Ši ekspertizė skirta išsakyti Lietuvos laisvosios rinkos instituto požiūrį į ekonominės veiklos apmokestinimą pagal verslo liudijimus bei pateikti argumentus dėl klausimų, kurie yra dažnai iškeliami aptariant šį klausimą: ar apskritai turi egzistuoti verslo liudijimai, ar jie neiškreipia verslo sąlygų, kokią įtaką jie daro ekonomikai ir mokesčių surinkimui.
__________________________
Veiklos pagal verslo liudijimą teikiama nauda
Nors pastaruoju metu dažnai diskutuojama apie verslo liudijimų kaip veiklos ir apmokestinimo formos trūkumus, tačiau ši dabar egzistuojanti forma turi svarbių privalumų. Verslo liudijimas – paprasčiausia gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo forma, užtikrinanti mažą administracinę naštą tokios veiklos vykdytojui. Be to, fiksuotas mokestis gali būti nustatomas ir diferencijuojamas, atsižvelgiant į tam tikros veiklos pobūdį, taip sukuriant mažesnę mokestinę naštą nedideles pajamas sukuriančiai veiklai arba „jautrioms“ gyventojų grupėms. Taip pat reikia pažymėti, kad egzistuojanti galimybė vykdyti veiklą pagal verslo liudijimą individualios veiklos vykdytojams sukuria lankstesnes sąlygas: jie gali pasirinkti sau tinkamą veiklos formą (pagal verslo liudijimą ar su individualios veiklos pažyma).
Verslo liudijimai leidžia sukurti geresnes, lankstesnes sąlygas verslui, lemia mažesnę administracinę ir potencialiai mažesnę mokestinę naštą. Tai savo ruožtu skatina gyventojų verslumą ir kartu mažina paskatas vykdyti šešėlinį verslą, slėpti dalį ar visas pajamas. Lietuva pagal verslumo rodiklius ženkliai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio. Ūkio ministerijos užsakytame tyrime „Individualios veiklos reglamentavimo analizė“, remiantis tarptautiniais tyrimais, daroma išvada, jog galimybė vykdyti individualią veiklą teigiamai veikia nedarbo lygį.
Lietuvoje šešėlinių pajamų paplitimas yra vienas didžiausių ES šalyse. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, Lietuva yra viena tarp pirmaujančių valstybių ES pagal tai, kokia dalis žmonių gauna neoficialų darbo užmokestį: Lietuvoje šis rodiklis siekia 11 procentų. Tai leidžia teigti, kad ne verslo liudijimų egzistavimas ir jų apmokestinimas yra pagrindinė problema, dėl ko surenkama mažiau gyventojų pajamų mokesčio, o gyventojų pajamų apmokestinimo formų bendros problemos, dėl kurių mokesčio išvengiama apskritai. Negalima atmesti galimybės, kad jei neegzistuotų galimybė veikti ir mokėti mokesčius pagal verslo liudijimus, tai absoliutaus mokesčio vengimo problema dar paaštrėtų. Tikėtina, kad panaikinus verslo liudijimus, dalis pagal juos dirbusių žmonių gali pasirinkti ne kitas veiklos ir apmokestinimo formas, ne nelegalią veiklą, o emigraciją (kuri, kaip teisingai pastebima, labiau vyksta į šalis, kur darbo apmokestinimas gerokai mažesnis, o verslo sąlygos – geresnės nei Lietuvoje).
Apribojus galimybes vykdyti veiklą pagal verslo liudijimus, atitinkamai padidėtų našta verslui ir pablogėtų verslo sąlygos, dėl kurių dalis gyventojų nebevykdytų tokios veiklos. Be to, tikėtina, dalis gyventojų pradėtų vykdyti šešėlinę veiklą, slėpti visas ar dalį savo pajamų. Tai ypač aktualu, kalbant apie menko pajamingumo veiklas.
Mokestinė našta pagal verslo liudijimą: veiklos formos ir jos apmokestinimo klausimai
Tai, kad vykdant veiklą pagal verslo liudijimą yra mokamas fiksuotas pajamų mokestis, savaime nereiškia mažos mokestinės naštos. Santykinė mokestinė našta priklauso nuo gaunamų pajamų ir fiksuoto mokesčio santykio: mokestis gali būti palyginti didelis, o pajamos menkos. Be to, verslo liudijimai pasižymi tuo neigiamu aspektu, kad mokestį reikia sumokėti prieš gaunant pajamas, todėl kyla didesnė rizika, kad tokios veiklos vykdytojas gali negauti pakankamai pajamų ar net patirti nuostolį. Šia prasme tai, kad fiksuotas mokestis nekinta proporcingai pajamoms, gali ne tik palengvinti, bet ir apsunkinti mokestinę naštą.
