Lietuvos Respublikos (LR) socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė LR piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – Įstatymas) Nr. X-1675 17 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – Projektas), kuriuo siūloma nustatyti, kad skiriant piniginę socialinę paramą, išmoka vaikui, mokama pagal LR išmokų vaikams įstatymą (toliau – vaiko pinigai), nebūtų įskaitoma į bendrai gyvenančių asmenų pajamas. Projektu taip pat siūloma nustatyti toleruotiną pajamų lygį – į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamas neįskaityti dalies pajamų, nurodytų LR piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Projektą, nepritaria siūlomiems pakeitimams ir nurodo šiuos argumentus:
1. Šeimos narių pajamų atskyrimas išlaidų struktūroje yra dirbtinis. Projekte trūksta paaiškinimo, kodėl ir kaip turėtų būti atskirtos pajamos bendriems ir asmeniniams vaiko tikslams. Vertinant namų ūkio išlaidų struktūrą reikėtų objektyvių kriterijų, kaip šiems atskiriems tikslams turėtų būti padalintos išlaidos maistui, būstui, namų apyvokos reikmenims, transportui ir pan. Kadangi objektyviai nėra nustatytos namų ūkio išlaidos skirtos vaikui, todėl ir pajamos neturėtų būti skirstomos atskirai. Tiek bendrai gyvenančių asmenų arba vieno asmens pajamos, tiek vaiko pinigai yra bendros namų ūkių pajamos.
2. Toleruotinų pajamų nustatymas pagal vaikų skaičių yra pasikartojantis ir apsunkinantis vertinimą. Apskaičiuojant vidutines mėnesio pajamas pagal dabartinę tvarką jau yra atsižvelgiama į vaikų skaičių (pagal vienam asmeniui tenkančią sumą). Todėl siūlomas dar vienas kriterijus pagal vaikų skaičių taikyti neįskaitomų pajamų dalį apsunkina vertinimą bei diskriminuoja namų ūkius pagal vaikų skaičių. Pritaikius projekto nuostatas, būtų atitolstama nuo principo, kad šeimos pajamos ir turtas yra lemiamas faktorius paramai gauti. Pavyzdžiui, šeima, turinti tris vaikus, pagal dabartinę tvarką ir taip yra arčiau pašalpos gavimo ribos nei du vaikus turinti šeima. Pritaikius projekto nuostatas, tris vaikus turinti šeima įgytų dar didesnę pirmenybę gauti pašalpą nei skurdesnė šeima su dviem vaikais.
3. Kitaip nei vaiko pinigai, kitos socialinės išmokos yra įskaitomos į bendras namų ūkių pajamas. Projektas nėra nuoseklus, nes kitos socialinės išmokos, kaip pensijos ar socialinio pobūdžio pajamos (pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 12 punktą) yra įskaitomos į bendrai gyvenančių asmenų pajamas. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl vaiko pinigai yra išskiriami iš kitų socialinių išmokų. Juk visos pajamos, nepriklausomai nuo jų šaltinio, yra bendros namų ūkių pajamos, kurių išskyrimui nėra objektyvių priežasčių. Atsisakant dalies pajamų vertinimo paramos sistema tampa vis labiau netaikli.
4. Mažėtų tėvų motyvacija didinti namų ūkio pajamas. Jei būtų įgyvendintos Projekto nuostatos, būtų išplėstas piniginės socialinės paramos gavėjų ratas, kartu sumažinta tėvų auginančių vaikus motyvacija dirbti ir taip gerinti šeimos finansinę situaciją. Bet koks socialinių išmokų didinimas reiškia tai, kad joms artėjant prie gaunamo darbo užmokesčio dydžio, žmonės yra linkę pasirinkti gauti socialines išmokas, o ne dirbti.
5. Išmokų pakeitimo tvarka pareikalautų papildomų biudžeto lėšų. Projekto įgyvendinimas reikštų papildomas išlaidas iš biudžeto, nes išaugtų socialinei paramai skiriamos lėšos. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad papildomų lėšų nereikės, nes tam būtų naudojamos nepanaudotos savivaldybių biudžetų lėšos piniginei socialinei paramai. Argumentuojama tuo, kad anksčiau tokių sutaupymų buvo, tačiau tai nereiškia, kad pavyks sutaupyti kiekvienais metais. Atitinkamai, Projektu nėra numatoma, iš kur reikėtų finansuoti padidėjusį lėšų poreikį, jei savivaldybėms sutaupyti pinigų nepavyktų. Juolab, kad šis lėšų poreikis būtų ne vienkartinis, o kasmetinis.
Atsižvelgiant į tai, LLRI siūlo nepritarti Projektui.
