Kaetana Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė
Praėjusią savaitę mokesčių reformos darbo grupės siūlymai buvo pateikti Vyriausybės nariams ir visuomenei. Tarp jų – seniai pribrendęs mokesčių mažinimas didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) ir įvedant „Sodros“ įmokų viršutines ribas, vadinamąsias lubas. Pastarojo siūlymo nereikėtų vertinti tik kaip mokesčių mažinimo, nes tai ir teisingumo principo įtvirtinimas. Šiandien tokios „lubos“ yra taikomos „Sodros“ išmokoms, bet ne įmokoms, tad esama situacija yra neteisinga: gyventojai moka draudimo įmokas už tai, ko niekada negaus. „Sodros“ įmokų ribų įvedimas būtų pirma reali paskata rodyti tikruosius daug uždirbančiųjų atlyginimus ir „neminimizuoti“ mokesčių gaunant lėšas kitokiomis nei darbo užmokestis formomis.
Visa mokesčių našta
Mokesčių reformos darbo grupė taip pat pasiūlė skaidrinti mokesčių sistemą, perkeliant darbdavio mokamą „Sodros“ įmoką tikrajam jos mokėtojui – darbuotojui. Teisinis „Sodros“ įmokos išskyrimas į darbuotojo ir darbdavio įmokas ekonominiu požiūriu yra beprasmiškas, nes ši įmoka yra darbuotojo darbo užmokesčio dalis ir būtent darbuotojas šią įmoką ir sumoka. Reali mokesčių našta yra didesnė, negu žmogaus mokamas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis ir 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmoka. Įgyvendinus šį siūlymą būtų matyti, kad mokesčių našta sudaro iki 42 proc. viso žmogaus atlyginimo.
Perkėlus „Sodros“ įmoką darbuotojui, pagerėtų ir statistiniai vidurkiai – šokteltų ne tik MMA, bet ir vidutinis darbo užmokestis. Įgyvendinant šį siūlymą svarbu užtikrinti, kad būtų išvengta piktnaudžiavimų ir žmogaus pajamos į rankas nepasikeistų. Tačiau norintieji mažinti atlyginimus darbuotojams tai gali daryti ir dabar, todėl neaišku, kodėl darbdaviai turėtų pradėti tai daryti būtent tuomet, kai darbdavio „Sodros“ įmoka perkeliama darbuotojui. Jeigu ir yra tokio piktnaudžiavimo tikimybė, tai ji didesnė viešajame sektoriuje, kur darbuotojams atlyginimai nustatomi įstatymais, o ne susitarimu.
Bausmė taupantiems gyventojams
Finansų ministerija skaičiuoja, kad pakėlus NPD ir įvedus „Sodros“ įmokų „lubas“ biudžetas netektų 1 – 1,4 mlrd. litų. Šią skylę siūloma lopyti apmokestinant palūkanas ir visas gyventojų investicines pajamas. Darbo grupė pasiūlė, kad tokios pajamos iki 10 000 litų per metus būtų neapmokestinamos, tačiau politikai jau svarsto, kad šią ribą būtų prasminga sumažinti iki 5 000 ar vos iki 1 000 litų. Gali būti, kad priimant konkrečius įstatymus Seime neapmokestinamų pajamų iš palūkanų ir investavimo riba dar labiau sumenktų, todėl pradinis siūlymas apmokestinti „turtuolius“ gali paliesti plačią visuomenės dalį.
Palūkanų apmokestinimas baustų atsakingus bei taupančius gyventojus ir skatintų gyventi šia diena, nes dalis jų uždirbtų palūkanų atitektų biudžetui. Įsivaizduokime du gyventojus, uždirbančius vienodą atlyginimą. Rimas gyvena šia diena ir visas savo pajamas iškart išleidžia, o Juozas mąsto apie ateitį, taupo vaikų mokslams, nenumatytoms ligoms, erdvesniam būstui, naujesnei mašinai ar kt. Lygindami Rimo ir Juozo per visą gyvenimą sumokėtus mokesčius pamatysime, kad atsakingasis Juozas sumoka daugiau mokesčių būtent todėl, kad jis ne iškart išleidžia visas savo pajamas. Jeigu taupymas yra dorybė, kodėl tuomet norima ją apmokestinti? Prisiminus, kad taupymo lygis Lietuvoje yra antras žemiausias visoje Europos Sąjungoje (mažiau taupo tik latviai), akivaizdu, kaip pavojinga būtų dar mažinti paskatas taupyti.
