Parengtu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl nuolaidos paciento priemokai už kompensuojamuosius vaistinius preparatus ir medicinos pagalbos priemones apskaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašo“ projektu (toliau – Projektu) siekiama suvienodinti gamintojų taikomas nuolaidas pacientų priemokai už kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones (toliau – MPP) visose vaistinėse ir nustatyti minimalią priemoką. Teikiame pastabas šiam įsakymo projektui.
Įvardintas Projekto tikslas yra nesuprantamas, prieštaraujantis paciento interesams ir paneigiantis verslo logiką. Normali verslo praktika, kad parduodant daugiau prekių (vaistinių preparatų ir MPP), pardavėjai gali tikėtis didesnių nuolaidų iš gamintojų. Joks pardavėjas (didmenininkas ir mažmenininkas) nesiderės su gamintojais dėl nuolaidos, jei jis iš šio proceso neturės konkurencinio pranašumo, lyginant su kitais pardavėjais. Siūloma nuolaidos unifikavimo sistema panaikins konkuravimo mažesne priemoka galimybes tarp vaistinių. Paliekama konkurencija tarp tos pačios veikliosios medžiagos preparatų gamintojų yra nepakankama. Tuo atveju, jei vaistas neturi pakaitalų, pardavėjų konkurencija apskritai bus sunaikinta. Tokiomis sąlygomis, sunaikinus konkurenciją ir panaikinus paskatas siekti nuolaidų, faktinė vaisto ir MPP pardavimo kaina (priemoka) bendroje sumoje tik kils. Tai akivaizdžiai prieštarauja deklaruojamam tikslui mažinti vaistų kainas ir didinti jų prieinamumą.
Nepagrįstas argumentas, kad vaistų prieinamumas yra didesnis tuomet, kai jo kaina (priemoka) yra vienoda visose vaistinėse. Vaisto prieinamumas yra didesnis tuomet, jei pacientui egzistuoja galimybė pigiau įsigyti vaisto, o ne tuomet, kai pacientas moka vienodą priemoką (kaip taisyklė, ji bus didesnė, nei nesant šio reguliavimo) kiekvienoje vaistinėje.
Projekto aiškinamajame rašte neatskleistas dar vienas šio Projekto tikslas – gelbėti mažas vaistines, neturinčias derybinės galios. Pablogėjusi mažų vaistinių padėtis yra ankstesnio įsikišimo reguliuojant vaistų antkainius rezultatas. Ne kartą perspėjome, kad fiksuotas antkainis bus itin žalingas mažosioms vaistinėms, nes jų fiksuotos sąnaudos yra santykinai didesnės, lyginant su apyvarta. Taigi, susidariusią problemišką mažų vaistinių padėtį reikia gerinti, naikinant priežastį, o ne kuriant nesibaigiančią naujų reguliavimų grandinę. Antra, vartotojui nėra besąlygiškai gerai turėti „mažas“ (tinklui nepriklausančias) vaistines. Vartotojui svarbus ne vaistinės dydis, o tai, kad ji yra arti vartotojo ir gali pasiūlyti mažesnes kainas. Siūlomas Projektas ignoruoja šiuos pamatinius vartotojų prioritetus ir kuria ekonomiškai neefektyvią, pacientui nenaudingą sistemą.
Iš siūlomo projekto neaišku, kiek jis ribotų pardavėjų teisę savo pelno sąskaita mažinti priemokas už kompensuojamuosius vaistus. Jei Projektas riboja šią teisę, konkurencija priemokos dydžiu yra sunaikinta visiškai, jei ne – nedidelė dalis konkurencijos išlieka. Kartu išlieka ir priemokos skirtumai skirtinguose prekybos taškuose ar lojalumo kortelių turėtojams. Vadinasi, šis reguliavimas, nepasieks savo tikslo, generuos poreikį papildomam priemokos ribojimo reguliavimui. Toks reguliavimų multiplikatorius mažina verslo prognozuojamumą ir atneša žalos pacientui.
Pacientui naudingą verslo lankstumą ir inovatyvumą riboja ir siūloma Projekto nuostata, kad nuolaidos priemokai gali būti taikomos tik pagal šią tvarką. Šis Projekte numatytas draudimas nuolaidas priemokai taikyti kitokiu nei numatytas būdu, apriboja galimybes taikyti nuolaidas kitokiomis formomis, kurios mažintų priemokos dydį ir neabejotinai būtų naudingos pacientui.
Projekte nustatoma minimali priemokos suma neleidžia vaisto parduoti be jokios priemokos (už nulį litų), o maksimali (už brangiausius preparatus) minimali priemokos suma yra 5 litai. Šios minimalios priemokos dydžio pasirinkimui stokoja ekonominės argumentacijos. Kodėl 5, o ne 3 ar ne 10. Nesant argumentų, darytina išvada, jog minimali priemoka nustatyta „iš lubų“, o tai nėra priimtina ir pakankama, vykdant valstybinį reguliavimą. Analogiškai, kelia abejonių minimalios priemokos reikalavimas. Kompensuojamieji vaistai visuomet yra receptiniai, tad nėra gyvybiško poreikio priemokomis riboti jų besaikį vartojimą. Tiesa, priemoka gali atlikti ne tik paklausos reguliatoriaus vaidmenį, bet ir taupyti PSDF lėšas. Siekiant šių tikslų, tam tikro priemokos dydžio turi būti siekiama per kompensavimo lygmens mažinimą, o ne per gamintojų bei pardavėjų santykių sureguliavimą. Kitaip tariant, jei vaistams pradedamos taikyti reikšmingos nuolaidos, tai yra pagrindas sumažinti jų kompensavimo lygmenį. Tai leistų pasiekti keliamų tikslų mažesnėmis sąnaudomis ir nekuriant biurokratinės bei reguliavimų naštos.
Atsižvelgdami į išdėstytus argumentus, neigiamas numatomo reguliavimo pasekmes pacientui, siūlome nepasirašyti įsakymo projekto ir palikti galioti esamą tvarką.
