Elena Leontjeva. Kaziuko mugė egzaminuoja – ar gerbiame Konstituciją?

Šventasis Kazimieras ir jo tradicinė mugė Vilniuje šiemet buvo palaiminti saulėto oro ir kaip niekad plačių erdvių. Prekiautojai užėmė senamiestį, Gedimino prospektą ir kone trečdalį Lukiškių, kadaise buvusios Turgaus, aikštės. Ko tik nepagamino išradingi tautiečiai, ko tik nesuvežė iš visos Lietuvos. Čia jau ne tik tradiciniai duona ir lašiniai, bet ir skonį lavinantys pagardai, arbatos subtiliose pakuotėse, rytietiški skanėstai ir kaukazietiški šašlykai. Papuošalus, sūrius, rūkytos žuvies atvežė latviai, lenkai ir estai.

Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.

Prekybos tridienis žada didelį pelną. Tai yra tikrasis smulkių verslininkų suvažiavimas, forumas ir kongresas. Jie dalijasi patirtimi, į mugės pabaigą perka vieni iš kitų ir dosniai mainosi neišparduotais likučiais. Jiems teko įveikti šimtus kilometrų, atlaikyti šaltuką – giedro oro kainą, o neretai išklausyti ne tik pirkėjų pagyrimus, bet ir užgauliojimus. „Per brangu“, „goduoliai, sukčiai“, „iš kur tokios kainos“, ir žinoma, „pats pagaminčiau geriau“.

Kaziuko mugė – mums visiems yra Konstitucijos egzaminas. Juk jau trisdešimt ketveri metai, kaip atsiskyrėme nuo Sovietų imperijos ir pagrindėme savo ūkį privačia nuosavybe. Tačiau iki šiol kažkodėl nelabai mylime „tų“ privatininkų.

Bet kodėl „tų“ privatininkų? Juk mes visi esame privatininkai. Ne tik tada, kai gaminame ir parduodame, bet ir tada, kai perkame, deramės su remontą atliekančiu meistru ir nesutinkame sumokėti anksčiau, negu bus paklota paskutinė plytelė. Esame privatininkai, kai norime nuolaidų kelionei ir baldams. O ypač, kai deramės dėl mums mokamo atlyginimo – atlikto darbo kainos. 

Taip, laisvė neįmanoma be privačios nuosavybės ir laisvų mainų. Kai nuosavybė tampa valstybine, arba visaliaudine, žmogus praranda nepriklausomybę. Jo namų ūkis, atlyginimas, pensija, ateitis – viskas tampa priklausoma nuo hegemono. O įmonių veikla neišvengiamai turi paklusti centriniam planavimui. Nes jeigu šeimininkas yra vienas, jis negali planuoti kitaip, kaip tik iš centro. Padarinius gerai atsimena tie, kas prieš trisdešimt ketverius metus išėjo iš sovietų imperijos į pažadėtąją laisvės šalį.  

Tad ką gi mes keikiame privatininko vardu? Negi patys save? Savo pačių prigimties nepažinę ir nesupratę, kad kas bebūtume: patriotai, valstybininkai, kultūrininkai ar valdininkai, ir net prezidentai, vis tiek esame vienas kitam privatininkai. Tad laikas išmokti pagarbos vienas kitam ir priimti, kad kiekvienas nori užsidirbti daugiau, o nusipirkti pigiau, kaip to norime mes. Žinoma, laisvė nėra tik komercija, bet visgi, jeigu mes smerkiame už šiuos egzistencinius poreikius ir polinkius visus kitus, bet ne save, elgiamės kaip nebrandūs vaikai. 

Mūsų nepriklausomybei jau trisdešimt ketveri metai. Nedaug liko klaidžioti mums po dykumą, kad pasiektume brandą ir atsisakytume nostalgijos sovietinei praeičiai, su meile apkabintume artimą, kuris mums siūlo savo tarnystę. Kaip moko Šventasis Kazimieras.

Originaliai publikuota LRT.