Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1283 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projektą (toliau – nutarimo projektas) ir pateikia jo ekspertizę. Pirmojoje ekspertizės dalyje nagrinėjami argumentai už kasos aparatų įvedimą, o antroje pateikiamos kasos apartų įvedimo neigiamos pasekmės.
Jau kelerius metus siūloma įvesti kasos aparatus turgavietėse. 2009 m. Vyriausybės siūlymas įvesti kasos aparatus buvo grindžiamas tuo, kad turgavietėse nelegaliai prekiaujama iš Lenkijos atvežta mėsa su lengvatiniu pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifu, o PVM Lietuvoje nėra mokamas. 2010 m. pabaigoje užsibrėžusi surinkti milijardą litų iš šešėlinės ekonomikos, Vyriausybė nusprendė kovą su šešėliu pradėti nuo kasos aparatų įvedimo turgavietėse. Todėl prieš svarstant konkrečius argumentus už ir prieš kasos aparatus, verta paanalizuoti, kaip šešėlinė rinka gali atsirasti turgavietėse.
Neapskaityta lenkiška produkcija vietinėse turgavietėse buvo išties didelė problema dėl kurios kentėjo vietiniai mėsos gamintojai ir perdirbėjai. Iš Lenkijos mėsą vežę verslo liudijimų savininkai šią produkciją parduodavo vietiniams turgaviečių prekiautojams su verslo liudijimais, kurie ją parduodavo pirkėjams. Tačiau 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojus sugriežtintoms verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėms, neapskaitytos lenkiškos produkcijos pardavimo problema buvo išspręsta, nes verslo liudijimų savininkai neteko teisės parduoti žemės ūkio ir maisto produktus gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus. Be to, turgaviečių administracijos fiksuoja prekių įvežimą ir išvežimą iš turgaviečių (kilmės dokumentus, važtaraščius, sąskaitas faktūras ir kt.) bei laiko šiuos dokumentus užantspauduotus. Tai nurodo, kad vienas iš šešėlio šaltinių – neapskaityta lenkiška produkcija turgavietėse – buvo eliminuotas.
Kitas galimas šešėlio šaltinis yra tai, kad prekiautojai galimai nevykdo skaidrios apskaitos ir nerodo tikrosios apyvartos, išvengdami registravimosi PVM mokėtojais (kuriais turi užsiregistruoti pasiekę 100 tūkstančių litų apyvartą). Kaip minėta, turgaviečių administracijos griežtai fiksuoja prekių įvežimą ir išvežimą iš turgaviečių bei laiko šiuos dokumentus užantspauduotus. Prekiautojai pildo apskaitos žurnalus, kuriuos prižiūri ir tikrina kontroliuojančios institucijos. Pirkėjui pareikalavus, prekiautojai pateikia pardavimo kvitą. Tai reiškia, kad kontroliuojančios institucijos jau šiuo metu vykdo griežtą turgaviečių kontrolę ir gali atsekti produktus pagal įsigijimo dokumentus. Jeigu tik maža dalis verslo liudijimų savininkų registruojasi PVM mokėtojais, taip yra ne todėl, kad jie neskaidriai vykdo apskaitą, bet todėl, kad jie sąmoningai nutraukia prekybą artėjant prie 100 tūkst. litų apyvartos.
Darytina išvada, kad valstybinės kontroliuojančios institucijos turi tikslią informaciją apie apyvartą turgavietėse, taigi, ši rinka yra griežtai kontroliuojama.
2010 m. gruodžio 31 d. Finansų ministerijos pateiktame derinti Nutarimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo Nr. 1283 “Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projekte numatyta įvesti prievolę naudotis kasos aparatais tiems gyventojams, kurie verčiasi individualia veikla ir prekiauja maisto produktais, jeigu jie nėra nurodyti taisyklių 10.10 punkte. Nutarimo projekto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje teigiama, kad projekto tikslas – užtikrinti verslo skaidrumą, pajamų apskaitos kontrolę, tiksliai fiksuoti gautas pajamas, užkardyti nereglamentuotą, šešėlinę veiklą, užtikrinti geresnį mokesčių administravimą, stiprinti pasitikėjimą pardavėju, apsaugoti vartotojų teises, sumažinti ūkio subjektams tenkančią administracinę naštą. Toliau bus nagrinėjami įvardinti projekto tikslai bei vertinama, ar nagrinėjamas nutarimas padėtų jų pasiekti.