Pažymėtina, kad vykdant veiklą pagal verslo liudijimą, apmokestinamų pajamų nemažina neapmokestinamųjų pajamų dydis, taip pat nėra galimybės kitaip sumažinti mokestinę naštą: atimant individualios veiklos sąnaudas arba kitas Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytas leidžiamas atimti išlaidas (gyvybės draudimo įmokos, palūkanos už būsto paskolą, įmokos už studijas, išlaidos kompiuteriui).
Tarkime, kad tam tikros rūšies individuali veikla per metus duoda 15000 litų pajamų per metus, nustatytas fiskuotas mokestis už verslo liudijimą – 1000 litų per metus. Taigi vykdant veiklą pagal verslo liudijimą, tokiai veiklai tenka (1000 / 15000 =) 7 procentų mokestinė našta (čia ir toliau nėra skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, dėl kurių bendra mokestinė našta veiklai pagal verslo liudijimą per metus būtų ne 1000 Lt, o 1000 + 1578 = 2578 Lt). Žemiau esančioje diagramoje pajamų mokesčiais sumokama pajamų dalis – 7 procentai – atitinka (1) stulpelį.
Jeigu individuali veikla vykdoma pagal individualios veiklos pažymą, skaičiuojant mokestį, iš pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos (3840 litų per metus), taikomas pajamų mokesčio tarifas – 15 procentų (jeigu nėra atimami leidžiami atskaitymai). Tada mokestinė našta tokia: (15000 – 3840) X 0,15 = 1674 litai. Santykinė mokestinė našta lygi (1674 / 15000 =) 11 procentų nuo pajamų (be to, šiuo atveju nebuvo pasinaudota GPM įstatyme numatyta galimybe apmokestinamąsias pajamas sumažinti tam tikros rūšies išlaidomis, pvz., įmokomis už studijas). Taigi nagrinėtu atveju individualiai veiklai pagal individualios veiklos vykdymo pažymą tenkanti mokestinė našta nuo pajamų yra didesnė nei veiklai pagal verslo liudijimą.
Tačiau jeigu minėtu atveju fiksuotas mokestis pakeliamas iki 2000 litų per mėnesį, tai vykdant veiklą pagal verslo liudijimą mokestinė našta pakyla iki (2000 / 15000) = 13 procentų nuo pajamų ir yra didesnė, nei vykdant veiklą pagal individualios veiklos vykdymo pažymą.
Savivaldybių tarybos gali nustatyti fiksuoto mokesčio dydį, atsižvelgdamos į daugelį veiksnių: konkrečios veiklos pobūdį, pajamingumą, siekį surinkti pajamas į biudžetą, užtikrinti lygias konkurencines sąlygas, taip pat skatinti verslumą ir mažinti paskatas šešėlinei ekonomikai. Tai, kad savivaldybėms tenka tik dalis jų teritorijose surenkamo gyventojų pajamų mokesčio ir todėl mažėja jų motyvacija nustatyti deramą fiksuotą mokesčio dydį, yra ne verslo liudijimo kaip veiklos formos problema, bet biudžeto perskirstymo metodikos klausimas. Jeigu būtų didinama savivaldybių biudžetams tenkanti jų teritorijose surenkamo mokesčio už verslo liudijimus dalis, didėtų ir savivaldybių interesas atsižvelgti į fiksuoto mokesčio dydį, potencialiai didinant jį aukšto pajamingumo veikloms.
Nustatytas aukštas minimalus fiksuotas mokestis už verslo liudijimus turėtų panašų efektą, kaip ir galimybė tam tikra veikla verstis pagal verslo liudijimą panaikinimas: mažėtų paskatos verslumui ir augtų paskatos šešėlinei veiklai. Šis efektas būtų tuo didesnis, kuo aukštesnė būtų nustatyta minimalaus fiksuoto mokesčio riba (Tiesa, kadangi išlieka galimybė verstis individualia veikla pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, paskatos verslumui ir šešėlinei veiklai priklausytų jau nuo mokestinės ir kitokios naštos, tenkančios tokio pobūdžio veiklai). Be to, minimalaus fiksuoto mokesčio nustatymas sumažintų savivaldybių galimybes diferencijuoti mokesčio dydį, atsižvelgiant į veiklos pobūdį, mažinant mokestinę naštą verslui, skatinant verslumą ir mažinant prielaidas šešėlinei veiklai.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad tam tikrą minimalią mokestinę ribą veiklai pagal verslo liudijimą užtikrina socialinio draudimo įmokos. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką asmuo, vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą, draudžiasi valstybiniu socialiniu draudimu pagrindinei pensijos daliai gauti – 50 proc. bazinės pensijos. Pagal 2007 m. galiojantį valstybinio socialinio draudimo įmokų metinį dydį bazinei pensijai gauti, per metus asmuo sumoka 1578 litus – tai yra minimali mokestinė našta, tenkanti individualiai veiklai pagal verslo liudijimą.
