G. Steponavičienė: Reforma prasideda nuo kainos

Kalbėjosi Algirdas Valentas

 

Lietuvos laisvosios rinkos institutas premjerui Gediminui Kirkilui pateikė pasiūlymus dėl Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plano. Pagal kompetencijos sritis pasiūlymai pateikti ir atskiroms ministerijoms. Su Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidente GUODA STEPONAVIČIENE kalbame apie neatidėliotinus darbus, kuriuos būtina atlikti sveikatos sektoriuje, jei norima ne tik kalbėti apie reformą, bet ir ją vykdyti.

 

Apskritai nelabai matyti valios daryti reformas, tačiau bent jau kai kurie elementai turi būti sutvarkyti. Pavyzdžiui, jeigu būtų normaliai skaičiuojama ir įtraukta į kompensacijas amortizacija, arba jeigu būtų atlikti auditai ir sutvarkyta viešųjų įstaigų finansinė apskaita, būtų didžiulis pasiekimas.

 

– Kuo remdamiesi formulavote pasiūlymus? Ką jie apima?

 

– Kaip ir kitoms programos dalims, taip ir sveikatos politikai skirti pasiūlymai apima priemones, kurios, instituto įsitikinimu, gali ir turi būti įgyvendintos, vadovaujantis patvirtintos keturioliktosios Vyriausybės programos nuostatomis.

 

Reikia pažymėti, kad sveikatos priežiūrai skirta programos dalis yra labai plati ir eklektiška, o teiginiai gana bendri, dėl to juos galima plačiai interpretuoti. Mes pateikėme savą interpretaciją. Bandėme pažiūrėti, kas programoje tinkamo. Buvome apriboti programinėmis nuostatomis ir nesiūlėme to, kas į programą nėra įtraukta.

 

– Kaip raginate skatinti privačių medicinos įstaigų plėtrą, suvienodinti verslo sąlygas?

 

– Programoje kalbama apie privačių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos palaikymą, ypač kaimo vietovėje (iš tikrųjų tie patys principai galioja bet kurioje vietovėje). Iki šiol savivaldybės taryba svarsto, ar leisti steigtis privačiai gydymo įstaigai. Tai yra Konstitucijai prieštaraujantis verslo laisvės apribojimas. Bet tokia nuostata yra įteisinta įstatymu ir ją reikia naikinti, nes dalis įstaigų nesisteigia vien dėl to, kad joms neleidžiama steigtis arba bent jau neleidžiama ten, kur norėtų.

 

Išvardijame visas sritis, kuriose privatus sveikatos paslaugų teikėjas yra diskriminuojamas. Tai tokios sritys kaip nekilnojamojo turto mokestis, kompensacijos už civilinės atsakomybės draudimą ir kitos. Visa tai didina kaštus. Žmogus nori gydytis privačiai, bet kaina yra didelė, o ji didelė dėl nevienodų konkurencijos sąlygų.

 

Šiame segmente svarbiausia veikla turi būti nukreipta ligonių kasų lėšų skirstymui skaidrinti. Ligonių kasos neturi metodikos, kaip lėšas skirstyti ne pagal gyventojų skaičių apskritims, bet įstaigoms. Kadangi nėra kriterijų, lėšos skirstomos pagal praėjusių metų tradiciją, padidinant arba sumažinant. Nėra procedūros, susijusios su paslaugų kokybės vertinimu ar kokių kitų prioritetų taikymu, pavyzdžiui aukciono principu perkant pigiausias paslaugas.

 

Visa tai sudaro prielaidas ligonių kasoms nesudaryti sutarčių su privačiomis gydymo įstaigomis, joms paskirstant likučius.

 

Ligonių kasos turi tokią metodiką paruošti ir viešai aptarti su medikų bendruomene ir visa visuomene. Dabar viešų svarstymų nėra. Paskui turi būti tikrinama, kaip sprendimų laikomasi.

 

– Programoje minima, kad pacientai turi žinoti paslaugos kainą. Kodėl tai svarbu?

 

– Dabar pacientas kainų nežino, jis geriausiu atveju galėtų sužinoti sveikatos paslaugų įkainį – kokia suma yra kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Kainininkai, kiek paslauga jam iš viso kainuos, yra tik privačiose įstaigose. Jie turi atsirasti ir viešosiose sveikatos įstaigose, netgi jei paslauga finansuojama šimtu procentų.

 

Gydymo įstaigoms būtina leisti imti priemoką. Privačioms įstaigoms ji būtų nereguliuojama, o viešosioms – reguliuojama. Reguliuojamos kainos nėra gerai, bet esant šiandieninei korumpuotai sistemai ir persipynus privačiam gydytojų verslui su jų vadovaujamų ligoninių ar padalinių veikla, vargu ar galima išvengti piktnaudžiavimo, jei viešųjų įstaigų imamos priemokos niekas neprižiūrėtų. Bet priemoka turi atsirasti, nes tai būtų realus žingsnis iš korupcijos.

 

– Ar galima tikėtis įvesti savanoriškąjį sveikatos draudimą, apibrėžiant papildomas paslaugas apsidraudusiems, kaip žadama programoje?

