Europos Parlamente praėjusią savaitę buvo nepritarta siūlymui įdiegti privalomą maisto produktų žymėjimo, kitaip vadinamą – „šviesoforo“ sistemą. Jeigu būtų pritarta šiam pasiūlymui maisto produktus gaminančios bendrovės būtų priverstos ant produkto pakuotės klijuoti lipdukus su informacija apie vienoje porcijoje esantį riebalų, sočiųjų riebalų, angliavandenių, cukraus ir druskos kiekį. Šviesoforo spalvos nurodytų ar tai yra didelis kiekis, ar vidutinis ar mažas. Tiesa, vietoje šio pasiūlymo buvo priimta kita, pramonės atstovų siūlomą kompromisinė alternatyva- dienos normos gairės, pagal kurias, ant pakuotės būtų nurodoma rekomenduojama sudedamųjų dalių dienos norma procentais.
Nors naujas reikalavimas ir atsirado, bent jau ne pats griežčiausias ir kvailiausias. Tai, nors ir maža, bet pergalė. Kodėl taip sakau? Kadangi reguliavimas buvo siūlomas argumentuojant, jog jo įvedimas bent iš dalies spręstų antsvorio problemą tarp Europos Sąjungos gyventojų, būtina pasigilinti į antsvorio problemų priežastis. O priežastys yra ne kur kitur, o žmogaus elgesyje.
Ar daug akivaizdžių antsvorio problemų turinčių žmonių esate matę bėgiojant ryte arba plušant sporto salėje? Nedaug, štai ir priežastis. Be jokios abejonės pasitaiko įvairių situacijų, kai žmonės dėl ligos ar genetinių priežasčių turi antsvorį ir jiems nepavyksta jo nugalėti. Atsižvelgus į tai, reikėtų pripažinti, jog vis tik didžioji dalis antsvorio problemų turinčių žmonių tiesiog gyvena nesveiką gyvenimo būdą, valgo per daug nesveiko maisto ir svarbiausia- nejuda ir nesportuoja.
Vartotojų organizacijų atstovai bando mus įtikinti, jog tai netiesa, jog ne mūsų elgesys, o informacijos stoka yra tikroji problema. Drįstu suabejoti, nes retas, kuris nežino, jog greitas maistas, sausainiai, saldainiai ir traškučiai nėra sveikiausi produktai. Internetas ir knygynai prigrūsti sveiko gyvenimo būdo ir mitybos patarimų knygų, informacijos apstu ir jos stoka tikrai nėra problema. Pats maistas pavojaus nekelia, žalingi vartojimo įpročiai yra tikroji priežastis.
Kitas svarbus aspektas yra tai, jog didelė dalis vartotojų iš esmės daug didesniu prioritetu laiko maisto produktų kainą. Maisto papildai, gerai žinomi E raide žymimi priedai ir kitų priemonių naudojimas žymiai prisideda prie produktų kainos mažinimo. Vartotojams tai leidžia sutaupyti ir paskirti daugiau lėšų svarbesniems prioritetams, pavyzdžiui – vaikų švietimui ar laisvalaikiui. Privalomas informacijos teikimas ant maisto produktų pakuočių verstų vartotojus pirkti papildomą paslaugą, kuri jiems galbūt yra visiškai nereikalinga.
Neįžvelgti šios klaidos yra pavojinga, nes žengiant šiuo reguliavimų didinimo keliu, neužilgo bijosime eiti į parduotuvę, nes tik įėjus į saldainių ir sausainių skyrių, jus pasitiks didžiuliai plakatai su sugedusių dantų ir užsikimšusių kraujagyslių nuotraukomis. Garsiakalbiai transliuos perspėjimus, o visos pakuotės primins mažus karstukus. Mėsos skyriuje dideliuose ekranuose rodys reportažus iš skerdyklų, o norint nusipirkti lašinių reikės išklausyti kursus apie jų vartojimo ypatumus. Ką jau kalbėti apie alkoholinių prekių skyrių…
Panašaus pobūdžio iniciatyvos atsiranda ir Lietuvoje. Seime užregistruotas Maisto įstatymo projektas siūlo rimtai griežtinti leidžiamų naudoti maisto priedų ir papildų reglamentavimą, vartotojų informavimą ir netgi produktų receptūrą. Sunku įsivaizduoti, kaip kiekvieno produkto receptas turėtų būti derinamas su valdžios institucijomis. Nei įstatymo projekte, nei aiškinamajame rašte neužsimenama apie tokių tironiškų reikalavimų įgyvendinimo įtaką galutinei produktų kainai. Nors ir akivaizdu, jog produktai brangtų ir nuo to nukentėtų vartotojai, ekonominės realybės ignoravimas tampa savotiška norma.
Džiugu, kad Europos Parlamente sužibo lašelis sveiko proto ir privalomam šviesoforo sistemos įvedimui nebuvo pritarta. Svarbu suvokti, kad nors šiandien kalbama tik apie siūlymus priversti maistą gaminančias įmones teikti privalomą papildomą informaciją ant gaminių pakuočių, iš esmės tai niekuo nesiskiria nuo privačių asmenų privertimo teikti kokią nors informaciją. Jeigu parlamentas priimtų sprendimą, jog visi Europos Sąjungos valstybių piliečiai viešumoje turi vaikščioti su ženkliukais, kuriuose būtų nurodyti jų intelekto koeficiento testų rezultatai? Kiltų pasipiktinimas. Problema yra tame, kad kai apribojimai ir privalomi reikalavimai yra taikomi įmonėms, dažnai nesusimąstoma, jog įmonė tiesiog yra savanoriškų mainų sistema, kurioje veikia realūs žmonės. Jie sujungia savo asmeninį turtą ir darbo jėgą tam kad pasiūlytu kitiems žmonėms paslaugą ar prekę, kuri turėtų paklausą ir vartotojai savanoriškai ją pirktų.
