LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 17 straipsnio papildymo įstatymo projektas (Nr. XIP-1800) numato, kad „Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai nepriklausančioms ir kitoms pirminės sveikatos priežiūros įstaigoms ir (ar) jų filialams steigti būtinas savivaldybės, kurios teritorijoje steigiama įstaiga, išduotas leidimas. Leidimo išdavimo tvarką nustato savivaldybės taryba. Savivaldybės atsisakymas išduoti leidimą privalo būti motyvuotas, nurodant konkrečias tokio atsisakymo priežastis.“
Siūlomas pakeitimas numato grąžinti iki 2007 metų liepos 1 d. galiojusią ydingą ir dėl žemiau išvardintų priežasčių panaikintą sveikatos priežiūros įstaigų steigimo tvarką, kuomet be įprastų leidimų ir licencijų veiklai, sveikatos priežiūros įstaiga privalo gauti ir savivaldybės leidimą. Ši panaikinta ir vėl iš naujo siūloma tvarka yra itin ribojanti konkurenciją, iškraipanti veiklos sąlygas, prieštaraujanti Lietuvos siekiams didinti privačių pirminių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos apimtis, diskriminacinė, palanki korupcijai, mažinanti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą bei didinanti biurokratiją.
Savivaldybės išduodamo leidimo steigti sveikatos įstaigą vienintelė paskirtis – reguliuoti ir riboti sveikatos priežiūros įstaigų pasiūlą. Šis siekis yra nederantis su pagrindiniais sveikatos priežiūros tikslais – didinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę. Prieinamumas suprantamas ir kaip fizinė galimybė gauti paslaugą kuo arčiau paciento, ir kaip paslaugos kaina. Nėra kitų būdų pasiekti prieinamumo, tiek fizinio, tiek finansinio, bei didinti paslaugos kokybę, kaip tik didinant konkurenciją. Savivaldybės, būdamos poliklinikų bei ligoninių steigėjos, susidurs su tiesioginiu interesų konfliktu ir siekiu riboti konkurenciją, didinant savivaldybių įsteigtų gydymo įstaigų išskirtinumą. Tai prieštarauja pacientų teisėms bei Lietuvos teisės aktams, reglamentuojantiems konkurenciją, o taip pat LR Konstitucijai. LR Konstitucinio teismo išaiškinimuose vienareikšmiškai teigiama, kad „asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti“. Siūlomas įstatymo pakeitimas akivaizdžiai prieštarauja šiems principams.
Aiškinamajame rašte teigiama, kad projektą rengti paskatino informacija apie tai, jog savivaldybėje įsteigus privačią medicinos įstaigą dalis gydytojų, dirbančių savivaldybės finansuojamose sveikatos priežiūros įstaigose, pereina dirbti į naująją įstaigą, o savivaldybės gydymo įstaigos dėl to negali užtikrinti tam tikrų paslaugų teikimo. Tai tik rodo, kad įstatymo projektu siekiama proteguoti savivaldybių įstaigas, užkertant kelią konkurencijai. Savivaldybių įstaigoms siekiama sudaryti šiltnamio sąlygas, neskatinant jų gerinti veiklos efektyvumą, medikų darbo organizavimą bei apmokėjimą. Vartotojui svarbu gauti sveikatos priežiūros paslaugą, kas, kaip suprantama, ir vyksta konkurencinėje aplinkoje. Taigi bet koks apeliavimas į paslaugos vartotojui suteikimo užtikrinimą tik savivaldybių įstaigose yra nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus siūlome nepritarti pateiktam įstatymo projektui. Užuot ribojus konkurenciją ir protegavus savivaldybių gydymo įstaigas, būtina spartinti sveikatos priežiūros paslaugų perleidimą privačiam sektoriui.
