Užsienio prekyba ir muitai. Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams"

Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“

… prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abejoms iš jų …

A. Smith (1776)

Esant visiškai laisvai prekybai, kiekviena šalis natūraliai skiria savo kapitalą bei darbo jėgą tiems užsiėmimams, kurie yra naudingiausi kiekvienai iš jų. Šis individualios naudos siekimas yra nuostabiai susietas su visuotine nauda. Skatindamas pramonės augimą, atlygindamas išradingiausiems ir efektyviausiai išnaudodamas gamtos suteiktas galias, šis principas efektyviausiai ir ekonomiškiausiai paskirsto darbo jėgą…

C. Ricardo (1817)

… tokia yra prekybos galia: tiek skatinti inovaciją, tiek geriausiu būdu paskirstyti visame pasaulyje ekonominio augimo vaisius.

The Economist (1999)

Užsienio prekyba

Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų “spręsti” prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų “problemų” atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs “gražiausia ekonomikos mokslo idėja”.

Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau nei kitos šalies įmonės. Tačiau net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui.

Laisvosios prekybos naudą, grindžiamą santykiniu pranašumu, galima pailiustruoti paprastu pavyzdžiu. Tarkime, ir Lietuvoje, ir Vokietijoje gali būti gaminamos dvi prekės – aliejus ir kalkuliatorius. Kiekvienos prekės gamybos kaštai vertinami darbo dienomis, reikalingomis vienam vienetui pagaminti.

	Aliejus	Kalkuliatorius
Vokietija	3	7
Lietuva	1	5

Taigi, atrodytų, jog Lietuvai neapsimoka įsivežti iš Vokietijos nė vienos iš šių dviejų prekių, kadangi abi jos gali būti pagamintos pigiau nei Vokietijoje. Kitaip sakant, Lietuvos įmonės turi absoliutų pranašumą gaminant tiek aliejų, tiek kalkuliatorius. Tačiau prekių gamybos kaštų santykis kiekvienoje iš šalių yra skirtingas – Vokietijoje už butelį aliejaus galima gauti 3/7 = 0.43 kalkuliatoriaus, o Lietuvoje butelis aliejaus kainuoja tiek pat, kiek ir 1/5 = 0.2 kalkuliatoriaus. Taigi, aliejus yra santykinai pigesnis Lietuvoje, o kalkuliatorius yra santykinai pigesnis Vokietijoje. Skirtingos santykinės kainos sudaro sąlygas abiem šalims gauti naudą laisvai prekiaujant.

Be to, jei aliejaus gamintojas Lietuvoje parduoda 5 butelius aliejaus, už tai jis gali įsigyti 1 kalkuliatorių. Jei jis eksportuoja aliejų į Vokietiją, jis gali įsigyti daugiau nei 2 (5x 0.43) kalkuliatorius. Taip pat Vokietijos įmonės yra suinteresuotos prekiauti su Lietuva: už kiekvieną eksportuotą 0.43 kalkuliatoriaus jos gali įsigyti daugiau nei 2 butelius aliejaus (5 x 0.43). Taigi, Lietuvai naudinga eksportuoti į Vokietiją aliejų, o Vokietijai naudinga eksportuoti į Lietuvą kalkuliatorius.

Tuo pačiu pavyzdžiu galima pailiustruoti naudą, kurią kiekviena šalis gauna iš specializacijos. Sakykim, jog pradėjus laisvai prekiauti Vokietijoje 21 darbo vienetas persikėlė iš aliejaus į kalkuliatorių gamybos sritį. Tuo tarpu Lietuvoje 10 darbo vienetų persikėlė iš kalkuliatorių į aliejaus gamybą. Šis darbo išteklių persiskirstymas nepakeitė bendrų darbo jėgos išteklių kiekvienoje šalyje, tačiau įvyko pokyčiai prekių gamyboje. Tada:

	Aliejaus	Kalkuliatorių
Vokietija pagamins	– 7	+ 3
Lietuva pagamins	+ 10	+ 1
Bendrai	+ 3	+ 1

Vokietijoje 21 darbo vieneto persikėlimas iš aliejaus į kalkuliatorių gamybą padidino pastarųjų gamybą 3 vienetais. Lietuvoje 10 darbo vienetų perkėlimas į aliejaus gamybą padidino ją 10 vienetų ir sumažino kalkuliatorių gamybą 2 vienetais. Šis darbo išteklių persiskirstymas padidino bendrą abiejų prekių gamybą (aliejaus 3 vienetais, o kalkuliatorių 1 vienetu), o tuo pačiu padidino vartojimą bei gerovę abiejose šalyse.

