„Pagrindinis Ateities ekonomikos DNR plano tikslas yra sparčiai ir efektyviai investuoti į Lietuvos ekonomikos atsigavimą ir augimą, siekiant ją transformuoti į tvarią, inovatyvią ir aukštą pridėtinę vertę kuriančią ekonomiką”. Vyriausybė skiria tam 6,3 mlrd. eurų. Programoje pagrįstai siūloma remtis šiomis ypatingos svarbos aplinkybėmis: “Priklausomybės nuo Kinijos nulemtas pirminis pasiūlos šokas skatins įmones didinti tiekimo grandinių atsparumą, perkeliant gamybą į arčiau galutinio vartotojo esančias šalis, diversifikuojant tiekėjus. Pastebėtina, kad poreikį verslui peržiūrėti tiekimo grandines kelia ne tik pandemija, bet ir pasauliniai prekybos karai, augantys vartotojų ir užsakovų reikalavimai tiekimo grandinės tvarumui ir kitos galimai ateityje stiprėsiančios tendencijos.”
Tam, kad įvardintomis aplinkybėmis būtų kuo geriau pasinaudota ir užsibrėžtas tikslas pasiektas, gyvybiškai svarbu mobilizuoti visas pajėgas ir kapitalo šaltinius, sudaryti sąlygas ne tik valstybės lėšomis investuoti, bet ir privačiam sektoriui dalyvauti transformuojant ekonomiką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybės lėšomis finansuojant įvairius projektus, kitoms sritims, iniciatyvoms bei paramos negavusiems ūkio subjektams sudaromos nelygios konkurencijos sąlygos – paramą gavusieji gali mokėti brangiau už darbo jėgą ir kitus išteklius, pagal projekto sąlygas jie taip pat užsitikrina kitas išimtines sąlygas.
Todėl „Ateities ekonomikos DNR“ programą tikslinga papildyti priemonėmis, kurios atvertų galimybę Lietuvos ekonomikos DNR dalimi tapti ne tik tam žmogiškajam ir finansiniam kapitalui, kuris sulauks valstybės investicijų. Siūlome papildyti programą priemonėmis, skirtomis palengvinti investicijų sąlygas (pavyzdžiui, žemės įsigijimas ir disponavimo ja tvarka), sudaryti visoms legaliai veikiančioms įmonėms palankų ir konkurencingą mokestinį režimą, mažinti administracinę naštą ir įgyvendinti kitas priemones, lengvinančias įmonių steigimą ir veiklą Lietuvoje.
Pasiūlymai programai
1. Programoje keliamas tikslas pritraukti daugiau TUI bei paskatinti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias įmones reikalauja kompleksiškai įgyvendinti tokias mokestines priemones:
1.1. Atsisakyti progresinio 32% GPM tarifo
Progresinio mokesčių tarifo egzistavimas kertasi su socialinio draudimo įmokų „lubų“ veikimo logika mažindamas jų sukurtą paskatą aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų steigimui, o apmokestindama reinvestuojamą pelną Lietuva išsiskiria visame regione (tiek Estijoje, tiek Latvijoje reinvestuojamas pelnas neapmokestinamas, o Lenkijoje šiuo metu vyksta aktyvios diskusijos dėl pelno apmokestinimo tvarkos pakeitimo).
1.2. Atsisakyti reinvestuojamo pelno apmokestinimo
Naujausi tyrimai rodo, kad tiek gyventojų pajamų, tiek įmonių pelno mokesčiai turi reikšmingą poveikį registruojamų patentų, mokslinių publikacijų, išradėjų skaičiui šalyje ir mokslo darbuotojų, dirbančių privačiose tyrimų ir plėtros laboratorijose skaičiui ir t.t. Mokesčių dydis neigiamai veikia tiek inovacijų kokybę, tiek kiekį. Pajamų mokesčio augimas vienu p.p. sumažina tikimybę, kad mokslininkas per ateinančius 3 metus sukurs patentą 0.63 p.p., o tikimybė, kad bus sukurtas aukštos kokybės patentas sumažėja 0.6 p.p.1 Tiek aukštesnis GPM tarifas, tiek reinvestuojamojo pelno apmokestinimas yra kliūtis pritraukti tiesiogines užsienio investicijas. TUI pritraukimas padėtų greitai, efektyviai ir nenaudojant valstybės lėšų pasiekti DNR programos tikslus.
Todėl tikslinga įtraukti į DNR programą nuostatas, kad 32 proc. GPM tarifo atsisakymas ir reinvestuojamo pelno neapmokestinimas reikšmingai prisidėtų prie iškeltų tikslų įgyvendinimo. Jeigu prireiktų finansuoti laikinai mažėjančias mokesčių įplaukas, tam būtų tikslinga ir pagrįsta panaudoti dalį valstybės investicijų lėšų. Taip naudą iš šių lėšų gautų visi ekonomikos segmentai, būtų iš dalies kompensuotos nelygios konkurencijos sąlygos. Ilgainiui, sumažinti mokesčiai padidintų ekonominį aktyvumą ir mokestines įplaukas į biudžetą.
