Lietuvos laisvosios rinkos institutas išnagrinėjo Lietuvos socialdemokratų partijos iniciatyvą įvesti progresinius mokesčius ir šalies valdžios institucijoms pateikė pastabas dėl šios iniciatyvos trūkumų bei ateityje dėl to galinčių kilti pasekmių.
___________________
Nors progresinių pajamų mokesčių idėja Lietuvoje nėra nauja ir buvo įtraukta į kai kurių partijų programas, dabartinės Vyriausybės programoje progresinis tarifas nėra numatytas. Tačiau Vyriausybės programoje yra numatytas neapmokestinamojo minimumo didinimas (kuris jau yra atliktas nuo 2007 metų) ir vieningo gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimas. Todėl Lietuvos socialdemokratų partijos iniciatyva įvesti progresinius mokesčius, o ypač pasirenkant pagrindinį siūlomą scenarijų – atsisakyti įstatymu įtvirtinto mokesčio sumažinimo nuo 2008 metų sausio 1 dienos – prieštarauja Vyriausybės programai. Pažymėtina, kad net jeigu mažesnis tarifas iki tam tikros darbo pajamų dalies būtų nustatytas neatsisakant numatyto 24 procentų pajamų mokesčio tarifo nuo 2008 metų sausio 1 dienos, tai vis tiek būtų daroma vietoje galimo tarifo mažinimo.
Taip pat atkreipiame dėmesį į pasekmes, kurias sukeltų progresinių mokesčių įvedimas.
Konkurencingumo ir ekonominio augimo mažinimas
1. Ilgalaikėje Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 metų strategijoje įtvirtinta, kad „žiniomis besiremianti ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu”, darbo jėgos rinkoje dominuos kvalifikuotų, mokančių naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis specialistų poreikis. Tokie siekiai nuolat deklaruojami ir viešai. Tačiau progresiniai mokesčiai reikštų, kad didesnis produktyvumas būtų susietas su didesnėmis mokestinėmis sąnaudomis. Taip, skirtingai nei deklaruojama, būtų skatinama laikytis tradicinių ūkio šakų ir veiklų, o ne imtis inovacijų ar ieškoti produktyvumo didinimo galimybių. Tai sukeltų rimtų konkurencingumo problemų Lietuvai, nes joje yra sumažėję dirbančiųjų, o mažų kaštų darbuotojų rinkoje Lietuva nei nori, nei gali konkuruoti su pietų Europa ar Azijos valstybėmis.
2. Darbuotojui progresiniai mokesčiai mažintų paskatas imtis naujų darbų, rinktis produktyvesnį užsiėmimą, o gerai apmokamus darbuotojus labiau paskatintų rinktis mažiau apmokestinančias valstybes.
3. Progresyviniai mokesčiai potencialiai mažintų Lietuvos kaip darbo vietos patrauklumą, nes darbdaviai būtų orientuojami ir skatinami kurti mažiau, o ne daugiau apmokamas darbo vietas ir taip mažėtų darbo Lietuvoje patrauklumas. Be to, progresiniai mokesčiai neskatintų emigrantų grįžti į Lietuvą, nes paprastai grįžtantieji pretenduotų bent jau į vidutinį ar didesnį atlyginimą, ir tokiu atveju būtent bendras mokesčio tarifas yra aktualiausias.
Mokesčių skaidrumo ir paprastumo mažinimas
4. Mokesčių progresyvumas skatintų mokesčių vengimą, kai mokesčiai nemokami apskritai arba ieškoma būdų, kaip sumažinti mokesčio naštą. Esant mažesniam pelno mokesčio tarifui, galima išmokėti dividendus ir iš jų atsiskaityti su darbuotojais, taip kartu su pajamų mokesčiu išvengiant ir socialinio draudimo įmokų. Tuo pačiu didėtų paskatos mokėti atlyginimus nelegaliai arba pusiau legaliai.
5. Perėjimas nuo proporcinės prie progresinės sistemos lemtų mokesčių administratoriams ir mokesčio mokėtojams didėjančias administravimo sąnaudas.
