Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išanalizavo naujas Pensijų kaupimo įstatymo ir Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo redakcijas ir pateikia savo pastabas ir pasiūlymus.
Naujose šių įstatymų redakcijose galima įžvelgti tendenciją griežtinti pensijų fondų veiklos reguliavimą, mažinti atskaitymus. Įstatymo projektų autoriai siekia užtikrinti pensijų fondų dalyvių investicijų saugumą, tačiau siekiant šio tikslo, tuo pačiu būtų mažinamas vartotojų pasirinkimas ir didinama paslaugos kaina, tuo tarpu svarbu rasti balansą tarp paslaugos prieinamumo, saugumo ir paslaugos kainos.
Dėl Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto
Dėl 10 str. numatyto siūlymo pensijų kaupimo bendrovėms atlyginti valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) valdybai faktines išlaidas už pensijų įmokų administravimą
Šiame straipsnyje numatyta, kad palūkanos, gautos už komerciniame banke iki pervedimo pensijų fondams laikomas pensijų įmokas, būtų pervedamos pensijų kaupimo bendrovių valdomiems pensijų fondams. Iš šių palūkanų būtų išskaičiuojamos VSDF valdybos išlaidos, patiriamos dėl pensijų įmokų administravimo. Siūloma, kad šių išlaidų dydis būtų apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą VSDF valdybos išlaidų, patiriamų dėl pensijų įmokų administravimo, skaičiavimo metodiką, kurios projekto nėra tarp šio įstatymo projektą lydinčių dokumentų.
Atkreipiame dėmesį, kad dabartinė tvarka, kuomet pervedimai į pensijų fondus atliekami per „Sodros“ sistemą yra neskaidri ir nepalanki pensijų kaupimo sutartis sudariusiems gyventojams. Taip yra visų pirma dėl to, kad šie pervedimai yra traktuojami kaip „Sodros“ fondo biudžeto išlaidos, o ieškant būdų „Sodros“ biudžeto išlaidoms sumažinti, buvo sumažinti ir pervedimai į pensijas kaupiančių gyventojų asmenines sąskaitas, nuo 5,5 iki 3 ir vėliau iki 2 proc. Tokiu būdu buvo pasisavinta pensijas kaupiančių gyventojų nuosavybė, o Vyriausybė ir Seimas panaikino ankstesnį įsipareigojimą sugrąžinti pervedimus bent jau iki 5,5 proc. lygio. Svarbu ir tai, kad nėra numatyta kompensuoti gyventojų patirtą žalą dėl įvykdyto nacionalizavimo. Kadangi į šiuos pervedimus dažnai žiūrima kaip į „Sodros“ lėšas, kaupiamas pensijų fonduose, trūksta gyventojų supratimo, jog tai yra jų nuosavybė, o ne „Sodros“ lėšos.
Pasiūlymas: Siekiant padidinti įmokų į pensijų fondus skaidrumą, leisti žmonėms suprasti, kad pervedimai į jų asmenines sąskaitas nėra „Sodros“ pinigai bei užtikrinti, kad politikai nesumažins pervedimų dydžio, būtų tikslinga neadministruoti įmokų į antrąją pakopą per „Sodrą“. Turint omenyje pastarųjų metų sprendimus, kai „Sodros“ sistemai patiriant finansinių sunkumų įmokos buvo vienašališkai sumažintos pakeičiant teisės aktus, įteisinus tiesioginį įmokų mokėjimą į pensijų fondus, būtų panaikinta „Sodrai“ nebūdinga tarpininko funkcija. Įstatymai turėtų numatyti baudas pervedimus atlikti vėluojantiems darbdaviams, o patys darbuotojai būtų geriausi mokėjimų priežiūros vykdytojai.
Dėl 12 str. 1 d. numatytų investavimo principų
Naujos redakcijos 12 str. 1 d. 1 punkte siūloma įtvirtinti, kad pensijų kaupimo bendrovė privalo nuolat užtikrinti, kad pensijų turtas būtų investuojamas siekiant užtikrinti viso pensijų fondo investicijų portfelio saugumą, pelningumą ir likvidumą. 12 str. 1 d. 2, 3 ir 4 punktuose esantys principai nurodo, kad pensijų kaupimo bendrovės turėtų siekti ne pačioms bendrovėms, o pensijas kaupiantiems asmenims geriausių sprendimų.