Taigi, šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Nors pateiktame pavyzdyje atsiribojama nuo kitų veiksnių (transporto kaštų, technologijos įtakos, prekių gyvavimo ciklo, prekybos vienos šakos gaminiais, darbo jėgos mobilumo, masto ekonomijos), santykinio pranašumo dėsnis tinkamiausiai paaiškina laisvosios prekybos teikiamą naudą visoms prekiaujančioms šalims. Beje, vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.

Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje, ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susijusios tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.

Lietuvos užsienio prekybos taisyklės buvo reformuotos pirmaisiais ekonominių reformų metais: sumažinti importo muitų tarifai, pašalintos kvotos ir kitos prekybos ribojimo priemonės. Lietuva pasirašė laisvosios prekybos sutartis su dauguma Europos šalių, jau keletą metų vyksta Lietuvos derybos dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), nustatančioje tarptautinės prekybos normas ir prižiūrinčioje jų vykdymą. Šiuo metu laisvai prekiaujama didele dalimi prekių ir paslaugų, Lietuvoje taikomų importo muitų aritmetinis vidurkis, neįskaitant prekybos žemės ūkio produktais, yra mažesnis nei 3 proc. Santykinai liberalus prekybos režimas sąlygojo sparčiai augantį prekių ir paslaugų pasirinkimą. Pastaraisiais metais Lietuvos, kaip ir daugelio kitų nedidelių šio regiono šalių, užsienio prekyba sudaro daugiau nei 100 proc. šalies bendro vidaus produkto. Visuotinai pripažįstama, jog būtent užsienio prekybos liberalizavimas turėjo esminį poveikį šalies ūkio plėtrai.

Pastaruoju metu, pasitelkiant įvairius argumentus, vis dažniau pasigirsta reikalavimų įvesti importo muitus arba kitokias apsaugos priemones (pvz., sertifikavimą ar antidempingo mokesčius) prekėms, kurios konkuruoja su gaminamomis Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių švaistymas. Tiesa, tai naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti jų veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir pajamos.

Blogiausia, kad sprendimai dėl Lietuvos užsienio prekybos taisyklių priimami orientuojantis į garsiausiai besiskundžiančius, geriausiai organizuotus arba turinčius senų “draugiškų” ryšių su politikos formuotojais. Užsienio prekybos formavimo procesas yra uždaras ir suteikia privilegijas kai kuriems vietiniams gamintojams vartotojų ir perdirbėjų sąskaita. Formuojant užsienio prekybos taisykles, vartotojų interesai dažniausiai būna ignoruojami. Kai kurios ministerijos yra akivaizdžiai susitapatinusios su atstovaujamos srities interesų grupėmis ir, kad apsisaugotų nuo protesto akcijų, net nesvarsto importo apribojimų poveikio visos šalies gerovei.

Dažnai nuo prekybos ribojimo Lietuvos institucijas sulaiko tik integracija į ES ar kiti išoriniai veiksniai. Atrodo, jei ne Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, numatyti laisvosios prekybos sutartyse bei stojimo į PPO susitarimuose, importo muitai jau būtų gerokai išaugę. Tačiau net ir visai šaliai naudos suteiksiančiam stojimui į PPO trukdo žemdirbių įtakojamos Žemės ūkio ministerijos priešinimasis mažinti subsidijas nekonkurencingam žemės ūkiui. Dėl pirmenybės teikimo siauriems interesams Lietuva šiuo metu yra vienintelė iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, nepriklausanti PPO. Beje, dažnai patys Lietuvos derybininkai pamiršta, jog Lietuvos narystė PPO svarbi ne dėl politinio prestižo, bet pirmiausia dėl pagrindinės šios organizacijos paskirties – tarptautinės prekybos liberalizavimo. Be to, dėl siaurų interesų įtakos kyla prekybos karai su kitomis Baltijos šalimis. Neigiama importo ribojimo politikos pasekmė – atsakomieji veiksmai iš prekybos partnerių, kurie galiausiai pažeidžia ir vietos gamintojų interesus.

