Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą Nr. 10-719-01 ir teikia savo pastabas bei pasiūlymus.
Įvadas
Nuo 2004 metų sausio 1 d. įsigaliojusio naujos redakcijos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 20 ir 23 straipsniuose, motyvuojant būtinybe perkelti į Lietuvos teisės aktus ES Direktyvos (2001/29/EB) dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo nuostatas, pirmą kartą buvo įtvirtintas kompensacinis mokestis autoriams už žalą, patiriamą dėl jų kūrinių atgaminimo. Tai mokestis, surenkamas apmokestinus įvairias laikmenas, į kurias galima kopijuoti autorių kūrinius ir reprografinę įrangą (kopijavimo aparatus), ir paskirstomas autoriams, kurie dėl jų kūrinių kopijavimo patiria žalą.
2009 m. kovo mėn. Vyriausybei buvo pristatytas naujas ATGTĮ projektas, kuriame siūloma išplėsti apmokestinamų produktų sąrašą (apmokestinti ne tik laikmenas, į kurias atgaminami autorių kūriniai, bet ir įrenginius, turinčius atgaminimo funkciją). Šiuo apmokestinimu siekiama „užtikrinti tinkamą kompensaciją teisių turėtojams už atgaminimo asmeniniais tikslais teisės apribojimus ir iš dalies kompensuoti dėl Įstatyme numatyto apribojimo negaunamas pajamas“. Apmokestinama įranga gali būti naudojama ir neteisėtam kūrinių atgaminimui, tad atlyginta būtų ir dalis neteisėtu kopijavimu padaromos žalos.
Pastabos dėl kompensacinio mokesčio
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte siūlymas įvesti kompensacinį mokestį nuo įrangos motyvuojamas tuo, jog:
1. Esamas teisinis reguliavimas nesudaro sąlygų kūrėjams gauti tinkamą atlyginimą už tam tikrą kūrinių panaudojimą;
2. Blogą situaciją meno rinkoje pablogino padidėjusi mokesčių našta kūrėjams bei neišspręstos jų socialinių garantijų problemos;
3. Teisingiau, kai kompensacija autoriui priklauso ir nuo įrenginių, atgaminančių kūrinius, o ne tik nuo laikmenų, kuriuose jie talpinami;
4. ES valstybių praktika rodo, kad dominuojantis sprendimas dėl kompensavimo už atgaminimą asmeniniais tikslais yra sistema, pagal kurią kompensacinis atlyginimas mokamas ir nuo tuščių laikmenų, ir nuo įrenginių.
Kiekvienas argumentas ekspertizėje nagrinėjamas atskirai.
1. Dėl argumento, kad esamas teisinis reguliavimas nesudaro sąlygų kūrėjams gauti tinkamą atlyginimą už tam tikrą kūrinių panaudojimą.
Įstatymo projekto autoriai teigia, kad dabartinėje situacijoje, kai apmokestinamos tik laikmenos, surenkamų lėšų nepakanka „tinkamai“ atlyginti kūrėjų patiriamą žalą dėl jų kūrinių panaudojimo. Tačiau ne visos surenkamos lėšos yra pervedamos kūrėjams. Remiantis 2006 m. kovo 9 d. Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūros (toliau – LATGAA-A) konferencijos rezoliucija, 25 proc. lėšų, surenkamų vizualinių menų autoriams už „tuščią laikmeną“, yra skiriama kūrybinės veiklos programoms. Kaip rašoma LATGA-A veiklos ir finansinės atskaitomybės 2008 m. ataskaitoje, pinigai buvo skirti LATGA-A vizualinių menų autorių kūrinių perkėlimui į Prancūzijos vizualinių menų bendrijos (ADAGP) virtualų Paveikslų banką
[1].