Už kasos aparatų diegimą pasisakoma naudojant šiuos argumentus:
„Kasos aparatai užtikrintų verslo skaidrumą bei pajamų apskaitos kontrolę“
Visų pirma nepateikiama jokių įrodymų, kad prekyba turgavietėse ir jos pajamų apskaita būtų vykdoma neskaidriai. Būtina pabrėžti, kad šis sektorius yra prižiūrimas kontroliuojančių institucijų, kurios tikrina, ar prekiautojai turi visus produktų kilmės dokumentus ir teisingai pildo apskaitos žurnalus. Jeigu Vyriausybė turi įtarimų, kad kontroliuojančios institucijos netinkamai atlieka joms pavestas funkcijas, būtina nagrinėti ar taip yra iš tikrųjų. Tuo tarpu kasos aparatų įvedimas būtų daromas skubotai, nepagrindus, kad įvedimas išspręs esamas problemas.
„Kasos aparatais būtų tiksliai fiksuojamos gautos pajamos“
Prekiautojai nebūtinai fiksuotų visas gautas pajamas. Pirkėjui nepareikalavus čekio, jie galėtų kasos aparatu nefiksuoti konkretaus pardavimo. Sukontroliuoti, ar visi prekiautojai fiksuoja pardavimus kasos aparatuose bus įmanoma tik prie kiekvieno prekiautojo pastačius po mokesčių inspektorių.
„Kasos aparatai užkardytų nereglamentuotą, šešėlinę veiklą, gerintų mokesčių administravimą“
Teiginys, kad kasos aparatų įvedimas padėtų kovoti su šešėline ekonomika, yra nepagrįstas. Kaip rodo LLRI ekonomikos tyrimo duomenys, didžiausią šešėlinės ekonomikos dalį (32 proc.) sudaro cigarečių, alkoholio, degalų ar kitų prekių kontrabanda. Akivaizdu, kad kasos aparatų įvedimas nekovotų su didžiąja šešėlinės ekonomikos dalimi, o būtų nukreiptas į santykinai siaurą sritį – maisto produktų prekybą turgavietėse.
2009 m. liepos 1 d. įsigaliojus draudimui verslo liudijimų savininkams įsigyti prekes iš kitų verslo liudijimų savininkų, sumažėjo verslo liudijimų savininkų galimybės įsigyti iš kitų šalių legaliai įsivežtų prekių. Dauguma verslo liudijimų savininkų prekes įsigyja iš gamintojų, prekių įsigijimas yra apskaitomas, išrašomos PVM sąskaitos faktūros, todėl negalima teigti, jog šešėlinė ekonomika šiuo metu klesti turgavietėse.
Teigiama, kad įvedus kasos aparatus būtų surinkta apie 100 mln. Lt PVM. Jeigu įvedus kasos aparatus dalis prekybininkų su verslo liudijimais privalėtų įsiregistruoti PVM mokėtojais (nevertinant šios prielaidos pagrįstumo), jie galėtų atskaityti įsigytų prekių pirkimo PVM. Kadangi turgaviečių prekiautojai parduodamas prekes įsigyja su PVM, į valstybės biudžetą galėtų patekti PVM ne nuo galutinės pardavimo kainos, bet nuo skirtumo tarp įsigijimo ir pardavimo kainos. Be to, PVM mokėtojais jie registruotųsi ir mokėtų PVM tik pasiekę 100 tūkst. litų apyvartą, o ne nuo pirmo pardavimo lito. Net ir įvedus kasos aparatus, išliktų sąmoningas prekiautojų PVM vengimas nutraukiant veiklą kuomet artėjama prie 100 tūkst. litų apyvartos.