Muitinės formalumai

Užsienio prekybos politika yra glaudžiai susijusi su muitinių darbu ir prekybos kontrolės taikymo procedūromis. Netobula Lietuvos muitinių veikla žinoma tiek Lietuvos, tiek užsienio verslininkams.

Viena prasto muitinių darbo Lietuvoje priežasčių yra šią sritį reglamentuojančių teisės normų painumas ir neapibrėžtumas, paliekantis daug erdvės juos taikančių institucijų diskrecijai. Muitus ir muitinės darbą reglamentuojančių taisyklių analizė parodė, kad nors tiek Muitinės kodekse, tiek Vyriausybės nutarimuose gausu instrukcinio pobūdžio normų, ūkio subjektų ir gyventojų teisės tinkamai neįtvirtintos, muitinei palikta nepagrįstai daug veikimo laisvės. Muitinės veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra itin painūs, pilni daugelio išimčių ir nekonkretūs. Didelę reikšmę nustatant muitinės procedūras turi ir kiti Vyriausybės nutarimai, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos įsakymai bei raštai.

Muitinės formalumais dažnai naudojamasi kaip netarifiniais importo ribojimo instrumentais. Viena iš akivaizdžiausių to apraiškų – nepripažįstama apmuitinamų prekių įsigijimo vertė, dėl ko muitai skaičiuojami dažnai nuo keletą kartų didesnės kainos nei ta kaina, kuri iš tikro buvo sumokėta už daiktą. Vienas iš dirbtinės muitinės vertės nustatymo pavyzdžių – minimalių muitinės kainų taikymas, kuris veikia kaip administracinis prekybos apribojimas. Ribojamas ir pardavimo nuolaidų pripažinimas nustatant prekių muitinę vertę.

Problemų dėl muitinės formalumų netobulumo ūkio subjektams kyla ir daugiau: dažnai nepagrįstai detaliai tikrinamos įvežamos ar išvežamos prekės ir jų dokumentacija, nepripažįstami teisiškai teisingai ištaisyti dokumentai, dažnai nelogiška muito mokėjimo tvarka, pernelyg griežtai reglamentuojama muitinės sandėlių naudojimo tvarka.

Bendra pastebima muitinės darbo nuostata yra ta, kad muitinės tikslas yra įvykdyti muitų ir PVM surinkimo “planą”, užmirštant, kad tai yra tik planas, o ne įpareigojimas, kad privačių subjektų teisės ir teisės aktų reikalavimai yra svarbiau už suplanuotų pajamų surinkimą. Iš šios nuostatos išplaukia ir tai, kad, esant bet kokiems neaiškumams dėl teisės akto taikymo ar bet kokiai pasirinkimo galimybei, dažnai taikoma ūkio subjektui nepalankesnė norma.

Pasiūlymai

Vyriausybės formuojama ir vykdoma prekybos politika turi atspindėti visos šalies gyventojų, o ne siaurų grupių interesus. Laisvosios prekybos principo laikymasis suteikia didžiausią naudą visam šalies ūkiui, net ir žmonėms, dirbantiems įmonėse, kurios laikinai nėra pajėgios konkuruoti su įvežama produkcija. Todėl būtina instituciškai įtvirtinti vartotojų interesų atstovavimą bei sumažinti galios asimetriją tarp laisvosios prekybos šalininkų ir oponentų. Šis tikslas geriausiai pasiekiamas tada, kai prekybos politiką formuojančios institucijos yra atskaitingos visuomenei, nepriklausomos nuo atskirų interesų grupių ar joms tarpininkaujančių išrinktų politikų, o jų veikla ir priimamų sprendimų procedūros yra skaidrios. Remiantis šiomis procedūromis būtų ne tik susilaikoma nuo visuomenei nuostolingų importo apribojimo priemonių taikymo, bet galima būtų šalinti esamus barjerus prekybai.

Minėtus tikslus galima būtų įgyvendinti taikant žemiau išdėstytas konkrečias prekybos politikos formavimo priemones.

