sumažinamas įkainis. Mažinant užmokestį už paslaugą, motyvacija ją teikti mažėja, taigi pasiūla mažėja. Nesant galimybės subjektui atsisakyti tos paslaugos teikimo (kaip yra viešųjų SPĮ atveju) neišvengiamai mažės tos paslaugos kokybė (ir dėl naudojamų priemonių, ir dėl gero personalo pasitraukimo iš sektoriaus). Todėl tokia metodika tik didins atotrūkį tarp paklausos ir pasiūlos ir ves sveikatos sistemą į visišką krizę.
Siūlymas:
 
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad paklausa sveikatos paslaugoms nėra normali. Ji yra gerokai padidinta tos aplinkybės, kad sveikatos paslaugos apmokamos viešaisiais finansais. Visos nemokamos (arba nepilnai mokamos) paslaugos sukuria padidintą paklausą, kas visada iššaukia deficitą ir su jo skirstymu susijusią korupciją. Vienintelis būdas išspręsti šią problemą, o ne užmaskuoti jos apraiškas, yra riboti tą padidintą paklausą ir kiek įmanoma didinti pasiūlą. Tai galima padaryti sudarant palankias sąlygas privačioms SPĮ steigtis ir veikti ir legalizuojant priemoką už SPĮ teikiamas paslaugas. Legali priemoka būtų natūralus paklausos ribotuvas ir sukurtų prielaidas sparčiau plėtotis papildomam sveikatos draudimui. Visų nuosavybės formų gydymo įstaigos turi turėti svertus balansuoti savo paslaugų kainą ir kokybę. Fiksavus kainą, vienintelis galimas rezultatas tampa žemesnė paslaugų kokybė.
Priemokas legalizuoti reikėtų visų nuosavybės formų SPĮ, paliekant viešosioms SPĮ pakankamas kainos „lubas“. Priemokos turėtų būti legalizuotos bent metus prieš panaikinant kvotas, kad SPĮ spėtų įkainoti savo paslaugas reaguodamos į pacientų ir konkurentų elgesį. Tuomet gydymo įstaigos galėtų planuoti savo veiklą, numatyti gydytojų atlyginimo kėlimo galimybes, investicijas, galėtų specializuotis ir kitaip didinti savo darbo efektyvumą. Pacientai žinotų iš anksto, kokios išlaidos būtų reikalingos vienu ar kitu gydymo atveju ir, įvertinę savo riziką, galėtų apsidrausti papildomu sveikatos draudimu ar šiems poreikiams taupyti lėšas patys. Matydami viešai pateiktas kainas pacientai galėtų realiai rinktis gydymo įstaigą ir gydymo būdą, ir viešinti pasitaikančius korupcinių santykių atvejus (kurie jau tapo tradicija ir pasikeis tik po kurio laiko pakeitus esamą apmokėjimo tvarką).