Projekte siūlomi pakeitimai galimai peržengtų valstybės rūpesčio privataus gyvenimu ribas, kurias numato Lietuvos Konstitucija. LLRI siūlo nepritarti įstatymo pataisoms ir pateikia argumentus dėl konkrečių nuostatų.
Kyla daug abejonių, ar siūlomos įstatymo pataisos ir jau galiojančios alkoholio kontrolės priemonės neperžengia galimos valstybės intervencijos į privatų gyvenimą ir ūkinės veiklos laisvės ribų. Lietuvos Konstitucija įtvirtina žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą ir garantuoja, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį bei šeimyninį gyvenimą. Alkoholio vartojimas ar nevartojimas, kiek jis liečia privatų asmens gyvenimą, nėra valstybės rūpesčio objektas, todėl valstybė neturėtų reguliuoti alkoholio vartojimo, kiek jis ir jo sukeliamos pasekmės neperžengia privataus gyvenimo ribų. LLRI siūlo nepritarti įstatymo pataisoms.
Toliau – konkrečios LLRI pastabos ir argumentai, kurie buvo pateikti Seimo ekonomikos ir Sveikatos reikalų komitetams.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projektą (XIP-744(2)) ir teikia pastabas bei pasiūlymus.
Įstatymo projektas kelia daug abejonių, ar šis Įstatymo projektas ir jau galiojančios alkoholio kontrolės priemonės neperžengia galimos valstybės intervencijos į privatų gyvenimą ir ūkinės veiklos laisvės ribų. Privatiems asmenims apribojama galimybė priimti asmenine atsakomybe paremtus savarankiškus sprendimus dėl alkoholio vartojimo, nevartojimo ar vartojimo būdo, o ūkio subjektams apribojama galimybė priimti sprendimus dėl vartotojų poreikių patenkinimo būdų. Taip pat teikiant šį įstatymo projektą nėra vertinamos jau šiandien galiojančios alkoholio kontrolės priemonės ir jų efektyvumas.
Lietuvoje jau dabar taikoma ypatingai griežta alkoholio kontrolės ir prieinamumo mažinimo politika. Alkoholio kaina Lietuvoje sudaro 99 proc. Europos Sąjungos vidurkio (2009 duomenys), o turint omenyje žemesnį Lietuvos pragyvenimo lygį ši kaina dar labiau išauga, todėl papildomi reguliavimai būtų žalingi ūkio subjektams ir vartotojams, yra pertekliniai.
Dėl specializuotų alkoholinių gėrimų prekybos įmonių ar skyrių
Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnis, 4 straipsnio 6 dalis numato, kad nuo 2016 metų sausio 1 dienos mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais galės būti vykdoma tik pagal tam tikrus reikalavimus įrengtose specializuotose alkoholinių gėrimų prekybos įmonėse (prekybos įmonių specializuotuose alkoholinių gėrimų prekybos skyriuose). Taip esą siekiama sugriežtinti prekybą alkoholiniais gėrimais, ypač užkirsti galimybę jų įsigyti vaikams ir jaunimui.
Siūloma priemonė prieštarauja proporcingumo principui, kadangi numato labiau ribojančią priemonę, nei reikalinga numatytiems tikslams pasiekti. Alkoholinių gėrimų vartojimas suaugusiems asmenims nėra draudžiamas, todėl nėra jokio pagrindo griežtinti prekybos alkoholiniais gėrimais sąlygų. Be to, jau ir šiuo metu vaikams ir jaunimui draudžiama įsigyti alkoholinių gėrimų (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas), todėl numatomas reguliavimas yra perteklinis. Jei savo tikslų nepasiekia jau šiuo metu taikomos priemonės, tai nėra garantijos, kad keliamus tikslus pasieks siūlomos priemonės. Europos teisės departamentas išvadoje dėl Įstatymo projekto taip pat siūlo įvertinti, ar atitinkamos Įstatymo projekto nuostatos atitinka proporcingumo principą.
