Meistriškai valdydamas plunksną, XIX a. pirmoje pusėję gyvenęs prancūzų ekonomistas, publicistas Frédéric Bastiat ragino savo skaitytojus įžvelgti ne tik matomą, bet ir nematomą dalykų pusę. Aptarinėdamas valdžios išlaidų neva stimuliuojantį poveikį ekonomikai jis rašė: „Jūs lyginate tautą su išdžiūvusios žemės plotu, o mokesčius – su gyvybę nešančiu lietumi. Puiku. Bet jūs turėtumėte savęs taip pat paklausti, iš kur susikaupia lietus ir ar tik ne mokesčiai ištraukia iš žemės drėgmę ją išdžiovindami.“ Šie žodžiai stebėtinai tiksliai apibūdina ekonominę situaciją F. Bastiat gimtojoje Prancūzijoje ir šiandien.
Jau 30 m. Prancūzijos valdžia per viešąjį sektorių perskirsto daugiau nei pusę šalyje sukuriamos vertės. Pernai viešojo sektoriaus išlaidos priartėjo prie 57% BVP. Simbolinė Laisvės nuo mokesčių diena – kai nustojama dirbti viešajam sektoriui ir pradedama dirbti sau – jau senokai aušta vėliau už Bastilijos dieną ir šiemet atėjo tik liepos 29 d. Nedarbo lygis 2013 m. gegužę pasiekė 10,9%. Nors tai daug žemiau už bedarbystę Graikijoje ar Ispanijoje, Prancūzijoje tai prasčiausias rodiklis per pastaruosius 15 m. Biudžeto deficitas pernai sudarė 4,8% BVP, o valstybės skola pasiekė 90% BVP. Nesvarbu, ar valdžioje dešinieji, ar socialistai – niekam nepavyksta panaikinti ekonominės sausros priežasties. Išsikerojusio viešojo sektoriaus efektyvumo didinimą stabdo profsąjungos ir nuolatiniai streikai. Būdami viešojo sektoriaus įkaitais, politikai neišvengiamai tampa ir mokesčių didinimo adeptais. Jie mano, kad mokesčių lietus išspręs biudžeto problemas.
Tai, kas pasipylė ant Prancūzijos mokesčių mokėtojų nuo 2011 m. greičiau jau vadintina kruša: padidinti GPM, PVM, NT, gyvenamosios vietos, palikimo mokesčiai, įvestas finansinių sandorių mokestis. Konstituciniam Teismui pripažinus 75% GPM tarifą antikonstituciniu, planuojama formaliai apeiti prieštaravimą nustačius, kad 75% mokestį mokėtų darbdaviai. Kaip ir Lietuvoje, politikai nori sumažinti skirtumą tarp darbo jėgos ir kapitalo apmokestinimo ne mažindami mokesčius darbo jėgai, bet didindami kapitalui. Todėl buvo padidinti mokesčiai dividendams, palūkanoms ir kapitalo prieaugio pajamoms, o pastarosioms panaikintas ir neapmokestinamas dydis.
Žymus XVII a. Prancūzijos finansų ministras Jean-Baptiste Colbert yra sakęs, kad mokesčiai yra menas nupešti žąsį taip, kad būtų kuo daugiau plunksnų su kuo mažiau gagenimo. Tačiau net ir išradingiesiems prancūzams vis sunkiau pavyksta tyliai apipešioti mokesčių mokėtojus. Plačiai aptartas Depardieu atvejis tėra vienas iš tūkstančių. Prancūzijoje veikiančio Ekonominių ir fiskalinių tyrimų instituto duomenimis, vien 2012 m. dėl didinamų mokesčių išvykstančių gyventojų skaičius išaugo penkiagubai, iki 5 tūkst. Dėl aukštesnių mokesčių 2013 m. išnyks 70 tūkst. darbo vietų, daugiausiai smulkiose ir vidutinio dydžio įmonėse.
Gyvybę šiam išdžiūvusiam žemės plotui galėtų atnešti užsienio investicijos, tačiau į socialistinį Prancūzijos „rojų“ jų pritraukiama žymiai mažiau nei į kitas didžiąsias ES ekonomikas. 2012 m. tiesioginių užsienio investicinių projektų skaičius augo Jungtinėje Karalystėje (JK) ir Vokietijoje. Prancūzijoje įgyvendintų projektų skaičius krito aštuntadaliu, o bendrai jų įgyvendinta trečdaliu mažiau nei JK. Pagal investuotojų sukuriamų darbo vietų skaičių 2012 m. įspūdingai pirmavo JK su 30,3 tūkst. darbo vietų, Vokietijoje jų sukurta 12,5 tūkst., o Prancūzijoje – 10,5 tūkst.
Žinoma, Prancūzijos nepatrauklumas užsienio investuotojams slypi ne tik „lyja tegu lyja“ mokesčių politikoje. Iškalbingas pavyzdys yra viena nuostolinga padangų gamykla šiaurės Prancūzijoje – „Goodyear“. Jos savininkas jau nuo 2007 m. nesėkmingai bando efektyvinti gamyklos veiklą ir atleisti dalį darbuotojų, tačiau susiduria su nuolatiniu profsąjungų pasipriešinimu ir teismais. Pasiekus tašką, kai gamyklos uždarymas tapo neišvengiamu, net ir bandymas ją uždaryti buvo užginčytas teismuose. Prancūzijos pramonės ministrui pasiūlius stambiam JAV padangų gamintojui „Titan“ įsigyti šią gamyklą, jos savininkas atsakė: „Ar manote, kad esame kvaili? Keliskart lankiausi šioje gamykloje. Prancūzų darbuotojams mokami aukšti atlyginimai, bet jie dirba tik po tris valandas. Valandą jie pietauja, tris – plepa, ir tris – dirba. Pasakiau tai jų profsąjungų lyderiams; jie man atsakė, kad taip jau įprasta Prancūzijoje“.
Tad ekonomiką smukdo pernelyg griežtas darbo rinkos reguliavimas, draudžiantis savininkui lanksčiai veikti rinkoje. Socialisme à la française svajoja apie ekonomikos augimą, bet tuo pat metu priešinasi bet kokiam rinkos laisvinimui, kuris ir yra ekonomikos augimo pagrindas. Tokia vertės kūrimui nepalanki ekonominė kultūra formavosi ištisus šimtmečius, tad vargu ar galima tikėtis, kad artimiausiu metu ji savaime pasikeistų. Tai sausina Prancūzijos žemę, veja produktyviausius visuomenės narius ir mažina investicijas, taigi, ir būsimus atlyginimus. Profsąjungos atsisako suvokti, kad laisvesnėje rinkoje po nuostolingos gamyklos uždarymo atlaisvintas kapitalas ir darbo jėga būtų įdarbinti ten, kur sukurtų daugiau pridėtinės vertės. F. Bastiat žodžiais tariant, „Viešpatie šventas! Kaip sunku politinėje ekonomijoje įrodyti, kad dukart du yra keturi; ir jei jums tai pavyksta, žmonės pradeda šaukti: „Tai taip aišku, kad net nuobodu!“ O po to jie balsuoja taip, lyg jūs nieko nesate įrodęs“.