Siūlomos nuostatos dėl investicijų portfelių saugumo, pelningumo ir likvidumo yra perteklinės. Siekdamos kuo geresnės grąžos pensijai kaupiantiems gyventojams, pensijų kaupimo bendrovės jau dabar vadovaujasi šiais principais. Turint omenyje, jog neįmanoma užtikrinti, kad konkreti investicija vienu metu būtų ir pati saugiausia, ir pati pelningiausia, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šiuos du principus būtina nuolat derinti. Todėl kyla klausimas, kokiu būdu pensijų kaupimo bendrovė privalėtų įrodyti (kaip numatyta 12 str. 2 d.), jog vadovavosi abiem principais.
Pasiūlymas: atsisakyti 12 str. 1 d. 1 punkto.
Dėl 12 str. 4 d. numatyto apribojimo taikyti atskaitymus iš turto
Numatyta, kad pensijų turtą investavus į tos pačios pensijų kaupimo bendrovės valdomą kolektyvinio investavimo subjektą, atskaitymai iš pensijų turto negali būti daromi. Šios nuostatos įgyvendinimas sudarytų nevienodas sąlygas investuojant į tos pačios ir kitos pensijų kaupimo bendrovės valdomą kolektyvinio investavimo subjektą. Pensijų kaupimo bendrovės nustotų investavusios į savo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus, nes tai galėtų reikšti nuostolingą veiklą.
Pasiūlymas: atsisakyti 12 str. 4 d.
Dėl 14 str. 3 ir 4 d. numatytų investicijų apribojimo
Šiuo metu 14 str. 3 d. leidžia investuoti į kolektyvinio investavimo subjektų (KIS), neatitinkančių Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 49 str. 1 d. reikalavimus, investicinius vienetus ar akcijas. Minėto įstatymo 49 str. numato, kad KIS yra licencijuoti, todėl iki šiol buvo leidžiama investuoti ir į nelicencijuotus KIS. Tačiau naujos redakcijos 14 str. 3 d. siūloma apriboti investavimo galimybes, numatant, kad investuoti galima tik į licencijuotus subjektus. Be to, 14 str. 4 d. įvedamas naujas reikalavimas, kad į kiekvieną iš 14 str. 3 d. numatytų KIS gali būti investuota ne daugiau kaip 5 proc. pensijų fondo grynųjų aktyvų.
Tokie reikalavimai nepagrįstai apriboja investavimo galimybes, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamų padarinių dalyviams (mažesnis investicijų pelningumas).
Pasiūlymas: nekeisti 14 str. 3 d. ir atsisakyti 14 str. 4 d.
Dėl 16 str. numatytų atskaitymų iš pensijų turto sumažinimo ir atskaitymų iš pensijų įmokų uždraudimo
Šiuo metu atskaitymai iš pensijų turto per metus gali sudaryti ne daugiau kaip 1 procentą nuo dalyvio pensijų sąskaitoje apskaičiuotų lėšų vidutinės metinės vertės ir ne daugiau kaip 10 procentų dalyvio vardu įmokėtų įmokų. Naujos redakcijos 16 straipsniu siūloma palaipsniui panaikinti atskaitymą nuo dalyvio įmokėtų pensijų įmokų. Konservatyvaus investavimo pensijų fondo atskaitymus siūloma sumažinti nuo 1 iki 0,7 proc., palaipsniui sumažinant iki 0,5 proc. (t.y. dvigubai mažiau, nei šiuo metu leidžiama). Kitokio pensijų fondo atskaitymai būtų palikti ties 1 proc. riba, tačiau ilgainiui jie irgi turėtų būti sumažinti iki 0,9 proc. 2017 m. ir 0,8 proc. 2018 m.
Pabrėžtina, kad imtis pensijų fondų veiklos rinkos dalyviai nusprendė žinodami tos veiklos sąlygas, tad reikšmingų sąlygų keitimas pažeidžia veiklos sąlygas dėl veiklos tęstinumo. Nustatytų kasmetinių atskaitymų sumažinimas skaudžiausiai atsilieptų mažesnėms pensijų kaupimo bendrovėms (dėl pastovių sąnaudų), priverstų pensijų fondų rinką koncentruotis, mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių.