Siūloma priemonė būtų pagrįsta ir ją galima svarstyti tik tuo atveju, jei būtų pateikti duomenys, patvirtinantys, kad panaikinus Lietuvoje jau buvusius specializuotus alkoholinių gėrimų skyrius padidėjo alkoholinių gėrimų pardavimai nepilnamečiams.
Ši priemonė pareikalaus žymių papildomų investicijų įmonėms prekiaujančioms alkoholiniais gėrimais, nes bus būtina įrengti papildomas stebėjimo kameras, atskirti įėjimus, įrengti kasos aparatus ir pan. Kadangi jau esančiose specializuotose alkoholinių gėrimų parduotuvėse šios investicijos nebus reikalingos, šis sprendimas proteguos dabartines specializuotas alkoholinių gėrimų parduotuves. Vartotojams taip pat bus sukelta papildomų sunkumų priverčiant juos stovėti dar vienoje papildomoje eilėje prie kasų. Ši priemonė taip pat diskriminuotų mažesnes mažmeninės prekybos įmones, kurios neturi galimybių įrengti atskirų patalpų ir kasų alkoholiniams gėrimams.
Dėl draudimo prekiauti alkoholiniais gėrimais degalinėse
Įstatymo projekto 4 straipsnis numato draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse. Taip esą siekiama mažinti alkoholio vartojimą bei apriboti galimybes automobiliuose, išvykstančiuose iš stacionarių degalinių, kuriose buvo įsigyti alkoholiniai gėrimai, vartoti alkoholinius gėrimus.
Draudimas sudarytų nelygias konkurencijos sąlygas tarp degalinių ir kitų mažmeninę prekybą vykdančių ūkio subjektų. Automobilių vairuotojai ar keleiviai turi identiškas sąlygas įsigyti alkoholinius gėrimus tiek degalinėse, tiek mažmeninės prekybos parduotuvėse, šalia kurių yra įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Įstatymo projekte siūlomas draudimas pažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio antrąją dalį, numatančią, jog valstybės įstaigų sprendimai negali nepagrįstai sudaryti skirtingų sąlygų analogiškoms ekonominėms veikloms.
Numatomas draudimas prieštarauja ūkinės veiklos laisvės principui, kadangi draus ūkio subjektams derinti tam tikras ūkines veiklas. Draudimas bus labai lengvai apeinamas, šalia degalinės įsteigiant specializuotas alkoholinių gėrimų prekybos įmones. Be to draudimas yra nelogiškas – šalia degalinės įsikūrusi parduotuvė galėtų pardavinėti alkoholį, degalinė – ne.
Jei draudimo tikslas yra apriboti galimybes vartoti alkoholinius gėrimus automobiliuose, tai jis yra perteklinis ir dėl to prieštarauja proporcingumo principui. Jau dabar yra draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus automobiliuose, t.y. Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 11 punktas draudžia vežti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje automobilių salonuose.
Nuosekliai laikydamasis nuostatos, kad degalinėse negalima leisti prekiauti daiktais, kurie gali kelti grėsmę kelių eismo saugumui, įstatymų leidėjas turėtų priimti daugiau absurdiškų draudimų. Pavyzdžiui, degalinėse taip pat reikėtų uždrausti prekybą mobiliųjų telefonų sąskaitų papildymo kortelėmis (kadangi, pagal Kelių eismo taisyklių 21 punktą, mašinų vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis), taip pat laikraščiais, nealkoholiniais gėrimais, maistu ir kitais daiktais, nes jų vartojimas automobiliuose taip pat gali kelti grėsmę eismo saugumui.
Analogiškai, motyvuojant eismo saugumu, galima argumentuoti uždrausti prekyba alkoholiu visose vietose į kurias galima atvykti automobiliu (pvz., prekybos centrai).
