Ką parodo Lietuvai nepalankus Europos Sveikatos paslaugų indeksas?
Neseniai paskelbtas organizacijos “Health Consumer Powerhouse” Europos Sveikatos paslaugų indekso tyrimas sukėlė nemažas bangas ir taip neramiame Lietuvos sveikatos politikos paviršiuje, mat Lietuvos sveikatos sistema įvertinta kaip beveik pati nedraugiškiausia vartotojui visoje Europoje. Stebint viešus komentarus ir Sveikatos ministro pasiteisinimus tenka konstatuoti, kad sudrumstas tik pats paviršius – nusiteikimo leistis giliau ieškoti priežasčių ir išeičių nėra. Nors paanalizavus indekso rezultatus pamąstyti tikrai yra apie ką.
Ką matuoja indeksas?
Kaip ir visi tarptautiniai indeksai, Europos Sveikatos paslaugų indeksas matuoja tam tikrus (pamatuojamus) sveikatos sistemą apibūdinančius rodiklius, lygina juos tarp šalių ir tuo remdamasis daro išvadas apie bendrą sveikatos sistemos būklę. Šis indeksas vertina sveikatos sistemos funkcionavimą šiandieninio vartotojo požiūriu, taigi, nevertina teigiamų-neigiamų veiksnių, esamos padėties priežasčių, ilgalaikių sveikatos ar ekonominių pasekmių. Nepaisant to, jo suteikiama informacija tikrai yra vertinga ieškant būdų kaip gerinti esamą sistemą.
Šis indeksas skiria penkias rodiklių grupes, kurios vertina: (1) pacientų teisę ir informacijos gavimo galimybę, (2) gydymo laukimo trukmę, (3) gydymo rezultatus, (4) valstybinio sveikatos draudimo kompensacijų „dosnumą“, (5) vaistų prieinamumą.
Indekso duomenimis, Lietuva užėmė paskutinę arba priešpaskutines vietas pagal visas rodiklių grupes. Netgi perskaičiavus balus pagal šalies ekonominį pajėgumą, Lietuva liko priešpaskutinė (nors, antai, Estija pakilo į 2-ą, o Lenkija – į 4-ą vietą). Lietuvoje santykinai geriausiai įvertinta pacientų teisių ir informacijos gavimo galimybė – 16 balų (vidurkis 17,5). Šis vertinimas apima tokius rodiklius: ar yra pacientų teisių įstatymas, ar pacientų organizacijos įtrauktos į sprendimų priėmimą, kaip pacientas gali gauti kompensaciją už gydymo klaidas, ar galima atnaujinti receptą vaistams be vizito pas gydytoją, ar yra sveikatos paslaugų katalogai su kokybės reitingais ir pan.
Neabejoju, kad pacientų organizacijos ir nuo medikų klaidų nukentėję ir kompensacijas bandę gauti pacientai kvestionuotų ir šį Lietuvos pasiekimą.
Pagal tai, kiek reikia laukti gydymo, Lietuva užėmė priešpaskutinę vietą ir atsidūrė tarp šalių, kur laukti reikia ilgiausiai: Suomija, Jungtinė Karalystė, Estija, Graikija, Švedija, Slovakija.
Pagal gydymo rezultatus Lietuva užima antrą nuo galo vietą po Latvijos: 8 balai, vidurkiui esant 11,8, didžiausiam balui – 14. Taigi tenka daryti išvadą, kad nepaisant to, jog pacientui reikia ilgai laukti, palyginti su kitomis šalimis, jo išgydymo tikimybė Lietuvoje yra gerokai mažesnė.
Pagal valstybinių kompensacijų „dosnumą“ (kataraktos operacijos, stomatologijos paslaugų kompensavimas), Lietuva surinko 4 balus vidurkiui esant 6, o tai visai dėsningas rezultatas atsižvelgiant į ekonominio pajėgumo skirtumus. Paradoksalu, bet būtent šio rodiklio atveju Lietuvos skirtumai su turtingesnėmis šalimis nėra tokie dideli.
Nuo vidurkio Lietuva labiausiai atsilieka vertinant vaistų prieinamumą: 4 balai, vidurkis – 7,4. Tai apima tokius rodiklius kaip naujų priešvėžinių vaistų atsiradimo trukmė, trukmė tarp vaisto registracijos ir įtraukimo į kompensuojamųjų sąrašą, subsidijos lygis ir viešos bei paprastam žmogui suprantamos farmakopėjos buvimas.
Pastebėtina, kad tai vienintelė grupė, kurioje yra su kompensavimo lygiu susijęs rodiklis. Mat šis indeksas iš esmės netiria paslaugų kainų – tik galimybes jas gauti iš principo.