Ne mažiau svarbu ir tai, kad LATGA-A administravimas yra finansuojamas iš surenkamų lėšų. Ataskaitoje teigiama, kad 2008 m. buvo surinkta 17,1 mln. Lt autorinio atlyginimo, iš kurių 3,6 mln. Lt, o tai yra 21 proc. surenkamos sumos, skiriama administracinėms išlaidoms padengti. Tai reiškia, kad įstaigos administravimas yra brangus, ir tai, kad įstaiga yra suinteresuota tiek didinti įplaukiančią sumą, tiek neprarasti būtinybės administruoti kompensacinio mokesčio surinkimą ir paskirstymą.
Įstatymo projekto autorių teiginiai, kad surenkamų lėšų nepakanka „teisingai“ kompensuoti kūrėjų patiriamą žalą yra negrindžiami jokiais argumentais. Net aiškinamajame rašte nėra sutarimo, ar įstatymo projektas užtikrintų „teisingą“ kompensaciją: vienur rašoma, kad „įgyvendinus teikiamus pasiūlymus dėl kompensacinio atlyginimo už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais būtų sudarytos sąlygos sąžiningai ir teisingai kompensuoti teisių turėtojams už Įstatyme numatytus atgaminimo teisės apribojimus“; kitur jau teigiama, kad projektu siūlomi sprendimai, kaip „iš dalies kompensuoti dėl Įstatyme numatyto apribojimo negaunamas pajamas“. Tai rodo, kad ir patys projekto autoriai nesutaria, ar įrangos apmokestinimas „teisingai“ kompensuos patiriamą žalą, ar žala bus kompensuojama tik „iš dalies“. Svarbu ir tai, kad projekto autoriai nepateikia jokio „teisingo“ kompensavimo kriterijaus. Turint omenyje, kad įstatymo projekte numatyta ketvirtadalį surinktų lėšų skirti meno kūrėjų ir kūrybinių darbuotojų socialinei programai, tikėtina, jog ir ateityje bus eksploatuojama „neteisingo“ kompensavimo idėja bei bus raginimų didinti kompensacinių mokesčių dydžius.
Teigti, kad surenkamo mokesčio neužtenka, nėra teisinga, nes patiriama žala yra hipotetinė. Nėra pagrindo teigti, kad negalėdami pasidaryti kopijų, žmonės pirks originalius kūrinius. Numatoma apmokestinti asmenis, kurių veikla nėra susijusi su kūrinių atgaminimu, todėl darytina vienareikšmė išvada, kad mokestis yra per didelis. Toks mokestis yra subsidija autorių teisių subjektų verslui ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ji per maža.
2. Dėl argumento, kad blogą situaciją meno rinkoje pablogino padidėjusi mokesčių našta kūrėjams bei neišspręstos jų socialinių garantijų problemos.
Padidinti mokesčių naštą kūrėjams buvo penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas, todėl spręsti neigiamus šio sprendimo padarinius didinant mokesčių naštą kitiems Lietuvos gyventojams yra nepagrįsta.
Jeigu norima išspręsti išaugusios mokesčių naštos kūrėjams problemą, būtina mažinti jų įmokas „Sodrai“ arba panaikinti prievolę mokėti šias įmokas. Mokesčių našta nėra vienintelė problema, susijusi su meno kūrėjų įtraukimu į „Sodros“ sistemą – ši sistema nėra pritaikyta nepastovioms autorių pajamoms, tad kyla daug problemų apskaičiuojant stažą ir kt. Svarbu ir tai, kad „Sodros“ sistema yra negyvybinga, todėl ilgajame laikotarpyje nepajėgs užtikrinti meno kūrėjų lūkesčių atitinkančių išmokų. Kūrėjų socialinių garantijų klausimas neturėtų būti sprendžiamas subsidijomis kitų mokesčių mokėtojų sąskaita.
3. ,Dėl pateikiamo argumento, kad teisingiau, kai kompensacija autoriui priklauso ir nuo įrenginių, atgaminančių kūrinius, o ne tik nuo laikmenų, kuriuose jie talpinami.