Atkreipiame dėmesį, kad degalinės yra viena iš saugiausių vietų pardavinėti alkoholį: patalpos stebimos videokameromis, degalinės paprastai yra sunkiau pasiekti ne automobiliu, alkoholis degalinėse paprastai yra brangesnis nei mažmeninės prekybos įmonėse. Taigi žiūrint iš alkoholio prieinamumo mažinimo perspektyvos – degalinės yra tinkama vieta prekiauti alkoholiniais gėrimais.
Prekybos alkoholiu draudimas degalinėse prisidėtų prie degalinių apyvartos sumažėjimo, kuris atsirado po sprendimo drausti prekiauti alkoholiu naktį. Tai lėmė ženklų degalinių pajamų šaltinių sumažėjimą nakties metu, todėl operatoriai yra priversti mažinti dirbančių žmonių skaičių ir atleisti personalą, mažinti papildomai teikiamų paslaugų apimtis.
Dėl draudimo įsigyti alkoholinius gėrimus asmenims iki 21 metų
Įstatymo projekto 4 straipsnio 9 dalis bei 5 straipsnio 3 dalis numato draudimą asmenims, jaunesniems kaip 21 metai, parduoti alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 15 proc. Taip esą siekiama mažinti alkoholinių gėrimų paplitimą tarp jaunimo.
Siūlomas draudimas yra prieštaringas ir nepagrįstas, kadangi numato draudimą taikyti tiems asmenims, kuriems kitose srityse yra suteiktos visos pilietinės teisės (rinkimų, santuokos, transporto priemonės vairavimo ir pan.). Kitaip tariant, Įstatymo projektu siūloma kontroliuoti tokius asmenis, kuriuos Konstitucija bei kiti teisės aktai vertina kaip turinčius teisę priimti savarankiškus sprendimus. Siūlomas draudimas yra pernelyg grubus ir demokratinėje valstybėje nepateisinamas kišimasis į suaugusiųjų žmonių privatų gyvenimą.
Be to, Įstatymo projekte siūlomas draudimas prieštarauja kitoms Įstatymo projekto nuostatoms. Viena vertus, Įstatymo projekto 2 straipsnis naikina pirmenybės išskyrimą natūralios fermentacijos alkoholiniams gėrimams, esą toks skyrimas sudaro apgaulingą įspūdį, kad natūralios fermentacijos alkoholiniai gėrimai yra mažiau žalingi. Kita vertus, Įstatymo projekto 4 straipsnio 9 dalies bei 5 straipsnio 3 dalies draudimas išskiria alkoholinius gėrimus pagal etilo alkoholio koncentraciją ir lygiai taip pat sudaro įspūdį, kad silpnesni alkoholiniai gėrimai yra mažiau žalingi.
Jeigu būtų įvestas siūlomas apribojimas Lietuva taptų valstybe turinčia didžiausią amžiaus apribojimą stipresnių nei 15 proc. alkoholinių gėrimų įsigijimui ne tik Europos Sąjungoje bet ir visoje Europoje. ES šalyse alkoholinių gėrimų įsigijimas leidžiamas nuo 16 (Italija, Portugalija) arba 18 metų ir nėra nei vienos valstybės kuri taikytų 21 metų apribojimą. (2009 metų duomenys). Toks draudimas taip pat turėtų neigiamų pasekmių Lietuvos turizmo ir kitoms, susijusioms rinkoms.
Dėl draudimo nuo 22 iki 6 valandos įleisti asmenis iki 18 metų į viešojo maitinimo įmones
Įstatymo projekto 4 straipsnio 13 dalis ir 5 straipsnio 3 dalis siūlo uždrausti nuo 22 iki 6 valandos įleisti asmenis iki 18 metų į barus, restoranus, kavines, bufetus ir kitas viešojo maitinimo įmones.