Svarstytinas verslo liudijimų ir mokesčių už juos diferencijavimas pagal veiklos teritoriją. Tokia tvarka suteiktų savivaldybėms daugiau galimybių diferencijuoti mokesčio už verslo liudijimą dydį, atsižvelgiant į skirtingas veiklos sąlygas skirtingose teritorijose.
Dėl lygių konkurencinių sąlygų
Pažymėtina, kad veikla pagal verslo liudijimą, kaip individualios veiklos forma, savo esme skiriasi nuo darbo santykių. Individuali veikla (tiek pagal verslo liudijimą, tiek su individualios veiklos pažyma) yra savarankiška veikla. Ją vykdydamas, asmuo prisiima didesnę riziką (pats ieško užsakovų, patalpų, perka gamybos įrankius ir pan.), taip pat gauna mažiau socialinių garantijų. Todėl mokestinė ir kitokia našta (administracinė, reguliavimo), tenkanti individualiai veiklai ir darbo santykiams, negali būti tiesiogiai sulyginama; jos skirtumai yra pateisinami dėl iš esmės skirtingo veiklos pobūdžio.
Kita vertus, individualios veiklos vykdytojai ir įmonės, samdančios asmenis darbo santykių pagrindu, dažnai vykdo panašią ar analogišką veiklą ir yra konkurentai. Todėl ženklūs mokestinės ir kitokios naštos skirtumai turi įtakos konkurencinėms sąlygoms. Be to, šie skirtumai didina paskatas vykdyti „apsimestinę“ individualią veiklą, kai realiai veikiama darbo santykių pagrindu, bet oficialiai registruojama individuali veikla, siekiant mažesnės mokestinės, reguliavimo ar administracinės naštos.
Šią problemą tikslinga būtų spręsti, ne didinant naštą individualiai veiklai, bet mažinant naštą, tenkančią darbo santykiams. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo pajamų apmokestinimas Lietuvoje yra vienas didžiausių iš regiono valstybių. Darbo pajamoms ir individualiai veiklai su pažyma yra taikomas 27 proc. tarifas, kuris sumažės iki 24 proc. 2008-aisiais. Pavyzdžiui, Estijoje darbo pajamoms taikomas tarifas yra 22 procentai, kuris 2009 metais bus sumažintas iki 20 procentų. Latvijoje taikomas 25 procentų gyventojų pajamų tarifas, Slovakijoje – 19 procentų. Be mokestinės naštos, taip pat derėtų mažinti biurokratinę ir reguliavimo naštą, tenkančią darbo santykiams. Tai leistų spręsti potencialiai nelygių konkurencinių sąlygų klausimą ir kartu sukurtų geresnes sąlygas verslui, mažintų paskatas „apsimestinei“ individualiai veiklai, šešėlinei ekonomikai.
Kitas klausimas susijęs su tuo, kad galimybės verstis veikla pagal verslo liudijimą yra suteiktos tik ribotam sąrašui veiklų, todėl yra diskriminuojama kitų veiklų atžvilgiu. Tačiau, siekiant suvienodinti sąlygas, galima būtų svarstyti ne esamų veiklų, kuriomis galima verstis pagal verslo liudijimą, sąrašo apribojimą, bet tokio sąrašo praplėtimą. Tam būtina atlikti analizę, kokios veiklos nepagrįstai nepatenka į veiklų, kurioms reikalingas verslo liudijimas, sąrašą.
Dėl mokesčių tarifų, taikomų individualiai veiklai pagal individualios veiklos vykdymo pažymą
Pažymėtina, kad juridiniai asmenys, priskiriami smulkiems ir vidutinio verslo subjektams, moka 13 procentų pelno mokestį. Tačiau individualiai veiklai pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, jeigu mokestis skaičiuojamas, neatimant iš gautų pajamų sąnaudų, taikomas ženkliai didesnis 27 procentų mokesčio tarifas. Jeigu mokestis skaičiuojamas, neatimant sąnaudų, taikomas 15 procentų mokesčio tarifas. Taigi smulkioms ir vidutinėms įmonėms tenka mažesnė mokestinė našta: smulki įmonė, atėmusi sąnaudas, moka 13 procentų mokestį, o individualios veiklos vykdytojas, atėmęs sąnaudas, net 27 procentų pajamų mokestį. Todėl tikslinga mažinti individualiai veiklai pagal individualios veiklos vykdymo pažymą taikomą mokesčio tarifą iki 13 procentų. Taip pat tikslinga būtų mažinti ir mokesčio tarifą, kuris taikomas individualios veiklos pajamoms, atimant veiklos sąnaudas. Šios rekomendacijos yra pateikiamos ir Ūkio ministerijos užsakytame tyrime „Individualios veiklos reglamentavimo analizė“. Individualiai veiklai taikomų mokesčio tarifų mažinimas taptų ypač aktualus, jeigu būtų panaikinta galimybė vykdyti individualią veiklą pagal verslo liudijimus.