Uždrausti taikyti pradinį atskaitymą bei sumažinti maksimalų kasmetinio atskaitymo dydį būtų netikslinga, nes didelė dalis pensijų kaupimo bendrovių sąnaudų yra pastoviosios sąnaudos, jos nekinta dėl į pensijų fondus investuotų lėšų kiekio, yra fiksuotos. Tai nulemia, jog mažėjant bendrovės valdomų lėšų kiekiui vis didesnė dalis pastoviųjų sąnaudų tenka vienam litui valdomų lėšų. Dėl šios priežasties mažinant atskaitymus ir taip mažinant bendrovių pajamas, kurios padengia pastoviąsias sąnaudas, pensijų fondų valdymo veikla pelninga išlikti gali tik vienoms pensijų kaupimo bendrovėms perimant kitas. Todėl bendrovių taikomų atskaitymų mažinimas priverstų pensijų fondų rinką koncentruotis, tai mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių.
Įstatymo projektas nevertina pagrindinio pensijų kaupimo bendrovių taikomų atskaitymų dydžius lemiančio veiksnio: bendrovių tarpusavio konkurencijos. Projekto aiškinamojo rašto teiginys, jog dviejų atskaitymų taikymas neskatina konkurencijos yra neteisingas, priešingai, konkurencija tarp bendrovių istoriškai nulėmė atskaitymų dydžių mažėjimą. Šiuo metu vidutinis II pakopos pensijų fondų taikomas atskaitymo dydis nuo įmokų yra 2,33 proc. (įstatymu leidžiama 10 proc.), vidutinis metinis atskaitymo dydis nuo dalyvio turto yra 0,92 proc.[1] (įstatymu leidžiama 1 proc.). Sumažinus maksimalius atskaitymus žemiau dabar taikomų atskaitymų lygio fondų veikla taps nuostolinga.
Projekto aiškinamajame rašte teigiama, jog „pritaikius naują atskaitymų modelį, pensijų kaupimo bendrovių gaunamų pajamų dydis būtų labiau susietas su pensijų lėšų valdymo efektyvumu“. Taigi teigiama, kad šiuo metu taikomi du skirtingi atskaitymai neskatina efektyvumo, o turto valdymo mokestis kaip vienintelis leidžiamas atskaitymas skatins pensijų kaupimo bendroves veikti efektyviau. Tačiau turto valdymo efektyvumo neatspindi vidutinė metinė fondo vertė (nuo kurios mokamas turto valdymo mokestis), kadangi ji priklauso ir nuo bendros padėties finansų rinkose, kuriai nedaro įtakos efektyvus ar neefektyvus turto valdymas. Dėl šios priežasties pradinio mokesčio nuo įmokėtų lėšų panaikinimas neužtikrina efektyvaus fondų valdymo tikslo. Taip pat, vargu ar galima tikėtis profesionalesnės fondų veiklos žymiai sumažinant jų pajamas. Atvirkščiai, sumažintos pensijų kaupimo bendrovių pajamos ir mažėjanti konkurencija lemtų prastėjantį privačių pensijų fondų paslaugų lygį.
Projekto aiškinamajame rašte kvestionuojamas pensijų kaupimo bendrovių sąnaudų pagrįstumas, teigiant, jog „apie pusę“ šių bendrovių sąnaudų sudaro komisinis atlyginimas pensijų kaupimo sutarčių platintojams. Daroma prielaida, jog kadangi 70 proc. dirbančiųjų jau dalyvauja II pakopos kaupime, išlaidos sutarčių platintojams nėra pagrįstos. Tačiau tai, kad didelė dalis dirbančiųjų jau kaupia lėšas II pakopos pensijų fonduose nereiškia, jog bendrovės nesiekia prisitraukti naujų klientų, sudariusių sutartis su konkurentais. Kadangi privačios bendrovės visuomet stengiasi veikti kuo efektyviau, darytina išvada, jog jų sąnaudos sutarčių platintojams yra pagrįstos ir atsiperka, todėl priežiūros institucijos neturėtų kvestionuoti privačių bendrovių sąnaudų pagrįstumo.