Techninės įrangos apmokestinimas grindžiamas tuo, kad jos pagalba gali būti atgaminami kūriniai. Teigiama, kad įrangos apmokestinamas yra teisingesnis būdas užtikrinti deramą kompensaciją autoriams nei vien tik dabar galiojantis laikmenų apmokestinimas.
Tačiau tokių įrenginių kaip namų kino sistemos ar automobilinės magnetolos pagrindinė funkcija nėra kūrinių atgaminimas, o tokie įrenginiai kaip USB atmintinės yra reikalingi efektyviam įmonių ir įstaigų darbui užtikrinti.
Kaip nurodoma aiškinamojo rašo 5 priede, 2009 m. sausio mėn. „TNS Gallup“ atlikto tyrimo duomenimis, vos 2 proc. kopijuojančių garso arba vaizdo įrašus apklaustųjų naudojo televizorių su įrašymo funkcija. Tai reiškia, kad nors šie įrenginiai naudojami nežymiai daliai kūrinių atgaminimo, apmokestinti būtų visi šią funkciją turintys televizoriai. Aiškinamojo rašto 7 priede teigiama, kad tik 13 proc. apklaustųjų nurodė dažniausiai atgaminantys Lietuvos atlikėjų kūrinius. Kadangi ketvirtadalį surinktų lėšų jau iš anksto numatoma skirti Lietuvos kūrėjų socialinių garantijų programai, kyla klausimas, ar kompensacijos Lietuvos kūrėjams neviršys jų patiriamos žalos.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad Lietuvoje labiau paplitęs kūrinių atgaminimas iš piratinių šaltinių negu iš originalių šaltinių, kurių atgaminimą norima kompensuoti. Atliktas tyrimas neparodo, kokia dalis kūrinius atgaminančių apklaustųjų tai darė iš originalių šaltinių. Apmokestinus atgaminimo funkciją turinčią įrangą, šį mokestį galima bus traktuoti kaip netiesioginį piratavimo legalizavimą. Darytina išvada, kad surinktas kompensacinis mokestis žymiai viršys žalą, kūrėjų patiriamą naudojant šį įrenginį jų kūriniams atgaminti, nes tik dalis įrenginių yra naudojami atgaminimui ir dar mažesnė jų dalis naudojama originalių kūrinių atgaminimui.
Įstatymo projekte numatoma, jog perkant apmokestintus produktus profesionalioms reikmėms, kompensacinis mokestis gali būti susigrąžintas. Projekte yra numatyta galimybė mokestį susigrąžinti tais atvejais, kai asmenys tuščias laikmenas ir įrenginius įsigyja kitiems tikslams, nei kūrinių atgaminimas asmeniniais tikslais: „visuomenės saugumo, viešojo administravimo, mokslinių tyrimų“ reikmėms. Tačiau procedūros, susijusios su mokesčio grąžinimu, nėra detalizuojamos; neaišku, kaip asmuo gali pagrįsti, kad įrenginio nenaudoja kūrinių atgaminimui. Tikėtina, kad kompensacinio mokesčio grąžinimo administravimas gali kainuoti brangiau, negu bus surenkama lėšų apmokestinus įrangą.
Taigi teigti, kad įrangos apmokestinimas yra teisingesnis sprendimas, nėra tikslu, nes apmokestinama bus ne tik kūrinių atgaminimui, bet ir efektyviam valstybinių įstaigų ir verslo įmonių darbui bei pramogoms skirta įranga. Nors teisė susigrąžinti sumokėtą kompensacinį mokestį ir yra suteikiama, svarbu tai, kad kompensacinio mokesčio grąžinimo administravimas gali kainuoti daugiau negu bus surenkama lėšų.
4. Dėl argumento, kad ES valstybių praktika rodo, jog dominuojantis sprendimas dėl kompensavimo už atgaminimą asmeniniais tikslais yra sistema, pagal kurią kompensacinis atlyginimas mokamas ir nuo tuščių laikmenų, ir nuo įrenginių.