Kasos aparatų įvedimo šalininkų teiginiai dėl galimo 100 mln. Lt PVM pajamų surinkimo remiasi nerealiomis prielaidomis apie maisto produktų apyvartą turgavietėse, neatsižvelgia į tai, kad tik maža dalis turgaviečių veikia visą savaitę. Kadangi nutarimo projekto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje nėra pateikiami duomenys, kiek papildomai lėšų prognozuojama gauti įvedus kasos aparatus, kyla klausimas, ar Finansų ministerija apskritai atliko bent preliminarius skaičiavimus.
Siekiant veiksmingai kovoti su šešėline ekonomika, būtina mažinti mokesčius toms prekėms, kurių kontrabanda labiausiai paplitusi.
„Kasos aparatai stiprintų pasitikėjimą pardavėju ir apsaugotų vartotojų teises“
Teigiama, kad kasos aparatų įvedimas leistų geriau užtikrinti vartotojų teises, nes jie turėtų prekės įsigijimo dokumentą. Tačiau vartotojui paprašius, pardavėjas ir šiandien gali išrašyti prekės pardavimo kvitą, tad kasos aparatų įvedimas esamos situacijos nepakeistų. Galima pastebėti, kad pirkėjai dažnai išmeta įsigytos prekės kvitą. Teiginys, kad kasos aparatai stiprintų pasitikėjimą pardavėju yra visiškai nepagrįstas. Jeigu pardavėjais nebūtų pasitikima, nebūtų perkamos jų parduodamos prekės. Taigi, kasos aparatų įvedimas pasitikėjimui pardavėju įtakos neturės.
„Kasos aparatai sumažintų ūkio subjektams tenkančią administracinę naštą“
Nors verslo liudijimų turėjimas yra paprasčiausia ekonominės veiklos vykdymo forma, o mokesčių apskaičiavimas nėra sudėtingas, turgavietėse prekiaujantys asmenys jau veda pakankamai griežtą apskaitą. Atvežus prekes į turgavietę, jas sveria turgavietės administracija; pastarajai pateikiami produktų kilmės dokumentai, įsigijimo važtaraščiai ir sąskaitos faktūros. Neparduotų prekių išvežimas (pavyzdžiui, utilizavimui) taip pat griežtai prižiūrimas ir apskaitomas. Šie etapai yra prižiūrimi ir kontroliuojančių institucijų, pavyzdžiui, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, o visi apskaitos dokumentai yra saugomi.
Kasos aparatų įvedimas padidintų smulkiajam verslui tenkančią administracinę naštą, kuri jau šiuo metu nėra menka. Įgyvendinus šį siūlymą, turgavietėje prekiaujantiems asmenims atsirastų prievolė ne tik fiksuoti visus pardavimus kasos aparate, bet ir vesti kasos žurnalą. Už kasos aparatų naudojimo tvarkos, eksploatavimo ar kt. pažeidimus yra taikomos reikšmingos bausmės. Išaugtų ir verslo liudijimų savininkų išlaidos, nes kasos programavimas ir eksploatavimas vieneriems metams kainuoja apie 300 litų.
Šie argumentai už kasos aparatų įvedimą buvo dėstomi nutarimo projekto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje. Viešojoje erdvėje buvo išsakyta ir daugiau argumentų už kasos aparatus:
„Kasos aparatų įvedimas suvienodintų konkurencines sąlygas su prekybos centrais“
Teigiama, kad dengtos turgavietės niekuo nesiskiria nuo prekybos centrų, tačiau turgaviečių prekiautojai turi geresnes konkurencines sąlygas ir jiems taikomi mažesni mokesčiai. Net jeigu prekiautojai ir taptų PVM mokėtojais (tokia prielaida remiasi kasos aparatų įvedimo šalininkai, nors tai taipogi nėra pagrįsta prielaida), prekybos centrai turi mokėti kitus mokesčius, kurių patys prekiautojai nemoka, pavyzdžiui, pelno mokestis, žemės, nekilnojamojo turto ir kt. Verslo liudijimo savininkų ir prekybos centrų sąlygos niekuomet nebus vienodos jau vien todėl, kad individualia veikla užsiimantys asmenys turi neribotą atsakomybę. Tuo tarpu prekybos centrai kaip akcinės ar uždaros akcinės bendrovės turi įstatymais suteiktą ribotą atsakomybę.