(1) Tarifiniai ir netarifiniai apribojimai Lietuvos užsienio prekybai turi būti šalinami, nes laisva prekyba yra naudinga visiems šalies gyventojams ir skatina gerovės augimą. Kliūčių prekybai šalinimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus. Tai reiškia, jog pirmiausia reikia siekti visiškai pašalinti kliūtis prekybai su ES, su į ES stojančiomis šalimis ir su ES laisvosios prekybos sutartis pasirašiusiomis šalimis. Prekyboje su ES reikia siekti susitarti dėl abipusio tarifinių kliūčių prekybai žemės ūkio produktais pašalinimo, prekybos apsaugos priemonių, pvz. ES keliamų antidempingo bylų, galimybės panaikinimo, sukurti teisines sąlygas sertifikavimo infrastruktūrai Lietuvoje, kurios funkcionavimas pašalintų šiuo metu ES nepripažįstamų produktų kokybės standartų sukuriamus netarifinius barjerus. Šie siūlymai visiškai atitinka politinius Lietuvos integracijos prioritetus, o jų įgyvendinimas suteiktų daugiau galimybių Lietuvos verslui užsienyje.

(2) Turi būti privaloma įvertinti ir viešai pateikti kiekvienos siūlomos užsienio prekybos apribojimo priemonės naudą ir kaštus visam šalies ūkiui ir atskiroms grupėms. Šios priemonės turi apimti ne tik tarifinius barjerus (muitų mokesčius), bet ir įvairius netarifinius barjerus (antidempingo bylas, apsaugos priemones, sertifikavimą, prekių standartų taikymą, fitosanitarinių bei veterinarinių normų taikymą ir pan.). Laisvosios prekybos nauda šalies gerovei yra neginčijama, nors dar ir daugelio nesuvokiama Lietuvoje. Laisva prekyba turi būti taisyklė, tuo tarpu bet kokiems nukrypimams nuo jos pateisinti turi būti pateikiamas detalus siūlomų apsaugos priemonių pasekmes įvertinantis pagrindimas.

(3) Konkurencijos taryba turi būti įpareigota aktyviai dalyvauti užsienio prekybos politikos formavimo procese ir vetuoti siūlymus, kurie prieštarauja laisvosios prekybos ir rinkos principams. Šiuo metu Konkurencijos taryba turi teisę tik reikšti savo nuomonę, todėl reikia įstatymiškai išplėsti šios institucijos galias. Siūlomi nutarimai vyriausybės svarstymui turi būti teikiami tik su Konkurencijos tarnybos pritarimu. Tuo tarpu šakinės ministerijos gali turėti tik patariamąjį balsą svarstant jų kompetencijai priklausančius siūlymus.

(4) Už užsienio prekybos politikos formavimą atsakinga institucija turi kiekvienais metais viešai skelbti ataskaitas apie užsienio prekybos politiką, taikomas priemones, įvykdytus pakeitimus ir jų iniciatorius.

(5) Artimiausiu metu turėtų būti įvertintas ES bendrosios išorės prekybos politikos taisyklių, ypač išorinio muito tarifo, įgyvendinimo Lietuvoje poveikis šalies vartotojams ir kitoms ūkio grupėms. Jo pagrindu turi būti numatytas racionalus ES bendrosios prekybos politikos taisyklių perėmimo planas, kuris iš anksto informuotų verslą apie numatomas prekybos politikos priemones.

(6) Tobulinant muitinės veiklą, Muitinės kodekse reikia įtvirtinti asmenų (eksportuotojų, importuotojų, keleivių ir pan.) teises apsaugančius principus. Vienas iš pagrindinių principų – asmuo negali būti iš anksto laikomas pažeidėju, jei nustatyta tvarka neįrodoma priešingai. Muitinės kodeksas turi tapti tikrai pagrindiniu muitinės darbą reglamentuojančiu dokumentu, nepaliekant kitiems teisės aktams galios nustatyti papildomas prievoles sieną kertančioms prekėms bei asmenims. Nustatant prekės vertę turi būti taikomas sandorio metodas, jei pateikiami tai įrodantys rašytiniai dokumentai. Ypač svarbu keisti muitinės darbo principus, nustatant, kad pagrindinis muitinės tikslas yra ne “pajamų plano” vykdymas, o teisės reikalavimų įgyvendinimas, taip kuo mažiau pažeidžiant privačių subjektų interesus.

Klausimai ir atsakymai

Ar visiškai pašalinus importo muitus nesužlugs Lietuvos vietiniai gamintojai?