Siekis mažinti atskaitymus iš pensijų turto, kaupiamo konservatyvaus investavimo pensijų fonduose grindžiamas argumentu, kad konservatyvių pensijų fondų valdymo kaštai mažesni už rizikingesnių strategijų portfelių valdymą. Atskaitymų dydis yra tolygus perkamos paslaugos kainai, o kaina nėra lygi kaštams (šiuo atveju – valdymo kaštams). Esant konkurencijai, kainos artėja link kaštų, tačiau kainų reguliavimas (tiek taikant maksimalius atskaitymų dydžius, tiek mažinant šiuos dydžius) konkurenciją mažina.
Lietuvoje buvo pasirinktas ypač nuosaikus pensijų reformos variantas, kuomet į pensijų fondus nukreipiama nedidelė dirbančiųjų socialinio draudimo mokesčio dalis. Nuo 2009 m. sausio 1 d. pervedimas į privačius pensijų fondus buvo sumažintas iki 3 proc., nuo liepos 1 d. jis sumažintas dar kartą iki 2 proc., o įsipareigojimas nuo 2011 m. atstatyti sumažintus pervedimus buvo atšauktas. Šie sprendimai sumenkino pasitikėjimą pensijų reforma ir pablogino pensijų kaupimo bendrovių padėtį, pasunkino pastovių sąnaudų naštą, kuri paskirstoma mažesniam kiekiui valdomų lėšų, privertė bendroves patirti nuostolius dėl planų neatitinkančių biudžetų ir pinigų srautų, darytų investicijų. Sprendimo taip pat mažinti maksimalių atskaitymų dydžius našta pensijų fondų kaupimo bendrovėms taptų nepakeliama.
Pasiūlymas: palikti galioti šiuo metu įstatymu numatytus maksimalius atskaitymų dydžius.
Dėl 19 str. 3 d. numatytų pagrindų priežiūros institucijai atsisakyti suteikti leidimą jungti pensijų fondus
Minėtos dalies 3 punkte numatyta, kad priežiūros institucija gali atsisakyti suteikti leidimą jeigu yra pagrindo manyti, kad „po jungimo veiksiančio pensijų fondo dalyviams bus taikomi skirtingi atskaitymų ir [kt.] išlaidų dydžiai“. Pažymėtina, kad ši įstatymo formuluotė nėra konkreti: neaišku, ar turimi omeny skirtingi nei iki sujungimo, ar skirtingi tarp dalyvių, ar skirtingi nei kitų fondų atskaitymų dydžiai. Taip pat neaišku, kokiu būdu priežiūros institucija gali turėti „pagrindo manyti“, jog pasikeis atskaitymų dydžiai. Kadangi pagrindo susidarymas nėra apibrėžtas, priežiūros institucijai paliekama daug laisvės galimai nesuteikti leidimo jungti pensijų fondus.
Pasiūlymas: tobulinti 19 str. 3 d. 3 punkto formuluotę.
Dėl 24 str. 2 d. numatyto apribojimo nukelti pensijų išmokos mokėjimo pradžią
Šiuo metu asmuo, įgijęs teisę į pensijų išmoką, turi teisę nukelti išmokos mokėjimo pradžią neribotam laikotarpiui. Naujos redakcijos 24 str. 2 d. siūloma apriboti, jog nukelti pensijų išmokos mokėjimo pradžią asmuo gali ne ilgesniam kaip iki 5 m. laikotarpiui. Šis apribojimas nėra pagrįstas, jis susiaurina žmogaus galimybes jam tinkamiausią pensijų išmokos mokėjimo pradžią, pavyzdžiui, žmogus gali norėti dirbti ir neįsigyti pensijų anuiteto net ir 10 m. po to, kai jis sukako senatvės pensijos amžių, tuo tarpu įstatymas apribotų jo galimybę taip elgtis.
Pasiūlymas: atsisakyti 24 str. 2 d. ribojimo nukelti pensijų išmokos mokėjimo pradžią.
Dėl 28 str. 1 d. reikalavimo dėl periodinės pensijos išmokos dydžio
Galiojančioje Pensijų kaupimo įstatymo redakcijoje nėra numatyta, kokio dydžio turėtų būti periodinė pensijos išmoka. Naujos redakcijos 28 str. 1 d. siūloma įtvirtinti, kad periodinė pensijų išmoka būtų lygi 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio. Ši nuostata yra perteklinė, nepagrįstai apribojanti žmogaus galimybes pasirinkti jam tinkamiausią periodinės pensijos išmokos dydį, todėl siūlome šios nuostatos atsisakyti.