Neigiama įtaką Lietuvos įvaizdžiui ir investicijų pritraukimui
6. Įstatymo pakeitimas padidinant pajamų mokestį nuo 24 iki 27 procentų likus tik pusei metų iki 24 procentų tarifo įsigaliojimo neišvengiamai ir pagrįstai būtų traktuojamas kaip teisėtų lūkesčių principo pažeidimas ir iš esmės pakirstų pasitikėjimą Lietuvos ekonominės politikos stabilumu (kuris iki šiol nebuvo blogas) ir kryptimi.
7. Prieš dešimtmetį Europoje tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje egzistavo proporcinis pajamų mokestis. Baltijos valstybių pavyzdžiai, kurie paprastai pateikiami kaip sėkmės pavyzdžiai, žinomi mokesčių ekspertams visame pasaulyje ir plačiai kopijuojami šalyse, kurios yra pagrindiniai Lietuvos konkurentai dėl užsienio investicijų – Centrinėje ir Rytų Europoje ir Balkanų regione. Šiandien proporcinius mokesčius turi net keliolika Europos valstybių, kitose vyrauja tendencija mažinti progresyvumą. Serbijoje proporcinis gyventojų pajamų mokestis sudaro 14 proc., Rumunijoje 16 proc., Slovakijoje 19 proc. Nuo šių metų liepos 1 d. Juodkalnija įveda 15 proporcinį gyventojų pajamų mokestį, kurį palaipsniui mažins iki 9 procentų 2009 metais.
8. Europos Sąjungoje vis dar dominuoja progresiniai mokesčiai, tačiau pastarąjį dešimtmetį kryptis yra priešinga – mažinti gyventojų mokesčių naštą, mažinti skirtingų tarifų skirtumus bei tarifų skaičių. Tokiu keliu jau pasuko Belgija, Vokietija, Airija. Diskusijos dėl proporcinės mokesčių sistemos būtinybės vyksta ir kitose šalyse.
9. Jei Lietuvoje būtų grįžta prie progresyvinių mokesčių, šis žingsnis neliktų nepastebėtas tarptautiniu mastu bei būtų naudojamas ir progresyvinių mokesčių šalininkų, ir priešininkų. Turint galvoje, kad verslas ir investuotojai visada linkę pasisakyti už paprastą mokesčių sistemą ir proporcinius mokesčius su mažu tarifu, šis Lietuvos žingsnis būtų sutraktuotas kaip atsisakymas planų mažinti bendrą tarifą ir padarytų itin neigiamą reklamą tarp investuotojų. Ilgai palaikytas dinamiškos, atviros ir patrauklaus investicijoms šalies įvaizdis įvedus progresyvinius mokesčius būtų atidedamas į šalį net nespėjus jo pilnai realizuoti (nes mokesčio tarifas Lietuvoje vis dar labai aukštas). Produktyvesnės darbo vietos nesunkiai gali persikelti į Latviją ar Estiją, kurioje kvalifikuotiems darbuotojams darbo sąlygos dar palankesnes dėl socialinio draudimo įmokos lubų.
Neigiama įtaka ne tik daug, bet ir mažai uždirbantiems
10. Viena iš pagrindinių ekonominės analizės taisyklių yra ta, kad į ekonominius procesus būtina žiūrėti ne statiškai, o dinamiškai. Svarstant pajamų mokesčio klausimą taip pat būtina nepasiduoti iliuzijai, kad sprendžiama tik dėl to, kokiu tarifu ir ką apmokestinti. Nuo šių sprendimų priklausys ir mokesčių bazės apimtys bei ekonominio augimo dinamika. Pagrindinis veiksnys, kuris lemia mažiau kvalifikuotos darbo jėgos kainą yra ne santykinis jos pranašumas daugiau uždirbančiųjų atžvilgiu, o jos paklausa. Šiuolaikinėje ekonomikoje konkurencingumo varikliai yra (1) kapitalas (dėl kurio galima su tomis pačiomis darbo sąnaudomis sukurti daugiau, ir, atitinkamai, didesnis produktyvumas bei didesni atlyginimai) bei (2) specifinę ir aukštą kvalifikaciją turintys darbuotojai, kurie yra labiausiai ribotas darbo rinkos elementas, ir kurie galiausiai nulemia tam tikro verslo atėjimą arba neatėjimą į atitinkamą rinką. Specialistams šalyje nesudarius itin gerų sąlygų dirbti (arba juos įdarbinti), šis įdarbinimas dažniau įvyksta kitur. Šią tendencija ir Lietuvos atsilikimą matome lygindami Lietuvą ne tik su Jungtine Karalyste ar Airija, bet jau ir lyginant su Latvija. Paklausa Lietuvoje yra atitinkamai santykinai mažesnė, kvalifikuotų darbuotojų mažiau, o tuo pačiu mažesni ir atlyginimai.
