Analitinė medžiaga pristatyta gegužės 17 d. LLRI surengtoje konferencijoje „Kaip turėtų būti formuojamas 2008 m. biudžetas? Viešųjų finansų tikslingumas, efektyvumas ir skaidrumas“. Išsamų analitinės medžiagos tekstą rasite paspaudę ant žemiau esančios nuorodos .
___________________
Įžanga
Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad Lietuva tiek strateginio planavimo, tiek biudžeto sudarymo ar fiskalinės drausmės srityse per paskutinį dešimtmetį padarė didelę pažangą. Iki 1990 m. gyvavusioje santvarkoje valstybės išlaidos ir projektai buvo planuojami ir vykdomi remiantis visai kitais principais, todėl Lietuvai teko per trumpą laiką sukurti visai naują išlaidų planavimo, kontroliavimo ir pasiektų rezultatų įvertinimo sistemą.
1998 m. pradėta programinio biudžeto reforma, 2002 m. patvirtinta Strateginio planavimo metodika ir kiti teisės aktai, sukūrė neblogą teisinę bazę ir galėtų tapti atspirties tašku tolesniame valstybės išlaidų sistemos tobulinimo procese.
Pasaulio banko ekspertai išskyrė Lietuvą kaip vieną iš sėkmingiausių pavyzdžių ES valstybėse programinio biudžeto, strateginio veiklos organizavimo ir finansų planavimo srityse.[i] Būtent drausminga fiskalinė politika nuo 1999 m. leido Lietuvai vienintelei su Slovėnija rimtai pretenduoti įsivesti eurą 2007 m.
Tačiau nepaisant sąlyginės pažangos, praktiškai visos pagrindinės valstybės išlaidų proceso grandys – strateginis planavimas ir tikslų nustatymas, biudžeto vykdymas ir išlaidų efektyvumo vertinimas bei kontrolė – yra ženkliai tobulintinos.
Nepaisant programinio biudžeto principo deklaravimo ir jo įteisinimo teisinėje bazėje, realybėje biudžetas daugeliu savo aspektų išlieka instituciniu. Tai lemia didelį valstybės išlaidų inertiškumą ir neskatina asignavimų valdytojų efektyviau ir taupiau naudoti jiems patikėtas lėšas. Sistemos inertiškumas ir nelankstumas neleidžia reikšmingai perskirstyti lėšų atsižvelgiant į kintančius valstybės poreikius ir tikslus.
Būtina akcentuoti, kad valdžios sektoriaus lėšos yra bendri visų Lietuvos gyventojų pinigai ir visuomenė turi gauti visą neslaptą su valstybės išlaidų planavimu ir jų vykdymu susijusią informaciją, pateiktą aiškiai ir laiku. Tik didesnis visuomenės aktyvumas ir dalyvavimas svarstant biudžeto išlaidų planavimą ir jų panaudojimo efektyvumą leis siekti realių teigiamų pokyčių šioje srityje.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas akcentuoja tris esminius biudžeto sudarymo ir priežiūros principus – tikslingumą, efektyvumą ir skaidrumą. Būtent šių principų kontekste ir yra atlikta šiame darbe pateikta analizė bei suformuluoti pagrindiniai siūlymai.
|
Pagrindiniai LLRI biudžeto sudarymo ir priežiūros principai:
· Tikslingumas – kam turėtų būti skiriamos valstybės lėšos;
· Efektyvumas – kaip jos turėtų būti planuojamos, tvirtinamos ir panaudojamos pasirinktiems prioritetams ir kaip turėtų būti įvertinti jų rezultatai;
· Skaidrumas – kaip visuomenė turėtų būti informuojama ir dalyvauti biudžeto sudarymo procese.
|
Pirmoji šio darbo dalis apžvelgia kiek bendresnes su valstybės išlaidų organizavimu susijusias problemas būdingas ne tik Lietuvai, bet ir visoms demokratinėms valstybėms. Kaip atskaitos taškas naudojama vadinamoji public choice teorija, kuri analizuoja pagrindinių biudžeto procese dalyvaujančių veikėjų – politikų, valdininkų ir interesų grupių – motyvaciją. Pagrindinė šios dalies įžvalga yra tai, kad dauguma biudžeto proceso veikėjų turi savo asmeninių interesų, kurie nebūtinai sutampa su bendresniais visuomenės interesais, tokiais kaip valstybės išlaidų panaudojimo tikslingumas, efektyvumas ir skaidrumas.
Antroji dalis susideda iš penkių skyrių, analizuojančių konkrečią Lietuvos valstybės išlaidų problematiką. Pirmasis skyrius apžvelgia Valstybės biudžeto deficitą ir skolinimosi tendencijas ir pateikia siūlymą siekti subalansuoto biudžeto jau 2008 m. ir planuoti valstybės skolos mažinimą artimiausioje ateityje. Antras, trečias ir ketvirtas skyriai yra tiesiogiai skirti programinio biudžeto įgyvendinimui:
Biudžeto proceso schema
Antrasis skyrius apžvelgia valstybės tikslų formulavimo ir strateginio planavimo sistemą ir akcentuoja, kad pagrindinė problema yra ne jau sukurta įstatyminė bazė, bet jos įgyvendinimas – t.y. geresnis programų tikslų, uždavinių, priemonių ir vertinimo kriterijų formulavimas. Trečias skyrius pagrindžia teiginį, kad dabartinis biudžetas nors formaliai yra programinis, tačiau realiai turi itin daug institucinio biudžeto bruožų ir su tuo susijusių problemų, tokių kaip programų susitapatinimas su institucijomis, funkcijų dubliavimasis, per didelis programų skaičius ir t.t. Pagrindinis geresniam programinio biudžeto įgyvendinimui skirtas siūlymas yra „nulinio biudžeto“ elemento įvedimas, kuris priverstų asignavimų valdytojus kas tris metus nuodugniai „apsiginti“ jų programoms reikalingas lėšas ir įrodyti jų reikalingumą.
Ketvirtajame skyriuje kalbama apie atskaitomybę už valstybės išlaidas ir sisteminį jų stebėjimą. Tam pasiekti siūloma kiekvienai programai bent kartą per tris metus atlikti išorinį veiklos auditą, kuris taptų sudedamąja trimečio „nulinio biudžeto“ proceso dalimi. Penktajame skyriuje akcentuojama viešumo ir informacijos apie valstybės išlaidas prieinamumo ir aiškaus pateikimo visiems piliečiams svarba.
[i] LR Valstybės kontrolė, Valstybinio audito ataskaita Programinio biudžeto sistema, 2007 m. kovo 30 d.