Toks draudimas yra akivaizdžiai perteklinis ir žalingas rinkos dalyviams. Tokiu būdu būtų apribota galimybė nepilnamečiams gauti viešojo maitinimo paslaugas. Viešojo maitinimo įstaigoje vakarieniaujantys nepilnamečiai turėtų palikti patalpas iki 22 valandos net ir jeigu būtų pilnamečių draugijoje ir nevartotų alkoholinių gėrimų.
Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais meno, kultūros ir sporto renginių metu
Įstatymo projekto 4 straipsnio 7 dalis bei 5 straipsnio 2 dalis numato draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais meno, kultūros ir sporto renginių metu patalpose, kuriuose jie vyksta. Taip esą bus apribota galimybė kilti konfliktams ar pažeisti viešąją rimtį.
Siūloma priemonė yra perteklinė. Pirma, konfliktų kilimo tikimybę mažina numatytos sankcijos viešosios tvarkos pažeidėjams. Antra, bet kokio renginio organizatorius yra labiausiai viešosios rimties užtikrinimu suinteresuotas asmuo, todėl prieš bet kokį renginį yra numatomos priemonės, kurios turi minimizuoti konfliktų ar viešosios rimties pažeidimų tikimybę. Netaikydami tokių priemonių (bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais, saugos tarnybomis, racionalaus renginio teritorijos suplanavimo ir pan.) organizatoriai nepritrauktų žiūrovų.
Be to, jei pastarasis draudimas galiotų, tikėtina, kad padaugėtų į renginius ateinančių žiūrovų, kurie žinodami, kad renginio metu negalės įsigyti alkoholinių gėrimų, juos vartos ar nuo jų bus apsvaigę jau iš anksto prieš renginį.
Dėl „paslėptos alkoholio reklamos“ draudimo
Įstatymo projekto 1 straipsnio 5 dalis siūlo apibrėžti paslėptą alkoholio reklamą kaip – „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija apie alkoholio produktus, alkoholio produktų gamintojus, importuotojus ar pardavėjus (įmones), jų firmos vardą (pavadinimą), prekės ženklą ar veiklą tokia forma, kuri gali suklaidinti reklamos vartotojus dėl šios informacijos pateikimo tikrojo tikslo. Visais atvejais paslėpta reklama laikomas toks informacijos pateikimas, kai už jį apmokama ar kitaip atsilyginama.“ 6 straipsnio 4 dalis siūlo uždrausti paslėptą alkoholio reklamą. Tokio pobūdžio paslėptos reklamos apibrėžimas iš esmės apima tiek gyvenimo sričių ir produktų, jog išnyksta riba tarp tikslaus realybės atvaizdavimo ir „paslėptos reklamos“, bet koks viešas alkoholinių gėrimų ar prekės ženklų demonstravimas gali būti traktuojamas kaip pažeidimas. Toks paslėptos reklamos draudimas negalėtų būti pilnai įgyvendinamas, arba jį įgyvendinus, tektų drausti ir riboti žymų srautą televizijos, kino, internete ir kitomis formomis platinamo turinio, kuris užsimena ar atvaizduoja su alkoholiniais gėrimais ar jų vartojimu susijusį aspektą. Pavyzdžiui, jei televizijos serialas filmuojamas maitinimo įstaigoje, kurioje parduodami alkoholiniai gėrimai, tai būtų draudžiama pagal siūlomą „paslėptos reklamos apibrėžimą“, nors būtų siekiama tikroviškai atvaizduoti realybę.
Tai, jog alkoholinių gėrimų viešas demonstravimas identifikuojamas kaip paslėpta alkoholio reklama tik tada kai reklama apmokama arba už ją kitaip atsiskaitoma, neatitinka deklaruojamų tikslų. Reklamos apmokėjimo faktas nekeičia jos turinio, todėl suteiktos informacijos kiekis ir efektas vartotojui taip pat nekinta. Susidaro įspūdis, jog įstatymo projektu siekiama apsunkinti veiklą atskiriems ūkio subjektams, o ne tobulinti įstatyminę bazę alkoholio kontrolės politikos srityje. Įvedus įstatymo pakeitimus įmonės gaminančios alkoholinius produktus ir nealkoholinius produktus patektų į sudėtingą situaciją, nes jų prekinis ženklas nebegali būti laisvai naudojamas reklamuojant nealkoholinius produktus, dėl to, jog dalis vartotojų arba reguliuojančios institucijos gali asocijuoti prekinį ženklą su alkoholiniais gėrimais ir traktuoti tai kaip paslėptą alkoholio reklamą.