Indekso rezultatai – vargiai stebėtini
Ar šio indekso rezultatai nustebino? Vargiai. Ir taip kiekvienas eilinis Lietuvos sveikatos sistemos vartotojas sutiks, kad ji nėra pacientui draugiška. Kaip ne kartą teko rašyti – ji kitokia ir negali būti esant dabartinei reguliavimo ir finansavimo schemai. Tačiau indeksas leidžia palyginti Lietuvą su kitomis šalimis pagal konkrečius rodiklius.
Beje, vienas rodiklis ypač vertas dėmesio – tai gydymo rezultatai. Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad mūsiška gydymo kokybė nėra bloga, tiktai sunku ir brangu patekti pas gydytoją. Šio indekso vertinimai rodo ką kitą. Ir tai dėsninga: jei sistema turi rimtų struktūrinių trūkumų ir nėra orientuota į pacientą, kaip tada gydymo rezultatai gali būti geri?
Jeigu naujausių vaistų nėra ne tik kompensuojamųjų, bet ir apskritai registruotų vaistų sąraše, arba kad gydytojai apie juos neinformuoja pacientų vardan „socialinės lygybės“ (Lietuvoje socialinė lygybė, matyt, yra didesnė vertybė nei žmogaus gyvybė), tai toks faktas negali neturėti įtakos gydymo rezultatams.
Tai, kad pacientas negali pasirinkti tarp skirtingų paslaugų teikėjų pagal paslaugos kokybę, laukimo laiką ir kainą, taip pat neleidžia parinkti jo sveikatai geriausio sprendimo (apie visas paslaugas nemokamai ir dabar kalbėti apskritai nėra prasminga).
Kaip indeksą komentuoja Lietuvos sveikatos politikai?
Pagrindinis argumentas – esą indekso naudojami duomenys yra seni ir netikslūs. Iš dalies galima sutikti: tokiuose indeksuose duomenys paprastai būna seni, nes užtrunka laiko surinkti juos iš visų šalių, o einamųjų metų statistikos niekuomet nėra. Dėl duomenų netikslumo galima kaltinti tik savo pačių sveikatos sistemą, kadangi ji pati tuos duomenis fiksuoja. Kadangi duomenų fiksavimui gydytojas praleidžia panašiai tiek pat laiko, kiek ir gydydamas, tai duomenų kokybė neturėtų būti prastesnė nei gydymo…
Tačiau ar kelių metų senumo duomenys ką nors lemia? Aiškinama, kad kaip tik tuo metu buvo vykdoma gydymo įstaigų tinklo reorganizacija ir situacija pasikeitė. Taip, tačiau, kaip matyti iš anksčiau aprašytų rodiklių, nė vienas su gydymo įstaigų reorganizacija ar kitais sveikatos sistemos pokyčiais susijęs dėmuo (lovų skaičius, vidutinė gulėjimo ligoninėje trukmė, gydytojų skaičius, gydytojų atlyginimai ir pan.) į indeksą nėra įtrauktas.
Gydymo įstaigų reorganizacija iš esmės kėlė tikslą taupyti lėšas mažinant hospitalizaciją – šiais rodikliais matuojama ir proceso sėkmė, tačiau nė vieno jų indeksas neįtraukia. Nors gydymo kokybės tikslas reorganizacijos planuose taip pat minimas, tačiau de facto jis nėra pirminis, o ir pamatuoti jį tiesiogiai yra neįmanoma, juo labiau per tokį trumpą laiką.
Tai, kad Lietuvos sveikatos sistema nėra orientuota į pacientą, aišku kiekvienam neprivilegijuotajam pacientui ir kiekvienam sveikatos sistemą analizavusiam ekonomistui. Sveikatos ministro kontrargumentas iki šiol buvo toks: kitose šalyse yra dar blogiau. Europos Sveikatos paslaugų indeksas rodo, kad kitose šalyse yra geriau.
Manau, kad jau tikrai metas dėti tašką šioje diskusijoje, konstatuojant, kad pacientas nėra Lietuvos sveikatos sistemos centrinė figūra. Diskusiją reikia tęsti apie tai, ką reikia daryti, kad jis tokiu taptų. Ir čia nori nenori teks pripažinti, kad sveikatos paslaugos pirmiausia yra paslaugos, taigi jos turi kainą ir jų kokybė priklauso nuo jas teikiančių asmenų motyvacijos.
Kai ne tik LLRI su sveikatos rinkos dalyviais ir specialistais, bet ir Sveikatos apsaugos ministerija pradės aptarinėti konkrečius sveikatos sistemos keitimo būdus, kurie padėtų susiformuoti sveikatos paslaugų kainai ir gerai dirbantiems gydytojams legaliai ir vienu etatu uždirbti tiek, kiek jų paslaugas vertina pacientai, tuomet galėsim pasakyti, kad Lietuvos sveikatos sistemos reforma pagaliau prasideda.
