H. L. Mencken „Kiekvieni rinkimai yra tarsi išankstinis pavogtų prekių aukcionas“.
Jau išaiškėjo, kurios partijos pateko į 2012-2016 metų Seimą, smalsu pasidomėti šių partijų rinkiminėmis nuostatomis viešųjų finansų srityje. Šešių nagrinėjamų partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Darbo, Lietuvos socialdemokratų (LSDP), Liberalų sąjūdžio, Tvarkos ir teisingumo, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir net Drąsos kelio – rinkimų programos turi du bendrus bruožus. Pirma, šios partijos pasisako už finansų drausmę, deficito mažinimą, griežtą išlaidų kontrolę ir finansų tvarumą. Antra, nė viena nežino, kaip tai padaryti.
Išsamiausiai apie biudžeto išlaidų politiką atsiveria TS-LKD bei LSDP. Pirmieji ragina „kuo greičiau liautis gyventi skolon“, pabrėžia „gyvenimą pagal išgales“ ir deklaruoja, kad užkirs kelią politiniams ekonomikos ciklams (vis tik – politiniams ar ekonominiams?). Anticiklinė biudžeto politika – tai madingas Europos Sąjungos elgesys su mokesčių mokėtojų pinigais, kai gerymečiu kaupiamas rezervas, o sunkmečiu juo dengiamos negautos pajamos. Tai, deja, nekoreliuoja su nedeficitiniu biudžetu ir gyvenimu pagal išgales, kuris reikalauja kiekvienais metais subalansuoti biudžetą. Vis tik TS-LKD jau galime vertinti ir pagal jų elgesį besibaigiančioje kadencijoje – šie tikrai vykdė taupymo politiką, kurios naudą pripažįsta net Europos Sąjungos institucijos.
Socialdemokratų partija vykdys „apdairią“ fiskalinę politiką – teigiamas apibūdinimas, kad ir koks aptakus jis būtų. Pastarieji dar užtikrins griežtą finansų kontrolę, mažins deficitą. Socialdemokratai, iš esmės teisingai kalbėdami apie viešųjų finansų drausmę, be kita ko dar pasirodo ir pataikūnais. Pataikaujama kultūrai ir menui, žemdirbiams ir melioratoriams, kuriems žadamas didėjantis finansavimas. Taip pat pataikaujama neįvardintiems „viešųjų paslaugų sektoriams“, kuriems žadama arba didesni atlyginimai, arba didesni žmogiškieji resursai.
Darbo partija akcentuoja – išlaidos ne tik kad nebus didinamos, bet valstybės tarnybai, viešiesiems pirkimams netgi bus mažinamos, o „Sodros“ išlaidos bus peržiūrimos. Liberalų sąjūdis pasisako prieš švaistymą viešuosiuose pirkimuose, deklaruoja nedeficitinio biudžeto siekį ir valdymo aparato mažinimą. Drąsos kelias sieks nutraukti biudžeto lėšų grobstymą ir švaistymą, o Tvarka ir teisingumas gerokai sumažins valstybės išlaidas ir subalansuos viešuosius finansus. Vienintelė Lietuvos lenkų rinkimų akcija viešiesiems finansams neskiria dėmesio, tik apgailestauja, kad „biudžetas sudaro tik 30 procentų BVP“, kas, beje, yra netiesa.
Kaip jau sakiau, yra dar viena bendra visų partijų programų savybė – jos žada, ką padarys, tačiau nepasako, kaip tai padarys. Žinoma, galima užsimerkti prieš šį faktą ir sakyti, kad tai Vyriausybės programos ir jos įgyvendinimo priemonių klausimas. Tai iš dalies tiesa, tačiau faktas yra ir tai, kad nei viena Vyriausybės programa ar jos įgyvendinimo priemonių planas atsakymų „KAIP“ pateikia tiek mažai, kad realybėje turime nuolatinį biudžeto deficitą, augančias skolos aptarnavimo sumas (jos kitąmet bus apie 3 mlrd. litų) bei didėjančią valstybės skolą.
Kiekvieną rudenį stebime kone evoliucinį, su išlikimu susijusį reiškinį, kai tiek Seimo frakcijos, tiek vienmandatininkai biudžeto paklodę tampo tarsi jis būtų sudarytas iš neribotą tąsumą turinčios medžiagos. Būtent tvirtinant biudžetus išryškėja partijų ekonominis nenuoseklumas – jie mielai sumažintų mokesčius, tačiau bijo, kad nepakaks pajamų visiems poreikiams patenkinti. Poreikių kiekis juk neribotas – visi nuoširdžiai nori pagerinti ar tam tikros teritorijos, ar tam tikros asmenų grupės interesus. Gerais norais grįstas kelias ne tik į pragarą, bet ir į deficitą.
Čia susiduriame su ekonomikoje gerai aprašytu reiškiniu apie tai, kas matoma, ir apie tai, kas nematoma. Matomi geri politikų norai padėti žmonėms, nematoma visa tokios pagalbos kaina, kurią, beje, sumoka ne tie, kurie gauna naudos. Kaip teigia garsi Amerikos filosofė Isabel Paterson viename knygos skyriuje, pavadintame „Humanistas su giljotina“, iš esmės visų tokių „geradarių kitų sąskaita“ nematomas siekis yra – kad netrūktų stokojančių. Ir kai rašydami rinkimų programas politikai galvoja apie tai, kas būtų naudinga visiems – nedeficitinis biudžetas, mažinami mokesčiai, tvarka finansuose, tai patekę valdžion jie tampa tais humanistais su giljotina, kurie užuot adę ir karpę biudžeto paklodę, nors ir skylėtą šiandien, ima ją tampyti ir skyles padaro kone juodosiomis.
Komentaras publikuotas lrytas.lt