2. Siekiant ekonomikos stabilizavimo, esminis klausimas yra kaip šios investicijos padės pasiekti užsibrėžtų tikslų (stabilumo, gerovės, didesnės pridėtinės vertės ir pan.) neiškraipant konkurencijos. Pirmojo etapo priemonių ilgalaikis poveikis konkurencinei aplinkai, žmonių pasitikėjimui valstybe ir žmogiškajam kapitalui dar laukia įvertinimo. Todėl didinant paramą ekonomikai, būtina investuoti į efektyvaus lėšų paskirstymo kriterijų ir mechanizmų paiešką. Prieš įgyvendinant bet kokias kitas priemones, būtina įvertinti jų lėtumo ir neefektyvumo priežastis ir ieškoti sisteminių sprendimų, sumažinti biurokratiją ir reguliavimų naštą:
2.1. Viešojo administravimo institucijų vidinės ir išorinės komunikacijos pagerinimas, remiantis e-sprendimais:
– Informacinių sistemų išvystymas iki patogaus lygio paslaugos teikėjui ir gavėjui, trūkstamų funkcijų automatizavimui, įgyvendinimui (visų pirma, e-sveikata, Registrų centras, i.MAS, vieninga gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos sistema (GPAIS)).
– Pasikeitimo duomenimis tarp skirtingų viešojo administravimo sistemų visiškas įgyvendinimas, kad vieno langelio principas realiai veiktų visose institucijose.
– Viešojo sektoriaus darbuotojų apmokymas jomis dirbti.
– Verslą ir piliečius konsultuojančių specialistų reikiamo kiekio bei kvalifikacijos užtikrinimas tokiose institucijose, kaip Užimtumo tarnyba, Registrų centras, Invega, Poliklinikų ir Ligoninių registratūros.
2.2. Teisėkūros procesas. Sukurti funkcionuojantį naujų ar keičiamų teisės aktų poveikio vertinimo mechanizmą, įskaitant ir alternatyvių būdų spręsti problemai, kuriai kuriamas teisės aktas, paiešką. Tam reikalinga skelbti viešai inicijuojamo teisės akto sprendžiamą problemą, atsakingai vertinti jo įgyvendinimo poveikį konkurencijai, korupcijai, šešėlinei ekonomikai ir reguliacinei naštai; gauti socialinių partnerių ir suinteresuotų visuomenės grupių vertinimą ir jų siūlomas alternatyvas ir į jas konstruktyviai reaguoti. Tokia iniciatyva galėtų labai taikliai išryškinti iš teisės aktų kylančias problemas, kurios labiausiai trikdo ekonominę veiklą.
Pastabos dėl programoje numatytų priemonių
- Projektai, kuriuos gali vykdyti privatus sektorius. Valstybė finansuodama tam tikrus projektus viešais pinigais konkuruoja su privačiu sektoriumi, atitraukia nuo jo išteklius (pvz., darbo jėgos ar kitų gamybos išteklių ) bei potencialią paklausą, sudaro nelygias konkurencines sąlygas, mažina patrauklumą investuoti. Tai turi ilgalaikių sisteminių neigiamų pasekmių žmonių motyvacijai, verslumui ir šalies konkurencingumui.
Tokių investicijų pavyzdžiai iš programos:
- šalies susisiekimo su tikslinėmis šalimis gerinimas, ypatingą dėmesį skiriant šalies pasiekiamumui oru.
- VĮ Lietuvos oro uostai MRO (orlaivių aptarnavimo) infrastruktūros plėtros Vilniaus oro uoste.
- Modernaus konferencijų centro projekto įgyvendinimas (Vilniaus koncertų ir sporto rūmai).
- Geros gamybos praktikos (GGP) reikalavimus atitinkančios infrastruktūros, kuri skirta strateginės reikšmės pradinės medžiagos rinkimui ir ruošimui kraujo, pažangios terapijos (atitinkamai, KV, PTV) preparatams bei reagentams gaminti bei juos validuoti, sukūrimas Santaros klinikose.
- Dėl finansuotinų projektų tikslingumo. Konkrečių ūkio šakų plėtros ar verslo sprendimai, kurie gali atrodyti patrauklūs iš šios dienos perspektyvos, gali pasikeisti labai greitai. Tokio pobūdžio viešosios investicijos iškreipia rinkos dalyvių lūkesčius, sukuria dirbtines paskatas perorientuoti išteklius į nurodytas sritis, ir veda prie visos ekonomikos neefektyvumo vidutiniu ir ilgu laikotarpiu.
Tokių investicijų pavyzdžiai iš programos:
- COVID-19 produktai LT (kovai su pandemijomis reikalingų produktų gamyba: vaistiniai preparatai, medicinos įranga ir produktai, dezinfektantai ir pan.).
- Parama investicijoms į maisto produktų gamybos plėtrą kaime.