Verslo liudijimų savininkai nuo prekybos centrų darbuotojų skiriasi tuo, kad smulkieji verslininkai organizuoja visą savo veiklos eigą nuo prekių pirkimo iki pardavimo, prisiimdami visą su tuo susijusią riziką, tuo tarpu prekybos centrų darbuotojai yra samdomi darbuotojai, jie gauna sutartą darbo užmokestį, kuris nėra taip tiesiogiai priklausomas nuo apyvartos, lyginant su individualią veiklą vykdančio asmens pajamomis.
Veiklos formų ir apmokestinimo įvairovė suteikia galimybę pasirinkti tą formą, kuri gyventojui atrodo priimtiniausia. Svarbu ir tai, kad tai leidžia pirkėjams turgavietėse įsigyti santykinai pigesnių prekių ir atveria platesnes pasirinkimo galimybes.
„Kasos aparatai užtikrintų prekės kilmės nustatymą“
Kasos aparatuose prekės kilmė nėra fiksuojama, todėl toks teiginys nėra teisingas. Kilmė yra fiksuojama produktų kilmės dokumentuose, kuriuos fiksuoja turgaviečių administracijos bei tikrina kontroliuojančios institucijos, tad nėra būtina įvesti jokių papildomų priemonių, norint sužinoti prekės kilmę.
„Kasos aparatai paskatintų lietuviškos produkcijos vartojimą“
Kaip jau teigta, prekės kilmė nėra fiksuojama kasos aparatuose, todėl teiginys apie lietuviškos produkcijos skatinimą nėra teisingas.
————————————————————————————————————————
Išvada: kasos aparatų įvedimas nepasieks išsikeltų tikslų, bet turės tokias neigiamas pasekmes:
Kasos aparatai padidintų administracinę naštą smulkiajam verslui
Kaip jau minėta, kasos aparatų įvedimas padidintų smulkiajam verslui tenkančią administracinę naštą, kuri jau šiuo metu nėra menka. Įgyvendinus šį siūlymą, turgavietėje prekiaujantiems asmenims atsirastų prievolė ne tik fiksuoti visus pardavimus kasos aparate, bet ir vesti kasos žurnalą. Už kasos aparato taisyklių pažeidimus yra taikomos reikšmingos bausmės. Išaugtų ir verslo liudijimų savininkų išlaidos, nes kasos programavimas ir eksploatavimas vieneriems metams kainuoja apie 300 litų.
Skirtingos prekių kainos būtų traktuojamos kaip mokesčių vengimas, tad įvedus kasos aparatus prekiautojai negalėtų keisti prekių kainų
Turgavietės išskirtinis požymis yra tas, kad turgaus prekeiviai gali laisvai keisti kainas prekybos metu, pavyzdžiui, pirkėjams nusiderėjus pirkti mažesne kaina, mažinti kainas krentant rinkos kainai, pigiau išparduoti prekes besibaigiant prekybai. Jeigu prekiautojai kasos aparatu fiksuotų skirtingas tų pačių prekių kainas, valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) turėtų pagrindo įtarti mokesčių vengimą. Kadangi kasos aparatų pagalba siekiama nustatyti, kada prekiautojo apyvarta viršijo ribą, nuo kurios reikia mokėti pridėtinės vertės mokestį, VMI galėtų naudoti aukščiausią konkrečią dieną arba konkretų mėnesį taikytą kainą ir pagal ją apskaičiuoti didesnę negu reali apyvartą bei nustatyti prievolę sumokėti „nuslėptus“ mokesčius. Reikia pastebėti, kad turgaviečių prekiautojai gali prekiauti skirtingose turgavietėse, kuriose kainos gali skirtis, todėl neaišku, kaip tokiu atveju VMI traktuotų skirtingas kasos aparate užfiksuotas kainas.
Jeigu prekeiviai nustos taikyti skirtingas prekių kainas, nukentės vartotojai, kuriems turgavietės yra patraukli ir pigesnė alternatyva maisto prekių parduotuvėms arba prekybos centrams, o dalis prekių liks neparduota.
