Progresiniai mokesčiai – grįžimas į praeitį

Lietuvos laisvosios rinkos institutas paruošė ir LR Seimo nariams išplatino bukletą „Progresiniai mokesčiai – grįžimas į praeitį“. Jame aktualiausi klausimai ir išsamūs atsakymai apie progresinius mokesčius. Progresinių mokesčių įvedimas padidintų mokestinę naštą kas ketvirtam dirbančiajam, baustų žmones, norinčius daugiau dirbti ir užsidirbti, ir taptų dirbančiųjų produktyvumo stabdžiu. Todėl LLRI ragina nepritarti 2009 m. kovo 26 d. pateikiamam Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIP – 442.

Kas yra progresiniai mokesčiai?

Progresiniai mokesčiai – tai tokie mokesčiai, kai pajamoms apmokestinti taikomas daugiau nei vienas pajamų mokesčio tarifas. Pajamos suskirstomos laipteliais, ir kiekvienam aukštesniam pajamų laipteliui taikomas didesnis mokesčio tarifas.

Pagal 2009 m. kovo mėn. Seime įregistruotą gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo projektą, įvedus progresinius mokesčius, atsirastų keturi mokesčio laipteliai. Pajamoms iki 2000 Lt per mėnesį būtų taikomas 15% tarifas, nuo 2000 iki 5000 Lt – 18%, nuo 5000 iki 10000 Lt – 25%, o pajamų daliai virš 10 000 Lt – 40% tarifas. Pvz., gyventojo, uždirbančio 2500 Lt per mėnesį pirmi du tūkstančiai litų būtų apmokestinami 15% tarifu, o paskesni 500 Lt būtų apmokestinami jau aukštesniu, 18% tarifu. Žmonės, uždirbantys daugiau nei 10000 Lt, už skirtingas pajamų dalis turėtų mokėti keturis skirtingus tarifus.

Ar progresiniai mokesčiai yra socialiai teisingi?

Pats progresinis mokestis yra socialiai neteisingas, nes jis baudžia socialiai naudingiausius asmenis – tuos, kurie visuomenei sukuria daugiausia pridėtinės vertės.

Kad ir kokia sistema bebūtų – progresinė, vieno tarifo, ar regresinė – daugiau uždirbantys visada sumoka daugiau mokesčių.

Socialinis teisingumas gali būti atstatytas laisvojoje rinkoje, kurioje kiekvienas dirbantis asmuo gaus jam priklausantį atlygį – našesni darbuotojai gaus daugiau pajamų, o mokesčiai nesudarys esminių trukdžių, neiškraipys žmonių motyvacijos didinti savo naršumą ir užsidirbti daugiau.

Kokie mokesčiai yra Lietuvoje?

Teoriškai, Lietuvoje egzistuoja proporcinių mokesčių sistema. Tai tokia sistema, kurioje visos pajamos apmokestinamos vienu tarifu, nepriklausomai nuo pajamų dydžio. Ši sistema daugiau nei dešimtmetį sėkmingai egzistuoja Lietuvoje; dabartinis GPM tarifas yra 15%.

Lietuvoje pajamoms yra taikomas neapmokestinamųjų pajamų dydis, tad apmokestinimas yra iš dalies progresinis (su maksimaliu 15% tarifu). Taigi jau dabar turime tokią mokesčių sistemą, kai mažos gyventojo pajamos yra mažiau apmokestinamos – pavyzdžiui, minimalią algą uždirbančio gyventojo pajamos yra apmokestinamos 6% tarifu.

Tiek proporcinių, tiek progresinių mokesčių sistemose daugiau uždirbantys asmenys sumoka daugiau mokesčių.

Kam būtų naudingi ir kam žalingi progresiniai mokesčiai?

NAUDINGI. Progresiniai mokesčiai nebūtų naudingi niekam, nes pagal 2009 m. kovo mėn. Seime įregistruotą gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektą, mokestinė našta nesumažėtų niekam.

ŽALINGI. Daugiau nei 2000 litų per mėn. uždirbantys žmonės mokėtų didesnius mokesčius. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, šalyje tokių asmenų daugiau nei 25%. Tai reiškia, kad mokestinė našta išaugtų kas ketvirtam dirbančiajam, be to, ji išaugtų netgi mažiau nei vidutinį darbo užmokestį uždirbantiems žmonėms. Dirbantieji pamatytų, kad jiems nebeapsimoka dirbti efektyviau arba turėti papildomą darbą, nes vis didesnė jų uždarbio dalis turėtų būti skiriama sumokėti mokesčiams.

Kokios gyventojų pajamų apmokestinimo tendencijos pasaulyje?