Alkoholio reklama suteikia svarbios informacijos apie produkto kokybę ir savybes. Reklamos draudimas, tame tarpe ir „paslėptos reklamos“ draudimas, iškraipo konkurenciją ir sukelia žalą vartotojui bei gamintojui. Egzistuojantys teisės aktai griežtai riboja alkoholio reklamą, todėl papildomi draudimai turėtų būti aiškiai argumentuojami ir pagrindžiamas jų būtinumas, atsižvelgiant į neigiamas pasekmes. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, jog siūlomi įstatymo pakeitimai neturės neigiamos įtakos verslo sąlygoms. Kadangi įstatymo projektas siūlo apriboti ūkinės veiklos rūšį, neigiamas efektas verslo sąlygoms yra tiesioginis ir į jį turėtų būti atsižvelgiama.
Dėl reklamos draudimo mažmeninės prekybos vietose ir viešojo maitinimo įstaigose
Įstatymo projekto 6 straipsniu siūloma uždrausti alkoholio reklamą mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įstaigose, išskyrus specializuotas alkoholio prekybos įmones (prekybos įmonių specializuotus alkoholinių gėrimų prekybos skyrius) ir viešojo maitinimo įstaigas, turinčias licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Taip esą siekiama sumažinti alkoholinių gėrimų vartojimą, ypač tarp vaikų ir jaunimo.
Jau ir šiuo metu vaikams ir jaunimui draudžiama įsigyti alkoholinių gėrimų (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 3 punktas), todėl numatomas reguliavimas yra perteklinis ir beprasmis. Jei savo tikslų nepasiekia jau šiuo metu taikomos priemonės, tai nėra garantijos, kad keliamus tikslus pasieks siūlomos priemonės.
Dėl prekybos draudimų kaimo gyvenamosiose vietovėse
Įstatymo projekto 4 straipsnio 2 dalis numato nuo 2016 metų sausio 1 dienos numato draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionarių prekybos įmonių nespecializuotuose skyriuose. Taip esą siekiama riboti alkoholio prieinamumą ten, kur alkoholinių gėrimų vartojimas yra paplitęs ir taip skatinti mažiau vartoti alkoholinius gėrimus.
Siūlymas paveiktų tas vietoves, kuriose specializuotų prekybos įmonių ar skyrių įrengimo kaštai didžiausi, dėl mažiausios vartotojų perkamosios galios. Taigi pasiūlymas sumažintų legaliai parduodamų alkoholinių gėrimų prieinamumą kaimo gyvenamosiose vietovėse ir diskriminuotų mažas kaimo parduotuves didesnių prekybos centrų atžvilgiu.
Siūlomas draudimas siekia apriboti legalią prekybą alkoholiniais gėrimais tose vietovėse, kuriuose yra labiausiai paplitusi nelegali prekyba alkoholiniais gėrimais. Dėl šių priežasčių, jei jis būtų priimtas, ribojimas reikštų tik tai, kad kaimo vietovėse bus sudarytos dar palankesnės sąlygos nelegalios alkoholinių gėrimų rinkos plitimui, kurioje, priešingai nei legalioje rinkoje, neįmanoma kontroliuoti alkoholinių gėrimų kokybės. Taigi ir žalos rizika alkoholio vartotojų sveikatai bus žymiai didesnė nei tuo atveju, jeigu nebūtų taikomi papildomi apribojimai alkoholiniais gėrimais prekiaujant legaliai.