Sunku užtikrinti saugų ir nepertraukiamą kasos aparatų eksploatavimą turgavietėse
Įvedus kasos aparatus, būtų sunku užtikrinti kasos aparatų apsaugą – pardavėjas visiškai nebegalėtų pasitraukti nuo kasos aparato prekybos metu. Apsaugą būtų ypač sudėtinga užtikrinti tuo metu, kai turgavietė neveikia – neaišku, ar kasos aparatus prekiautojas turėtų palikti nakčiai, ar gabenti namo. Dalis prekiautojų prekiauja skirtingose turgavietėse, o tai reikštų, kad jiems tektų gabenti kasos aparatus su savimi, tad vėlgi kiltų grėsmė dėl kasos aparato apsaugos. Kadangi už kasos aparatų taisyklių pažeidimus numatytos reikšmingos baudos, dėl nereguliaraus veiklos pobūdžio ir nebuvimo galimybės užtikrinti kasos aparato apsaugą smulkūs verslininkai, verslo liudijimų savininkai būtų pasmerkti tapti kasos aparatų taisyklių pažeidėjais.
Šiuo metu siūloma įvesti prievolę turėti kasos aparatus dengtose turgavietėse. Kadangi absoliuti dauguma dengtų turgaviečių (104 iš 108) nėra šildomos (temperatūra jose nuo lauko temperatūros skiriasi vos keliais laipsniais), o elektroniniai kasos aparatai nustoja dirbti maždaug nuo 0 iki -10 laipsnių temperatūroje, būtų neįmanoma užtikrinti nepertraukiamą kasos aparatų veikimą metų eigoje. Vadinasi, net ir įvedus prievolę naudotis kasos aparatais dengtose turgavietėse, šios prievolės būtų neįmanoma vykdyti temperatūrai nukritus žemiau nulio laipsnių ir neaišku, kaip tokiu atveju būtų fiksuojama prekiautojų apyvarta. Kadangi Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytos baudos už pardavimų nefiksavimą kasos aparatu, kyla klausimas, ar prekiautojai būtų baudžiami už tai, kad nefiksuodami kasos aparatu parduoda prekes esant šaltam orui arba sugedus kasos aparatui.
Kasos aparatų įvedimas suduotų skaudų smūgį smulkiam verslui Lietuvoje, skatintų šešėlį
Iš visų ekonominės veiklos formų, „naktinės mokesčių reformos“ metu smulkiam verslui buvo pakenkta labiausiai: šiai veiklos formai mokesčiai buvo padidinti santykinai daugiau. Aukšti mokesčiai paskatino dalį individualia veikla užsiimančių asmenų atsisakyti tokios veiklos vykdymo formos bei pasitraukti į šešėlį arba pereiti į uždarąsias akcines bendroves. VMI duomenimis, verslo liudijimus turinčių gyventojų skaičius per pastaruosius dvejus metus susitraukė net 35 proc. – 2008 m. juos turėjo 99,2 tūkst. gyventojų, 2009 m. – 73,7 tūkst., o 2010 m. jau tik 64,6 tūkst. gyventojų ir tai yra mažiausias skaičius nuo 2003 m. Kasos aparatų įvedimas ir dėl to išaugusi administracinė našta paskatintų dalį legaliai dirbančių smulkių verslininkų pereiti į šešėlį ir nemokėti jokių mokesčių.
Atsižvelgiant į aukščiau įvardytus argumentus, konstatuojama, kad:
– nutarimo projekto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma atlikta paviršutiniškai;
– siūlomos priemonės būtinumas pažymoje nėra pagrįstas;
– neatlikta analizė dėl šešėlinės rinkos paplitimo turgavietėse;
– neanalizuotas sprendimo efektas biudžeto pajamoms (kaštų ir naudos analizė), ypač turint omenyje, kad kasos aparatų įsigijimas būtų kompensuojamas smulkiam verslui iš valstybės biudžeto;
– kasos aparatai didintų administracinę naštą, neleistų keisti produktų kainų, būtu itin sunku užtikrinti saugų ir nepertraukiamą kasos aparatų eksploatavimą.
Dėl šių priežasčių siūlome nepritarti nutarimo projektui Nr. 10-5140.