Pasiūlymas: atsisakyti 28 str. 1 d.
Dėl 31 str. numatyto pensijų anuiteto mokėtojo pasirinkimo
Šiuo metu numatyta, kad dalyvis, kuriam pensijų anuiteto įsigijimas yra privalomas, turi teisę pasirinkti pensijų anuiteto mokėtoją. Naujoje redakcijoje numatyta, kad pensijų anuiteto mokėtojo pasirinkimas būtų atliekamas naudojantis VSDF valdybos valdoma informacine sistema, kurioje gyventojui pateikus duomenis VSDF, kiekviena draudimo įmonė pateiktų pasiūlymą dėl dalyviui mokėtino pensijų anuiteto dydžio.
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu tik viena bendrovė siūlo anuitetų įsigijimo paslaugą ir į šioje ekspertizėje pateiktą siūlymą atsisakyti VSDF kaip tarpininko funkcijos, siūlome nepriskirti VSDF naujų funkcijų, nesusijusių su VSDF tiesiogine veikla – valstybinio socialinio draudimo įmokų rinkimu ir išmokų apskaičiavimu bei išmokėjimu.
Pasiūlymas: atsisakyti 31 str.
Dėl Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekto
Dėl 21 str. 8 d. numatytos galimybės pereiti į kitą pensijų fondą be atskaitymų
Numatyta leisti dalyviui pereiti į kitą tos pačios ar kitos valdymo įmonės valdomą pensijų fondą be atskaitymų tuo atveju, jeigu valdymo įmonė atlieka „esminius fondo dalyvių interesus įtakojančius pensijų fondo taisyklių pakeitimus“. Reikia pastebėti, kad „esminių pakeitimų“ sąvoka nėra pakankamai konkreti, todėl gali kilti neaiškumų dėl šio įstatymo straipsnio taikymo. Nuostata dėl perėjimo į kitą fondą be atskaitymų būtų netikslinga, nes valdymo įmonės keitimas yra susijęs su papildomomis sąnaudomis, kurias patiria pensijų fondų kaupimo bendrovė, todėl bendrovei turi būti suteikta galimybė imti mokestį už valdymo įmonės keitimą.
Pasiūlymas: konkretizuoti „esminių pakeitimų“ sąvoką bei atsisakyti nuostatos dėl perėjimo į kitą fondą be atskaitymų.
Dėl 31 str. 2 d. numatyto perėjimo į kitą pensijų fondą mokesčio sumažinimo
Pagal šiuo metu galiojančias nuostatas, dalyviui pereinant iš vieno pensijų fondo į kitą, valdymo įmonė gali imti 10 proc. pervedamos sumos neviršijantį mokestį. Naujoje redakcijoje numatyta mokesčio ribą sumažinti iki 0,5 proc. Aiškinamajame rašte teigiama, kad „praktiškai rinkoje taikoma [maksimali] 0,5 proc. riba.“ Kadangi rinkoje taikoma riba yra daug mažesnė, negu nustatyta įstatymu ir todėl, kad ši maža riba atsiranda dėl konkurencijos, siūlome nekeisti esamos ribos, nes tai galėtų turėti neigiamos įtakos mažesnėms pensijų valdymo įmonėms (dėl pastovių sąnaudų).
Pasiūlymas: atsisakyti 31 str. 2 d. nuostatos dėl mokesčio už perėjimą į kitą pensijų fondą sumažinimo.
Dėl 32 str. 3 d. numatyto pagrindo VPK atsisakyti suteikti leidimą jungti pensijų fondus
Numatyta, kad VPK gali atsisakyti suteikti leidimą jungti pensijų fondus, jeigu „yra pagrindas manyti, kad jungimas pažeis jungiame dalyvaujančio fondų dalyvių interesus“. Ši nuostata nėra aiški bei su gramatinėmis klaidomis, todėl siūlome ją taisyti.