Dėl alkoholinių gėrimų taros dydžio ir alkoholio koncentracijos reguliavimo
Įstatymo projekto 4 straipsnio 10 dalis numato draudimą mažmeninės prekybos įmonėse parduoti alų, sidrą, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais, alkoholinius kokteilius, kurie išpilstyti į didesnę nei 1 litro tarą. Taip esą bus sumažintas alkoholinių gėrimų vartojimas, sumažintas plastikinės alkoholinių gėrimų taros naudojimas bei paskatintas alkoholinių gėrimų pilstymas į aplinkai ir vartotojui saugesnę stiklinę tarą.
Nepateikiamas joks siūlomos priemonės tikslingumo ir veiksmingumo pagrindimas, t.y. kartu su siūlymu neminimi jokie tyrimai ar argumentai, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad siūloma priemonė leistų pasiekti jai keliamus tikslus. Pasiūlymas yra perteklinis. Jei būtų įgyvendintas, jis labai grubiai pažeistų ūkinės veiklos laisvę, proteguotų tam tikros rūšies alkoholinių gėrimų tarą bei jos gamintojus.
Įstatymo projekto 4 straipsnio 10 dalis taip pat numato draudimą prekybos įmonėse parduoti alų, sidrą, alaus mišinius su nealkoholiniais gėrimais, alkoholinius kokteilius, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 7,5 procentų. Tokio pobūdžio apribojimas nėra pagrįstas ir iškraipo konkurenciją, nes kitokio tipo didesnės alkoholio koncentracijos alkoholiniai gėrimai yra leidžiami, o apribojami tik tam tikros rūšies gėrimai. Tokie apribojimai skatintų vartoti stipresnės koncentracijos alkoholinius gėrimus, dirbtinai apribotų gėrimų įvairovę.
Išvados
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte klaidingai įvardijamos galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės. Jame teigiama, kad nenumatoma jokių neigiamų pasekmių. Tačiau šis, kaip ir bet kuris rinką ribojantis sprendimas, neabejotinai padidins nelegalios prekybos alkoholiniais gėrimais ir nelegalaus alkoholio vartojimo apimtis. Taigi Įstatymo projektas pasieks ir priešingų tikslų, nei siekiama – didins žalingiausių alkoholio vartojimo būdų apimtis.
Bet kokia valstybės intervencija privalo būti pagrįsta, proporcinga ir ribota. Alkoholio vartojimas ar nevartojimas, kiek jis liečia privatų asmens gyvenimą, nėra valstybės rūpesčio objektas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą ir garantuoja, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį bei šeimyninį gyvenimą. Valstybė neturėtų reguliuoti alkoholio vartojimo, kiek šis vartojimas ir jo sukeliamos pasekmės neperžengia privataus gyvenimo ribų. Valstybė ar jos institucijos neturi įgaliojimo savo piliečiams nurodyti, kokį gyvenimo būdą šie turėtų pasirinkti. Jei tam tikras asmuo yra informuotas apie galimas vienokio ar kitokio jo elgesio pasekmes, tai asmens elgesys ir veiksmai yra jo paties reikalas ir atsakomybė. Valstybė atsirado iš reikalo sutvarkyti atskirų privačių asmenų tarpusavio sąveiką. Atitinkamai ir valstybės kišimosi ribos prasideda ten, kur vieni asmenys susiduria su kitais asmenimis. Alkoholio kontrolės politikos atveju, valstybės kišimosi ribos prasideda tik ten, kur vieno asmens alkoholio vartojimas gali sukelti ar sukelia žalą kitam asmeniui. Dėl šios priežasties, pagrindinė alkoholio kontrolės politikos priemonė apibrėžtina kaip visiškos asmeninės atsakomybės principo įtvirtinimas, t.y. teisinių sąlygų sudarymas visiškai atsakyti už savo veiksmų pasekmes.
LLRI siūlo nepritarti įstatymo projekte siūlomiems pakeitimams.