 

– Jau ne pirmi metai papildomas sveikatos draudimas kartojamas kaip užkalbėjimas, tačiau iš sveikatos politikos formuotojų neįmanoma išpešti, ką jie iš tikrųjų turi omenyje. Todėl kalbant apie papildomų medicininių paslaugų krepšelį, norisi išgirti, kokios sveikatos paslaugos, kurias finansuoja Privalomojo sveikatos draudimo fondas, yra ne pirminės reikšmės. Koks draudikas imsis rizikos, jeigu nežinos, ką jis iš tikrųjų draudžia? Paslaugų krepšeliai yra kelias į niekur, nes politikos formuotojams teks susitaikyti su tuo, kad nekvestionuojamo ir socialiai priimtino krepšelio niekad nebus rasta. Vienintelis būdas atskirti privalomąjį sveikatos draudimą nuo papildomo yra pasakyti, kokia dalis kompensuojama iš privalomojo sveikatos draudimo ir pasakyti, kad likusi dalis – iš rinkos kainos atėmus kompensaciją – yra papildomo draudimo objektas. Tuomet žmonėms didėtų motyvacija ne mokėti kyšius, o draustis. Tai būtų sprendimas pagrindinei visuomenės daliai, vidutiniesiems, kadangi turtingieji ir šiandien gali primokėti.

 

Tačiau nereikia pamiršti, kad savanoriškas draudimas yra rinkos produktas ir jam turi būti palankios sąlygos. Draudimo produktai ir draudikai neatsiras pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą. Dar labai daug reikia nuveikti, kad draudimas būtų paleistas ant gerų bėgių. Nematau ženklų, kad į tą pusę būtų einama.

 

– Kaip siūlote sutvarkyti aprūpinimą vaistais?

 

– Programa žada sudaryti sąlygas, kad į rinką patektų visi geros kokybės vaistai. Šį teiginį galima įvairiai interpretuoti. Galima manyti, kad norima sankcijomis spausti tiekėjus arba vykdyti labai griežtą atranką. Mes siūlome priešingai – jokiu būdu nesikoncentruoti į vieną tiekėją. Bet kokių vaistų, ypač brangiųjų, atžvilgiu monopolija pražūtinga. Siūlome nustoti galvojus, kad esant konkuruojantiems panašaus vaisto tiekėjams, išaugs išlaidos. Priešingai, tiktai konkurencija gali numušti kainas. Turi būti sudaryta galimybė nusipirkti nekompensuojamų labai brangių vaistų, nes yra tikimybė, kad savo ar artimo gyvybę gelbėjantis žmogus jų nusipirks.

 

Šiandien visų pirma reikia sutvarkyti vaistų registravimą ir įtraukimą į kompensuojamųjų sąrašą. Jie yra apkrauti finansiniais ir biurokratiniais sunkumais. Neaišku, kokiu pagrindu renkamas vaistų registracijos mokestis, nes jis net nėra įtrauktas į rinkliavų sąrašą. Taigi mokestis turi būti arba įteisintas, arba panaikintas.

 

Naujausių vaistų tikrinimas yra akivaizdžiai formalus, nes Lietuva dar neturi galimybių patikrinti rimtos kompanijos vaistų.

 

Todėl vaistų srityje mes siūlome sumažinti barjerus, sureguliuoti mokesčius ir didinti konkurenciją. Kompensuojamųjų vaistų sąrašą reikia ne siaurinti, o platinti. Institutas nesiūlo skirti daugiau lėšų vaistams kompensuoti, nes jei žmogus perka vaistą, nepirks analogo.

 

– Kokius teigiamus žingsnius, įrašytus programoje, galite paminėti, kuriuos nesudėtinga ir būtina nedelsiant įgyvendinti?

 

– Teigiamas žingsnis yra programinė nuostata įtraukti į paslaugų įkainius amortizacinius atskaitymus. Tai seniai turėjo būti padaryta, tik mes siūlome prieš tai atlikti auditus ir peržiūrėti apskaitos korektiškumą. Vieša paslaptis, kad viešųjų įstaigų apskaita nėra korektiška, nes amortizaciniai atskaitymai nei už pastatus, nei už įrangą nėra įtraukti, be to, yra susikaupusios didžiulės skolos ir neaišku, kaip jos bus traktuojamos. Skirtingai nuo pastatų, nėra net metodikų medicinos įrangos amortizacijai apskaičiuoti. Vertintojams tai rimtas darbas. Formaliai pridėjus kelis centus, kalbos apie amortizacijos kompensaciją būtų tik žodžių žaismas.

 

Apskritai nelabai matyti valios daryti reformas, tačiau bent jau kai kurie elementai turi būti sutvarkyti. Pavyzdžiui, jeigu būtų normaliai skaičiuojama ir įtraukta į kompensacijas amortizacija, arba jeigu būtų atlikti auditai ir sutvarkyta viešųjų įstaigų finansinė apskaita, būtų didžiulis pasiekimas. Nes be to neįmanoma padaryti jokios reformos ir išgyvendinti korupcijos.