Stabdys ekonomiką
Siūloma apmokestinti ne tik palūkanas, bet ir visas pajamas iš investavimo, o tai dar labiau sumažintų investavimo apimtis Lietuvoje. 2012 m. investicijų kiekis vienam gyventojui Lietuvoje sudarė 31,1 tūkst. eurų. Latvija investicijų apimtimi Lietuvą lenkia dvigubai (68 tūkst. eurų), Vokietija – trigubai (104 tūkst. eurų), Švedija – keturgubai (119 tūkst. eurų).
Per žemas investicijų lygis, o ne darbuotojų kvalifikacijos stoka yra pagrindinė priežastis, kodėl darbo užmokestis Lietuvoje gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Apmokestinus visas pajamas iš investavimo, būtų užkirstas kelias taip visų laukiamam ekonomikos atsigavimui, kuris yra vienas iš Vyriausybės veiklos prioritetų. Turint omenyje, kad ekonomika dar neatsigavo, visų investicinių pajamų ir palūkanų apmokestinimas galėtų sukelti ekonomikos stagnaciją.
Svarbu ir tai, kad palūkanų ir kapitalo prieaugio pajamų apmokestinimo administravimas būtų painus, tad šiandien jau paini Lietuvos mokesčių sistema taptų dar nedraugiškesnė. Juokaujama, kad šis mokestis yra puikus mokesčių teisininkams, mokesčių apskaitininkams, konsultantams ir biurokratams. Bet blogas visiems kitiems.
Žvelgiant į kitų šalių patirtį galima pastebėti, kad trečdalis Europos Sąjungos ir OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalių apskritai netaiko kapitalo prieaugio mokesčio, ir tai pasiteisina, nes tokios šalys kaip Liuksemburgas ar Nyderlandai yra konkurencingos ir patrauklios investuotojams. Ilgametė daugelio šalių patirtis rodo, kad didinant šį mokestį surenkama mažiau pajamų. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose 1986 m. pakėlus kapitalo prieaugio mokestį nuo 20 iki 28 proc. pajamos iš šio mokesčio krito 15 proc., o 1997 m. grąžinus 20 proc. tarifą vien per pirmus metus šio mokesčio pajamos išaugo 15 proc. ir augo toliau. Todėl JAV ekspertai siūlo visai panaikinti šį mokestį.
Nors Lietuvoje mokestis būtų įvedamas siekiant padidinti biudžeto pajamas, pirma, neatlikta skaičiavimų, kiek pajamų tai duotų, antra, papildomų pajamų gali ir nebūti, nes lėtėtų ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas, mažėtų patrauklumas investuotojams.
Atims dar nedavę
Politikams teks atsakyti į klausimą, ar įvesti didelį neapmokestinamų palūkanų ir investicinių pajamų dydį ir surinkti mažai mokesčių, ar įvesti mažą neapmokestinamą dydį ir nuskriausti daug gyventojų. O juk daug geriau būtų šio klausimo visai nekelti ir nedidinti mokesčių.
Nors palūkanų ir visų investicinių pajamų apmokestinimas buvo pateiktas kaip kompensacinė priemonė biudžeto netekimams dėl NPD didinimo ir „Sodros“ įmokų „lubų“ įvedimo, pradeda aiškėti, kad tai bus eiliniai nevykę mainai. Virš „Sodros“ įmokų „lubų“ klausimo tvenkiasi debesys, o NPD didinimas nukeliamas ne anksčiau kaip į 2014 m. Tuo tarpu palūkanas apmokestinantį įstatymą norima priimti jau iki liepos 1 d.
Pavojinga, kad mokesčių mažinimas apskritai gali neįvykti, tuo tarpu mokesčiai gali būti padidinti jau artimiausiu metu. Tuomet tai būtų dar vienas blogų mainų su valdžia pavyzdys, kai svajonės apie mažesnius mokesčius iškeičiamos į keliamų mokesčių realybę. Dabartinė valdžia aršiai kritikavo ankstesnę valdžią, kad prisidengdama skambiu „mokesčių reformos“ pavadinimu paprasčiausiai kėlė mokesčius. Ši Vyriausybė turi gerą progą nepakartoti tos pačios klaidos.