Dėl nemokestinių verslo liudijimų aspektų
Nevienodos verslo sąlygos ir santykinai didesnis veiklos pagal verslo liudijimą tinkamumas neretai yra susijęs ne tiek su mokesčiais, kiek su reguliavimo aspektais. Praktikoje egzistuoja situacija, kad verslo liudijimus turintys asmenys mažiau kontroliuojami darbų kokybės prasme, jiems nepritaikomi įvairūs kvalifikacijos reikalavimai ir kiti reguliavimo aspektai.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tris su šia problema susijusius aspektus. Pirma, dažnai pagal verslo liudijimus dirbantys asmenys kaip tik dėl minėtos priežasties nesulaukia tiek pasitikėjimo iš rinkos dalyvių pusės, o juo labiau paprastai neturi galimybių dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, todėl santykinai mažesnė reguliavimo našta pagal verslo liudijimus dirbantiems asmenims turi ir atitinkamai neigiamą aspektą. Kita vertus, sėkminga kai kurių pagal verslo liudijimą dirbančių asmenų veikla atskleidžia, jog jų klientai yra linkę prisiimti patiriamą potencialiai didesnę riziką.
Antra, reguliavimo aspektas iš esmės yra nesusijęs su mokestiniais klausimais ir tuo, ar asmuo dirba pagal verslo liudijimą ar naudoja kitokią teisinę formą, todėl reguliavimas pagal teisės aktų reikalavimus iš principo turi būti taikomas vienodas. Tai, kad reguliavimai nevienodai taikomi praktikoje, neturi nieko bendro su verslo liudijimu.
Trečia, svarstytina, ar nėra per didelė našta tiems asmenims, kurie veikia ne pagal verslo liudijimus, t.y., ar nėra per didelė bendra reguliavimo našta. Ne kartą yra konstatuota, kad geroms verslo sąlygoms reguliavimo ir biurokratijos našta yra rimtas kliuvinys, todėl būtent šį kliuvinį reikia ir šalinti, o tik po to bandyti visus priversti laikytis reguliavimų, ne visada atitinkančių realius poreikius.
Apibendrintos išvados
1. Verslo liudijimai kaip ekonominės veiklos ir jos apmokestinimo forma egzistuoja šalia kitų formų (darbo santykiai, autorinės sutartys, individuali ekonominė veikla be verslo liudijimo atskaitant sąnaudas arba ne, įmonė) ir turi savo privalumų: ji leidžia sukurti geresnes, lankstesnes sąlygas verslui, lemia mažesnę administracinę ir potencialiai mažesnę mokestinę naštą.
2. Verslo liudijimai konkurencijos sąlygas iškreipia ne dėl savo formos, o nebent dėl apmokestinimo dydžio, kuris kai kuriais atvejais gali būti neproporcingai mažas, palyginus su apmokestinimu pagal kitas formas. Tai nepaneigia, kad kai kuriais atvejais apmokestinimas pagal verslo liudijimus gali būti didesnis. Asmeniui, kuris renkasi veiklos vykdymo formą, verslo liudijimai turi tiek teigiamų, tiek ir neigiamų aspektų.
3. Jau šiandien faktiškai egzistuoja minimali mokesčių riba dirbant pagal verslo liudijimus (dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų), o minimalios fiksuoto mokesčio už verslo liudijimus ribos per didelis kėlimas gali turėti panašias pasekmes kaip ir galimybės veikti pagal verslo liudijimą panaikinimas.
4. Verslo liudijimų panaikinimas gali sukelti papildomas problemas: paskatinti šešėlinį verslą legalaus verslo sąskaita ir, atitinkamai, mokesčių vengimą, kai kuriems žmonėms – panaikinti realią galimybę legaliai užsiimti ekonomine veikla.
5. Šiandien egzistuojantį veiklų, kurias galima vykdyti tik pagal verslo liudijimus, sąrašą reikėtų peržiūrėti ir, esant reikalui, papildyti.
6. Asmenims, veikiantiems pagal verslo liudijimus, nėra pagrindo taikyti kitokį reguliavimą nei tiems asmenims, kurie dirba pagal kitas apmokestinimo teisines formas, todėl problemos, kylančios dėl skirtingos reglamentavimo naštos, yra spręstinos tinkamu reguliavimo realizavimu bei bendru reguliavimo lygio mažinimu.