Vietinių gamintojų sėkmę sąlygoja jų gebėjimas lanksčiai reaguoti į pokyčius rinkoje ir efektyviai gaminti prekes. Tuo tarpu apribojimai importuojamoms prekėms iškraipo rinką ir sumažina paskatas efektyviai veiklai. Taigi, nors kurį laiką apsauga nuo išorės gali suteikti kai kuriems gamintojams papildomo pelno, ilgesnėje perspektyvoje ji daro neigiamą poveikį ne tik vartotojams, bet ir patiems gamintojams. Panaikinus importo muitus arba tiesioginių investicijų būdu į saugomą rinką įėjus naujiems konkurentams, gamintojai turėtų prisitaikyti prie rinkos. Tai sukelia trumpalaikius kaštus, tačiau perorientavę gamybą ir efektyviai gamindami tai, kas turi paklausą rinkoje, jie uždirbtų daugiau. Pagrindinis valstybės tikslas yra sudaryti kuo palankesnes sąlygas pereiti iš vienos šakos į kitą, keisti veiklos pobūdį orientuojantis į paklausą, o ne į paveldėtus gamybinius pajėgumus. Pagrindinė bankroto priežastis yra ne konkurencija, o nelankstumas. Laisvos prekybos nauda vietiniams gamintojams yra dar akivaizdesnė, jei gamybai yra naudojama įvežama produkcija.

Valstybės teikiama apsauga, pvz. importo muitų įvedimas ar antidempingo bylos iškėlimas, skatina “tarpusavio priklausomybės” tarp įmonių ir ministerijų kultūrą. Tai reiškia, jog įmonės dalį savo pastangų nukreipia valstybės institucijoms įtakoti, o ne savo veiklai tobulinti. Valstybės institucijos paprastai turi spręsti konfliktus, atsirandančius dėl prieštaraujančių interesų, vienų interesų grupių reikalavimų patenkinimas sukuria naujas problemas, kurios bandomos spręsti naujais apribojimais. Pavyzdžiui, importo muito cukrui taikymas, siekiant “apsaugoti” vietos cukraus gamintojus, žlugdo vaisvandenių ir kt. gamintojus, kadangi pastarųjų produkcija pabrangsta ir nebegali konkuruoti su atvežtine. Šie pradeda reikalauti importo muito vaisvandeniams įvedimo. Tai padidintų vartotojų išlaidas, prieštarautų Lietuvos sutartims su kitomis šalimis, kurios, atsakydamos į tai, įvestų apribojimus Lietuvos eksportui ir t.t. Būtent šis augantis apribojimų tinklas žlugdo šalies verslą. O prekybos apsaugos priemonių taikymo žala šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje, kurioje kapitalas, prekės ir paslaugos sparčiai juda iš vienos šalies į kitą, tampa dar akivaizdesnė nei prieš du šimtus metų, kai buvo įtikinamai įrodyta laisvosios prekybos nauda.

Ar nereikia apriboti importo, jei Lietuvos einamosios sąskaitos balansas yra neigiamas?

Šalies prekybos balansas yra sudedamoji einamosios sąskaitos balanso dalis. Prekybos deficitas, t.y. didesnis importas už eksportą, gali sąlygoti ir einamosios sąskaitos deficitą, todėl siūlymai apriboti einamosios sąskaitos deficitą kartais apima ir šalies importą ribojančias priemones. Tačiau tokie ribojimai yra nepagrįsti dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, einamosios sąskaitos deficitas gali augti dėl augančių valstybės institucijų įsipareigojimų, o ne dėl neigiamo prekybos balanso. Antra, net ir ilgalaikis prekybos deficitas nebūtinai yra šalies įmonių nesugebėjimo konkuruoti rodiklis. Jis gali būti sąlygotas anksčiau egzistavusių rinkos iškraipymų, pvz., vartojimo prekių ar investicinių prekių trūkumo. Galiausiai, ilgalaikis prekybos deficitas nesuteikia pagrindo imtis importą ribojančių priemonių. Atvirkščiai, jis gali iliustruoti šalyje vykdomos ekonominės politikos ribotumus ir verslo suvaržymą, kurie trukdo įmonėms efektyviai dirbti.

Ar nereikia riboti pigesnių prekių iš Baltarusijos ar Rusijos įvežimo – juk jos nesąžiningai konkuruoja su Lietuvos gamintojų prekėmis?