Kitas naujoje redakcijoje numatytas pagrindas VPK atsisakyti suteikti leidimą jungti pensijų fondus, jeigu „yra pagrindas manyti, kad po jungimo veiksiančio pensijų fondo dalyviams bus taikomi skirtingi atskaitymų ir kitų iš pensijų fondo turtą sudarančių lėšų dengiamų išlaidų dydžiai“. Pažymėtina, kad ši įstatymo formuluotė nėra konkreti: neaišku, ar turimi omeny skirtingi nei iki sujungimo, ar skirtingi tarp dalyvių, ar skirtingi nei kitų fondų atskaitymų dydžiai. Taip pat neaišku, kokiu būdu priežiūros institucija gali turėti „pagrindo manyti“, jog pasikeis atskaitymų dydžiai. Kadangi pagrindo susidarymas nėra apibrėžtas, priežiūros institucijai paliekama daug laisvės galimai nesuteikti leidimo jungti pensijų fondus.
Pasiūlymas: tobulinti 32 str. 3 d. formuluotę.
Dėl 45 str. 3 d. apribojimo investuoti
Šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje numatytas apribojimas investuoti pensijų turtą į nekilnojamąjį turtą, tauriuosius metalus arba į suteikiančius į juos teises perleidžiamuosius vertybinius popierius. Šis apribojimas yra nepagrįstas, galintis turėti neigiamos įtakos pensijų dalyvių sukauptam turtui, pavyzdžiui, investavimas į auksą gali būti saugesne investicija lyginant su investicijomis į akcijas ar obligacijas. Šis apribojimas sumažina pasirinkimo galimybę, kurią turėtų suteikti investavimas į pensijų fondus.
Pasiūlymas: leisti investuoti į nekilnojamąjį turtą, tauriuosius metalus arba į suteikiančius į juos teises perleidžiamuosius vertybinius popierius
Dėl 46 str. numatytų valdymo įmonės pareigų
Numatyta, kad valdymo įmonė privalo nuolat užtikrinti, kad pensijų fondo turtas būtų investuojamas siekiant užtikrinti viso pensijų fondo investicijų portfelio saugumą, pelningumą ir likvidumą. Siūlomos nuostatos dėl investicijų portfelių saugumo, pelningumo ir likvidumo yra perteklinės. Siekdamos kuo geresnės grąžos pensijai kaupiantiems gyventojams, pensijų kaupimo bendrovės jau dabar vadovaujasi šiais principais. Turint omenyje, jog neįmanoma užtikrinti, kad konkreti investicija vienu metu būtų ir pati saugiausia, ir pati pelningiausia, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šiuos du principus būtina nuolat derinti. Todėl kyla klausimas, kokiu būdu pensijų kaupimo bendrovė privalėtų įrodyti (kaip numatyta 46 str. 3 d.), jog vadovavosi abiem principais.
Pasiūlymas: atsisakyti 46 str. 1 d. 1 punkto
Dėl 47 str. 3 d. numatyto apribojimo investicijoms į indėlius
Numatyta sumažinti maksimalias leidžiamas investicijas į indėlius nuo 20 iki 10 proc. pensijų turtą sudarančių grynųjų aktyvų. Šis reikalavimas nepagrįstai apriboja investavimo galimybes, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamų padarinių investuotojams.
Pasiūlymas: atsisakyti 47 str. 3 d.
Dėl 49 str. 4 d. numatyto apribojimo investicijoms į kolektyvinio investavimo subjektus
Numatyta įvesti apribojimą investuoti į kolektyvinio investavimo subjektus (KIS): į kiekviena KIS gali būti investuota ne daugiau kaip 5 proc. pensijų fondo grynųjų aktyvų. Šis reikalavimas nepagrįstai apriboja investavimo galimybes, o tai savo ruožtu gali turėti neigiamų padarinių investuotojams.
Pasiūlymas: atsisakyti 49 str. 4 d.
Išvados
Atskaitymų iš pensijų turto sumažinimas bei atskaitymų nuo pensijų įmokų panaikinimas mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių, lemtų prastėjantį privačių pensijų fondų paslaugų lygį. Griežtesnis pensijų kaupimo bendrovių reguliavimas padidintų bendrovių kaštus, sąlygotų bendrovių suinteresuotumo vykdyti pensijų kaupimo veiklą mažėjimą. Dėl to raginame nesvarstyti šių siūlymų, o svarstyti tuos siūlymus, kurie mažintų pensijų kaupimo bendrovių reguliavimą bei administracinę naštą.