Per paskutinius dešimtmečius, nė viena valstybė neįsivedė progresinių mokesčių. Atvirkščiai, dauguma kaimyninių šalių atsisako progresinių ir įsiveda proporcinius mokesčius (kai visi darbuotojai į biudžetą sumoka po vienodą dalį savo uždarbio). Ši sistema dar vadinama „plokščiuoju“ mokesčiu. Lietuva progresinių mokesčių atsisakė 1996 metais.
Diskusijos dėl progresinių mokesčių ateities vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Graikijoje, Italijoje ir Meksikoje.

Pavyzdžiui, Kanados progresinių mokesčių sistema tokia komplikuota, joje egzistuoja tiek daug išimčių ir spragų, kad daug uždirbantys asmenys su brangiai kainuojančių advokatų ir konsultantų pagalba moka mažus mokesčius, tuo metu pagrindinė painios sistemos našta gula ant žemiausios ir vidurinės klasės žmonių. Sistemos sudėtingumas, įvairios išimtys ir spragos kamuoja ir Jungtinių Amerikos Valstijų mokesčių mokėtojus. Vengrijos politikai nori atsisakyti progresinių mokesčių siekdami sumažinti itin didelę mokestinę naštą, smukdančią Vengrijos konkurencingumą.

Senosiose Europos Sąjungos šalyse, net ir vykstant diskusijai dėl progresinių mokesčių ateities, politiškai labai sunku atsisakyti šios sistemos. Tad labai neatsakinga svarstyti, kad Lietuvoje galima įvesti „laikinąjį progresinį pajamų mokestį“.

Ko nori žmonės?

2008 m. tyrimų bendrovės RAIT atliktos reprezentatyvios apklausos rezultatai rodo, kad žmonės nori mokėti ne progresinius, o proporcinius 11% tarifo gyventojų pajamų mokesčius. Tyrimas parodė, kad žmonės nori mažesnio pajamų mokesčio progresyvumo. Analizuojant realius ir pageidautinus GPM tarifo skirtumus tarp 1000 ir 7000 litų pajamų, skirtumas tarp dabartinių žemiausio ir aukščiausio tarifų apklausos metu sudarė 6,6 procentinio punkto, o pagal apklausos rezultatus, pageidautinas skirtumas sudaro tik 1,3 proc. punkto.

Ar šis mokestis išspręstų skylėto biudžeto problemas?

Ne. Progresinių mokesčių šalininkų manymu, didesnis daug uždirbančių žmonių apmokestinimas reikštų, kad į biudžetą įplauktų daugiau lėšų. Tačiau dažnai pamirštama, kad daug uždirbantys asmenys yra mobilesni, o pajutę staigų ir didelį mokesčių naštos padidėjimą, jie bus linkę savo pajamas perkelti į žemesnio apmokestinimo šalis, todėl biudžeto lėšų galėtų netgi sumažėti. Neatmestina ir tai, kad minimalų atlygį viršijanti darbo užmokesčio dalis persikeltų į šešėlį, taigi į biudžetą įplauktų tik tos gyventojų pajamų mokesčio lėšos, kurios sumokamos nuo mažiau apmokestinamo atlyginimo. Dar skaudesne pasekme gali tapti daug uždirbančių kvalifikuotų asmenų emigracija, kuomet biudžetas taipogi netektų dalies mokestinių pajamų.

Papildomas mokesčių administravimas, susijęs su progresinių mokesčių įvedimu, reikštų, kad mažiau biudžeto lėšų liktų kitoms valstybės funkcijoms atlikti. Negalima pamiršti ir to, kad mokesčių administravimas kainuotų brangiau ne tik valstybės, bet ir įmonių lygmenyje.

Skylėto biudžeto problemą reikia spręsti ne didinant mokesčius ar įvedant naujus, bet mažinant valstybės biudžeto išlaidas.

Ar progresiniai mokesčiai mažintų skurdą?

Skurdas gali būti absoliutus arba santykinis. Kalbant apie skurdą, Lietuvoje dažniausiai naudojami santykinio skurdo rodikliai. Pagal apibrėžimą, žemiau santykinio skurdo riba atsiranda žmonės, uždirbantys mažiau nei 60 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Remiantis šiuo apibrėžimu, net ir pačioje turtingiausioje šalyje tarp turtingiausių žmonių visuomet bus gyvenančių žemiau skurdo ribos, kadangi į ją automatiškai patenka visi asmenys, esantys žemiausiame pajamų ketvirtyje. Žemiau absoliutaus skurdo ribos atsiduria tie žmonės, kurių pajamos mažesnės už minimalų gyvenimo lygį.