11. Nors teigiama, kad siūlomas 15 ir 27 procentų mokesčio tarifas biudžetui reikštų tokius pat praradimus kaip ir vienas 24 procentų tarifas, iš tikrųjų tai būtų būdas išvengti rimtesnio pajamų mokesčio mažinimo, ir atitinkamai, visiems gyventojams padidintų mokesčio naštą. Šiandien, kylant atlyginimams, 15 procentų apmokestinama 1000 litų ar kitokia atlyginimo dalis įgautų vis mažesnį ir mažesnį svorį, todėl, atitinkamai, vis didėtų efektyvus apmokestinimo tarifas. Žmonės, kurie tikisi, kad didesniu tarifu bus apmokestinti „turčiai“ patys vis labiau ir labiau bus paveikiami didesnio tarifo. Galima priminti, kad Lietuva turi patirtį, kai būtent dėl infliacijos ir atlyginimų kilimo nepriklausomybės pradžioje mokesčių sistema buvusi progresyvinė tapo proporcine, o tarifas liko aukščiausias iš iki tol buvusių.
Taip pat pažymėtina, kad nacionalinis biudžetas absoliučiais dydžiais išaugo daugiau nei vien reikėtų valstybės sektoriaus darbuotojų atlyginimams, ir biudžeto nenukentėjimas neturi būti naudojamas kaip galutinis argumentas diskusijoje dėl mokesčių mažinimo. Norint tinkamai finansuoti valstybės funkcijas, visų pirma reikia sutvarkyti biudžeto efektyvumą. Pats mokesčio vieningo tarifo mažinimas ilgalaike prasme duotų netgi teigiamas paskatas mokesčio bazei plėstis ir, atitinkamai, teigiamai veiktų mokesčių surinkimą.
12. Nors viešai teigiama, kad progresyviniai mokesčiai skirti mažinti santykinį skurdą, tačiau pasekmės gali būti atvirkštinės, nes progresiniai mokesčiai nesukuria paskatų didinti šeimos pajamų (ir, kaip minėta, darbdaviams kurti gerai apmokamų darbo vietų). Taip mažiau pasiturintys gyventojai tarsi uždaromi dabartiniame pajamų lygyje, kai tuo tarpu turtingesni gyventojai gauna mažiau apmokestinamų ne darbo pajamų.
13. Empiriniai duomenys iš progresinį mokestį taikančių ir netaikančių ES valstybių neleidžia teigti, kad progresinis mokestis padeda pasiekti pagrindinį tikslą – mažinti gyventojų pajamų diferenciaciją. Santykinė skurdo riba, kurią „Eurostat“ skaičiuoja kaip gyventojų, gaunančių mažiau kaip 60 proc. vidutinių šalies namų ūkių pajamų, dalį, 2005 metų duomenimis tarp ES šalių turinčių proporcinę sistemą – 25,3 proc., turinčių progresinę sistemą – 25,5 proc. Naujai prisijungusių prie ES pokomunistinių valstybių skirtumai akivaizdesni – proporcinę sistemą turinčiose valstybėse santykinė skurdo riba 24,5 proc., progresinę – 26,7 proc..
14. Kaip konstatuoja daugelis socialinės politikos ekspertų, mažinti absoliutų skurdą nepalyginamai efektyviau yra biudžeto išlaidų, o ne mokestinėmis priemonėmis.
Išdėstyti argumentai leidžia vienareikšmiai teigti, kad progresinė mokesčių sistema neatneštų Lietuvai teigiamo poveikio, tačiau sukeltų rimtų neigiamų ekonominių pasekmių bei sukurtų precedentą nesilaikyti Vyriausybės programos, o taip pat skatintų ateityje toliau komplikuoti dabar santykinai paprastą pajamų mokesčio sistemą.
Siekiant gerovės ir žmonių pajamų augimo, tolimesnio ekonomikos augimo, didesnio konkurencingumo, galimybės formuotis viduriniajam visuomenės sluoksniui, būtina mažinti bendrą gyventojų pajamų mokesčio tarifą.