Kartais teigiama, jog prekyba ir užsienio prekių konkurencija su vidaus prekėmis turi vykti “sąžiningai”. Paprastai tai reiškia, jog įvežamos prekės neturi būti pigesnės už vietines. Priešingu atveju importuojamas prekes siūloma apmokestinti importo muitu, antidempingo ar kitokiu mokesčiu. Tokiais siūlymais arba siekiama apsaugoti konkrečių vietinių gamintojų interesus, arba demonstruojamas tarptautinės prekybos neišmanymas, kadangi painiojamas absoliutus pranašumus su santykiniu pranašumu (žr. pavyzdį tekste). Juk esminis tarptautinės prekybos pagrindas yra skirtumai tarp šalių – gamtiniai skirtumai, gamybos veiksnių kainų skirtumai ir pan. Būtent šie skirtumai sąlygoja abipusę naudą ir specializaciją. Teisinga prekyba yra tokia prekyba, kuri vyksta sąlygomis, leidžiančiomis maksimaliai išnaudoti natūralius skirtumus tarp valstybių. Tuo tarpu spręsti, kurią prekę reikia remti – vietinę, ar importuotą – gali tik vartotojai. Prekės sąžiningai konkuruoja tada, kai jų pirkėjas gali pats pasirinkti, kurią iš jų įsigyti. Importo apribojimas sudaro diskriminacines ir nesąžiningas sąlygas ne tik kitų šalių gamintojų atžvilgiu, bet ir vietinių pirkėjų atžvilgiu. O jei į Lietuvą įvežama Baltarusijoje pigiau pagaminta prekė ar paslauga, iš to Lietuvos vartotojai gauna tik naudą.

Kodėl Lietuva turėtų mažinti muitus, jei kitos šalys juos taiko Lietuvai?

Vienašališkas prekybos liberalizavimas yra grindžiamas prekybos teikiama nauda šalies ūkiui. Laisva prekyba yra skatintina ne todėl, kad tai gali atitikti PPO taisykles ar integracijos į ES priemones, bet todėl, kad ji teikia naudą visiems galintiems pirkti geresnius ir pigesnius produktus. Pažymėtina, jog tai naudinga ne tik vartotojams, bet visiems ūkio subjektams – gamintojai gali pigiau įsivežti gamyboje naudojamus komponentus, greičiau ir tiksliau už konkurentus kitose šalyse nustatyti galimas rinkų plėtros tendencijas.

Tuo tarpu importo apribojimo priemonių taikymas atsakant į tokį patį kitos valstybės veiksmą yra pirmiausia nenaudingas importą apribojančios šalies ūkiui ir remiasi iškreipta logika. Kaip teigia vienas iš žinomiausių šiuolaikinių tarptautinės prekybos ekspertų Paul Krugman, sakyti, jog mūsų vyriausybė turi įvesti apribojimus laisvai prekybai todėl, kad kitos vyriausybės nesilaiko laisvos prekybos nuostatų, tai tas pats, kaip sakyti, kad mes turime užblokuoti savo uostus, kadangi kitų šalių krantai yra uolėti.

Ar nevertėtų bent kurį laiką apsaugoti vietines šakas, kol jos sustiprės ir bus pajėgios konkuruoti su pigesnėmis užsienio prekėmis?

Paprastai šį argumentą naudoja tie, kurie nori atitolinti savo veiklos pertvarkymo būtinybę. Šis argumentas naudojamas norint pateisinti ne tik prekybos apsaugą, bet ir kitas valstybės paramos įmonėms priemones. Tačiau neatsižvelgiama į tai, jog apsauga nuo konkurencijos savaime sukuria nepasiruošimą konkuruoti su efektyviau veikiančiais gamintojais. Kitaip sakant, įmonėms sudaromos sąlygos ir toliau būti nepajėgiomis konkuruoti. “Laikinoji apsauga” lengvai gali tapti nuolatine, apsaugomos įmonės toliau gali piktnaudžiauti privilegijuota padėtimi, eikvoti išteklius, o vartotojams sumažinama pasirinkimo laisvė. Kadangi apsaugos priemonių taikymas yra grindžiamas kažkieno diskretiškais sprendimais, iškyla įmonių atrinkimo kriterijų problema. Tokiu atveju apsaugą gauna geriausiai organizuotos ar turinčios geresnį priėjimą prie valstybės institucijų įmonės. Apsaugos priemonių panaikinimo laikas yra toks pats diskretiškas sprendimas, o paramą gaunančios įmonės suinteresuotos kuo ilgesniu jos taikymu ir tam tikslui, o ne inovacijai ir gebėjimų konkuruoti stiprinimui, nukreipia savo išteklius.