Staigių pokyčių laikmetis neaplenks nieko. Karas, sankcijos, įmonių uždarymas, nutraukti tiekimai – net jeigu tai neliečia jūsų asmeniškai, prasidėjus grandininei reakcijai, poveikį pajusime visi. Taip pat ir ekonominį. Koks jis bus, priklausys nuo mūsų greičio ir gebėjimo reaguoti į pokyčius.
Lietuvos įmonės jau įrodė savo gebėjimą prisitaikyti. Ir vis dėlto šiandien nežinome, ar visoms pavyks išgyventi, nes visuotinio deficito laikais pakeisti nutrauktas tiekimų grandines nebus lengva. Laukia didžiulis neapibrėžtumas ir kasdienis spėliojimas, ar pavyks realizuoti galutinę produkciją, kai gamybos kaštus negailestingai išpučia brangstančios žaliavos. Kuo ilgesnis kelias iki galutinio vartotojo, tuo daugiau jame sunkiai valdomų kintamųjų. Todėl laikas pokyčių metu tampa svarbesnis už pinigus.
Ir čia mes aptinkame vieną netikėtą rezervą, kurį galime panaudoti. Valstybės rezervą. Bet ne tą, kur kaupiamos biudžeto lėšos. Tai rezervas, kur kaupiamas laikas. Gal dar pamenate, kaip visus metus buvo kalbėta apie poreikį atsisakyti perteklinės biurokratijos, tikrinant atvykstančių ukrainiečių diplomus ir darbo patirtį? Sunkiai, bet radome sprendimus. O vos tik šalį užplūdo nuo karo besigelbstinčių pabėgėlių srautas, akimirksniu visiems tapo aišku – reikia kirsti visą beprasmišką biurokratiją. Tikrinti nutarta tik tuos dokumentus, kuriuos tikrai būtina. Siekiama optimizuoti kiekvieną judesį, nes nuo mūsų greičio priklauso žmonėms išduodamų Leidimų gyventi skaičius. Suprantat? – Leidimų Gyventi.
Vardan jų pavyko atsisakyti perteklinės biurokratijos. Bet argi mūsų visų gyvenimai nepriklauso nuo to, kaip greit sugebės adaptuotis prie ūmių pokyčių visa Lietuvos ekonomika? Aptikti slaptuosius rezervus galima kiekvienoje srityje, kur valstybės institucijos „tvarko popierius“, „derina“, išduoda leidimus. Butų stoka, jaučiama visus praeituosius metus, didės su kiekvienu oficialiai skelbiamu infliacijos punktu, ir su kiekvienu iš Ukrainos atvykstančiu autobusu. Naujoms statyboms pradėti trukdys metalo, cemento, medienos ir kitų žaliavų stoka. Įmonės suksis, kaip įmanydamos, kad rastų naujų tiekėjų. O valstybės institucijos gali prisidėti prie pokyčio greičio, trumpindamos savo derinimų grandines, atsisakydamos beprasmiško popierių stumdymo, mažareikšmių klaidų taisymo, ginčų apie architektūrinius skonius.
Jeigu statybų leidimas bus gautas ne per porą metų, o bent per penketą mėnesių, statybininkai turės darbo, o žmonės – vietą gyventi. Jeigu projektai nebus gražinami dėl aptakių arba porcijomis išsakomų reikalavimų, o neretai – ir dėl kablelių, projektuotojams nereikės gaišti laiko, vėl ir vėl pakraunant visas projektų dalis derinimui, o tarnautojams nereikės kartoti beprasmiško darbo. Jeigu klaidas bus siekiama ištaisyti greitai ir sutelktai, netikrinant iš naujo visų popierių pluošto, laimėsime visi. Sutaupysime ne tik laiko, bet ir lėšų. Privačių ir valstybinių. Kurių biudžetui taip truks.
Leidimas gyventi suponuoja ne tik stogą virš galvos, bet ir šilumą, šviesą ir maistą. Jei nenorime likti be elektros, žaliajai energetikai turi būti įjungta žalia šviesa. O čia vėl biurokratinių reikalavimų pinklės. Jei leidimo vėjo jėgainėms lauksime ne metų metus, o trumpus mėnesius, ir nekišime pagalių į vėjų jėgainių ratą, elektros Lietuvoje bus.
Pakvieskime visus neabejingus valstybei – trumpinti visas derinimų grandines, o valstybės tarnautojams – rasti visus paslėptus rezervus. Migracijos procedūrų nuo karo bėgantiems ukrainiečiams sutrumpinimas parodė, kad visur – nuo viršaus iki žemiausios grandies – reikia greitų sprendimų ir aiškaus vertybinio apsisprendimo. Gal visai neatsitiktinai turime šį sunkmečiui išsaugotą valstybės rezervą?