Skurdo palyginimas tarp Europos Sąjungos šalių, turinčių progresinius mokesčius ir tokių mokesčių neturinčių parodė, kad skurdo rodikliai abiejose grupėse beveik lygūs. 2006 m. 40,7 procento progresinius mokesčius turinčių šalių gyventojų buvo skurdo rizikos riboje, tuo tarpu šalyse, turinčiose proporcinius mokesčius skurdo rizikos riboje buvo šiek tiek mažiau žmonių – 40 procentų.

Skurdo progresiniai mokesčiai nemažintų, o atvirkščiai – įšaldytų esamą situaciją. Mažas pajamas gaunantys žmonės būtų mažiau linkę užsidirbti papildomai (našiau dirbti, ieškotis papildomo darbo), nes kuo daugiau jie uždirbtų, tuo didesnę dalį savo papildomo uždarbio jie privalėtų atiduoti. Norint sumažinti skurdą, turėtų būti pasinaudota kitomis priemonėmis. Reikia padidinti žmonių galimybes užsidirbti – lanksčiau reglamentuoti darbo santykius, mažinti minimalią algą, atpiginti verslo pradžią; tikslingai skirti valstybės paramą (pagal pajamų ir turto testą); mažinti bendrą valstybės naštą (tai padidintų gyventojų gaunamas pajamas).

Kalbant apie socialinę atskirtį (pajamų skirtumus tarp daugiausia ir mažiausia uždirbančiųjų), ši taipogi nesumažėtų įvedus progresinius mokesčius. Daug uždirbantys turi daugiau mobilumo, atitinkamai ir daugiau galimybių persikelti į mažesnio apmokestinimo šalis.

Ar progresiniai mokesčiai padėtų įveikti krizę ir nedarbą?

Ne. Sumažėtų Lietuvos kaip darbo vietos patrauklumas, nes darbdaviai būtų skatinami išlaikyti tik menkai apmokamas (ir apmokestinamas) darbo vietas. Tai reikštų, kad Lietuvoje būtų paskatos mažinti algas arba jas slėpti, o brangesnius darbuotojus įdarbinti užsienio atstovybėse.

Remiantis 2007 m. bendrovės „Ernst & Young” atliktu tyrimu, tarp šešių svarbiausių faktorių apsisrendžiant dėl investavimo vietos yra mokesčiai ir darbo jėgos kaina, kuri taip pat priklauso nuo mokesčių dydžio. Praėjo vos keli mėnesiai nuo paskutinės mokesčių reformos, padariusios gyventojų pajamų mokestį labiau progresinį, ir vėl norima keisti šalies mokesčių sistemą. Tokie besiblaškantys mokesčių politikos žingsniai neabejotinai pasiųstų neigiamą signalą užsienio investuotojams, sustiprintų Lietuvos, kaip neprognozuojamos šalies įvaizdį, ir smarkiai sumažintų Lietuvos galimybes pritraukti užsienio investuotojus, o tai, savo ruožtu, turėtų neigiamos įtakos šalies ekonomikai.

„Plokštieji“ mokesčiai buvo tas veiksnys, kuris prisidėjo prie ekonomikos augimo tiek Lietuvoje, tiek visame mūsų regione. Progresinių mokesčių įvedimas, ypač esant sunkiai ekonomikos būklei, reikštų nepagrįstą pasiteisinusios sistemos atsisakymą.

Kaip progresiniai mokesčiai atsilieptų šešėlinei ekonomikai?

Progresiniai mokesčiai padidintų paskatas vengti mokesčių mokėjimo. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad uždirbate 7 000 litų „ant popieriaus“. Pagal dabartinę tvarką, jūs sumokate 1 050 litų gyventojų pajamų mokesčio. Pagal siūlomą progresinių mokesčių modelį, jūsų pajamos virš 2000 litų taptų apmokestinamos 18%, o virš 5000 litų – 25% tarifais. Tuomet jūs sumokėtumėte jau 1 340 litų gyventojų pajamų mokesčio. Turint omenyje, kad sumokėjus daugiau mokesčių iš valstybės gaunamų paslaugų kiekis nepakistų (gautumėte tiek pat paslaugų), natūralu, kad stengtumėtės išvengti tokio staigaus ir didelio mokesčių naštos padidėjimo.

2009 m. LLRI atlikto Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis, šešėlinė ekonomika 2009 m. išaugs 5 procentiniais punktais ir pasieks 22,7% BVP. 2008 m. šešėline veikla užsiėmė 27,5% ūkio subjektų, o 2009 m. tokių bus net 40%. Įvedus progresinius mokesčius, šešėline veikla užsiimančių ūkio subjektų dalis bei šešėlinė ekonomika neabejotinai dar labiau išaugtų.