Vieni pirmųjų minimalų darbo užmokestį numatantys įstatymai įvesti kiek daugiau nei prieš šimtą metų. Pirmą kartą 1894 m. pristatyti Naujojoje Zelandijoje, kaip socialinės politikos priemonė itin išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo. Iki pat šių dienų tai laikoma reikšminga finansine pagalve žemos kvalifikacijos darbuotojams.
Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė
Tačiau realybėje yra viskas kiek kitaip. Matematika, kurios Lietuvoje tikimasi iš minimalios mėnesinės algos (MMA), nėra tiksli. MMA daro reikšmingą įtaką jaunimo, bedarbių ir kitų asmenų, kurie nori įgyti naujos profesinės patirties, galimybėms įsidarbinti. Galiausiai, MMA dydis lemia ir savarankiškai dirbančiųjų pajamas.
Štai, dar pavasarį Trišalei tarybai pavyko sutarti, kad nuo 2024 m. MMA didės 10 proc. arba 84 eurais. „Ant popieriaus“ ji sieks 924 eurų. Jei Seimas pritars neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimui, „į rankas“ minimali mėnesinė alga sieks 709 eurus ir, institucijų skaičiavimu, viršys kitiems metams prognozuojamą skurdo rizikos ribą – 672 eurus.
Tiek profesinės sąjungos, tiek joms nepriklausantys samdomi darbuotojai sprendimą sveikino ir tyliai, ir garsiai. Bet koks minimalios mėnesio algos didėjimas nekvalifikuotai darbo jėgai esą užprogramuoja ir bendro darbo užmokesčio dydžio kilimą – viena vertus, to tikisi patys darbuotojai, kita vertus, algas kelia juos išlaikyti norintys darbdaviai.
Vis dėlto daug kas sąmoningai ar ne pražiūri, kad minimalios mėnesinės algos kėlimas nėra vienkryptis eismas. Tokių automatinių padarinių, kokių tikimasi, MMA didėjimas nesukelia, nes formulėje atsiranda naujas kintamasis – darbdavių galimybės mokėti didesnius atlyginimus. Jeigu nėra sukuriama didesnė pridėtinė vertė, o atlyginimus reikia mokėti didesnius, įmonės bus labiau linkusios didinti prekių ir paslaugų kainas, siekdamos padengti savo išlaidas. Galiausiai, jeigu finansiniai ištekliai yra itin riboti, privalomai pakėlus atlyginimus kvalifikacijos neturintiems žmonėms, pinigų kelti kvalifikuotų darbuotojų algas gali ir nebelikti.
Negana to, keičiantis MMA, keičiasi ir kiti su ja susieiti mokesčiai bei įmokos. Labiausiai jie aktualūs tiems, ką minimalaus darbo užmokesčio įstatymais norima apsaugoti – gaunančius mažesnes pajamas.
Štai, pavyzdžiui, samdomų darbuotojų privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmoka kas mėnesį siekia beveik 7 proc. atlyginimo dydžio. Skaičiuojama ji – nuo minimalaus mėnesio atlyginimo. Tad jai kitais metais didėjant 10 proc., mažiausias pajamas gaunančiųjų samdomų darbuotojų įmokos irgi didės – beveik 6 eurais (nuo 58,6 eurų per mėnesį iki 64,5 eurų per mėnesį arba 72 eurais per metus daugiau).
Tokią pačią sumą – 64,5 eurų per mėnesį, vietoje dabar mokamo 58,6 eurų – mokės ir dirbantys individualiai: kirpėjai, maisto išvežiotojai, turgaus prekiautojai ir kiti. Taip yra todėl, kad jie beveik 7 proc. siekiančias privalomojo sveikatos draudimo įmokas moka ne nuo savo realiai uždirbtų pinigų vykdant savarankišką veiklą, o nuo minimalios mėnesinės algos. Nepriklausomai nuo to, ar tą mėnesį, pavyzdžiui, kirpėjas nieko neužsidirbo ar uždirbo 20 eurų, jo PSD įmoka bus 64,5 eurų.
Išimčių taisyklėse atsiranda tada, kai mokėti tenka valstybei. Jeigu savarankiškai dirbantieji turės mokėti 64,5 eurus siekiančią PSD įmoką, tai valstybės biudžetas už kiekvieną valstybės lėšomis draudžiamą asmenį sumokės beveik 14 eurų mažiau nei sumoka nestabilias ir nebūtinai MMA siekiančias pajamas gaunantys kosmetologai, gėlių augintojai, mokymų vedėjai ir kiti savarankiškai dirbantys. Taip yra dėl to, kad valstybė už savo draudžiamuosius asmenis (pavyzdžiui, studentus, pensininkus ir kt.) iš valstybės biudžeto į PSD fondo biudžetą moka draudimo įmoką nuo užpraeitų metų MMA. Matematika su pavėlavimu.
MMA didinimas taip pat yra susijęs ir su „Sodros grindimis“, kurios dirbtinai brangina darbo vietą. „Sodros grindys“ gali paliesti žmones, kurie pavyzdžiui, turi paskaitas universitete arba slaugo artimąjį. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas uždirba 500 eurų per mėnesį, darbdavys privalo mokėti socialinio draudimo įmokas ne nuo faktinio darbuotojo atlyginimo, o nuo MMA. Toks reikalavimas pablogina ne visu etatu dirbančių asmenų padėtį, nes jų darbo vietos kaina labiausiai pabrangsta lyginant su kitais, darbdaviui tokia darbo vieta gali būti nuostolinga.
MMA didinimo klausimus reikia analizuoti kompleksiškai. Į MMA skaičiavimo formulę neįtraukus visų kintamųjų, jos didinimas gali turėti netikėtų rezultatų. Realios situacijos ir žmonių poreikių neatitinkantis minimaliosios algos didinimas gali mažinti galimybes įsidarbinti ar išlaikyti darbo vietą, kai norima dirbti ne pilnu etatu, arba mažinti savarankiškai dirbančiųjų pajamas. O tai gali paneigti pačios MMA ir jos didinimo prasmę.
Originaliai publikuota žurnale IQ.