Europos Sąjungoje penkios valstybės (Airija, Didžioji Britanija, Malta, Kipras ir Liuksemburgas) nerenka kompensacinio mokesčio apmokestinant laikmenas ar įrangą. Didžioji Britanija, Airija ir Kipras nenumato teisių apribojimo dėl kūrinių atgaminimo asmeniniais tikslais. Ir tai neprieštarauja ES Direktyvai.
Kompensacinį mokestį nuo USB atmintinių ir atminties kortelių renka 10 ES valstybių. Kompiuterių diskus SDD ir HDD, kuriuos taip pat numatoma apmokestinti įstatymo projekte, apmokestina tik 5 ES šalys, o televizorius ir radijo imtuvų su atmintimi apmokestina 6 ES šalys. Taigi negalima teigti, kad dauguma ES šalių taiko kompensacinį mokestį visai įrangai, priešingai, dauguma ES šalių naudojasi tuo, kad ES teisė neįpareigoja to daryti.
Net ir tai, kad kai kurios šalys renka kompensacinius mokesčius nuo įrangos dar nereiškia, jog tokia praktika yra teisinga, nes kopijų darymas ne komerciniais ir ne platinimo tikslais negali būti žalingas.
Išvados
1. Šis mechanizmas neproporcingas, nes negalima tiksliai apskaičiuoti, kas ir kokią tiksliai žalą patiria, o patiriama žala yra hipotetinė. Kompensacinis mokestis kaip priemonė yra labai suvaržanti, eikvojanti daug administracinių ir privačių lėšų.
2. Išaugusi mokesčių naštos kūrėjams problema turėtų būti sprendžiama mažinant kūrėjams tenkančią mokesčių naštą, o ne papildomai apmokestinant kitus mokesčių mokėtojus ir perskirstant surinktas lėšas meno kūrėjams.
3. Nėra pagrindo teigti, kad įrangos apmokestinimas yra teisingesnė kompensacija kūrėjams. Šį mokestį mokėti turės ir tie, kurie įrangos nenaudos kūrinių atgaminimui, o mokesčio grąžinimo administravimo sąnaudos potencialiai viršys surenkamas lėšas. Mokestį mokės ir tie, kurie atgamina kūrinius iš piratinių šaltinių, tad toks mokestis netiesiogiai legalizuos piratavimą. Todėl surinktas kompensacinis mokestis žymiai viršys žalą, kūrėjų patiriamą naudojant šį įrenginį jų kūriniams atgaminti.
4. Mažiau nei pusė ES valstybių renka kompensacinį mokestį nuo USB atmintinių, atminties kortelių, kompiuterių diskų SDD ir HDD bei televizorių ir radijo imtuvų su atmintimi. Lietuva turėtų naudotis ES teise, kuri neįpareigoja apmokestinti įrangos.
Alternatyva kompensaciniam mokesčiui
Leisti ar drausti atgaminti kūrinius turi spręsti patys autoriai
Kadangi ES direktyva garantuoja autoriams teisę leisti arba uždrausti atgaminti jų kūrinius, ATGTĮ turėtų ne tik garantuoti tas pačias teises autoriams, bet ir paisyti jų sprendimo – leisti arba drausti atgaminti jų kūrinius.
Kai autorius leidžia atgaminti savo kūrinius, neturėtų būti jokių apribojimų šiam leidimui. Kai draudžia atgaminti, įstatymas neturėtų nepaisyti tokio draudimo. Tam, kad apsaugotų savo kūrinį nuo atgaminimo, autorius turėtų teisę diegti technines apsaugos priemones, neleidžiančias atgaminti kūrinio.
Kadangi yra tikimybė, kad vartotojai gali nepaisyti autorių draudimo ir apeiti technines priemones, įstatymas turėtų numatyti, jog draudžiamo atgaminti kūrinio vienos kopijos pasidarymas ne platinimo reikmėms nėra žalingas ir neturėtų būti kompensuojamas.
