Kuriame vakarėlyje dalyvavote praeitą savaitę – juodojo penktadienio pirkinių maratone ar nieko nepirkimo dienos šeštadienį? Penktadienio šventės organizatoriai viliojo akcijomis. Nieko nepirkimo dienos entuziastai siūlė 24 valandas nieko nepirkti ir susimąstyti apie tai, kad sprendimus dėl vartojimo priimi ne laisva valia, bet paveiktas milžiniškų korporacijų įtakos, kurios dar ir yra kaltos dėl aplinkos taršos ir besivystančių šalių gyventojų išnaudojimo.
Abi idėjos atspindi du populiarius ekonomikos mitus – vartojimas skatina ekonomikos augimą ir vartojimas yra dirbtinai sukurtas visuomenės kontrolės įrankis. Tokių ekonominių stereotipų visuomenėje yra ir daugiau, jie stipriai įsišakniję mūsų kasdienybėje ir beveik tapę neabejotinomis tiesomis, todėl verti atidesnio žvilgsnio.
Ar tikrai vartojimas skatina ekonomikos klestėjimą?
Kad vartojimas skatina ekonomikos augimą mano ne tik suaugusieji, šiam teiginiui Lietuvos laisvosios rinkos isntituto apklausos duomenimis pritaria ir 60 proc. paauglių. Atrodytų logiška – kažkam, pavyzdžiui, reikia Kalėdų eglės ir jis pasiruošęs už ją sumokėti, todėl atsiranda, kas tas egles augina ir parduoda. Už gautus pinigus eglių augintojas perka Kalėdų kalakutą, kalakutų augintojas uždirbtus pinigus gali skirti kitoms prekėms ir taip užsisuka ekonomikos ratas. Žmonės turi darbo ir pajamų.
Ar galima teigti, kad dėl kalėdinės pirkimo karštinės ekonomika klesti? Ne, nes tiesiog išleidžiame tai, ką sutaupėme mažiau pirkdami lapkritį, todėl daugiau galėjome išleisti prieš šventes. Ekonomiką paskatino ne vartojimas, o vartojimo atidėjimas ir taupymas.
O kaipgi su eglių ir kalakutų augintojais – juk Kalėdos jiems tikrai atneša daugiau pajamų? Taip, bet tam, kad jų gautų, jie visus metus turėjo investuoti – pirkti, sodinti ir prižiūrėti egles, auginti kalakutus. Nebūtų šių investicijų, nebūtų ir pajamų per šventes.
Vartojimas savaime nedaro mūsų turtingesniais. Metinės ekonomikos augimo statistikos šventinis pirkimas nepakeičia – mažiau vartojome prieš šventes, daugiau – švenčių metu ir vėl mažiau – po švenčių. Galutinis rezultatas tas pats.
Geriau gyvename ne todėl, kad daugiau išleidžiame ir dėl to visi turi daugiau pajamų. Geriau gyvename, nes sutaupome ir investuojame, o tai leidžia gauti didesnę grąžą ateityje.
Ar vartojimas yra visuomenės kontrolės įrankis?
Korporacijos, reklama, socialinės normos – visa tai sukurta tam, kad žmogus būtų įtrauktas į užburtą vartojimo ratą. „Dirbame tam, kad vartotume, vartojame tam, kad reikėtų gaminti“ – išnaudotojišką verslininkų, pardavėjų ir bankų sąmokslą atskleidžia vartotojiškos visuomenės kritikai.
Mitas paremtas įsitikinimu, kad žmonės nėra laisvi ir protingi. Jie negeba nuspręsti ko, kiek vartoti ar vartojimą minimizuoti. Aplinka ir reklama daro įtaką pasirinkimams, bet jau vien tai, kad atsiranda žmonių, mininčių nieko nepirkimo dieną – puikus įrodymas, kad sprendžia pats žmogus, o ne korporacija.
Tavo poreikiai nėra kažkieno sąmoningai užprogramuoti taip pat kaip ir materializmas nėra šių laikų rykštė. Visais laikais žmonės sprendė, ką laikyti vertybe, o ką galima įkainoti pinigais. Visada bus norinčių tau kažką įsiūlyti ir visada tu pats spręsi ar pasiūlymą priimti. Jei Kalėdų dvasią į namus parsineši pilno maišo dovanų pavidalu – puiku. Jei jos ieškai buvime su artimaisiais – tai taip pat tik tavo pasirinkimas.
Ar tikrai neturime įtakos ekonomikos reiškiniams?
Kainos kyla ir krenta, vyksta ekonomikos pakilimai ir nuosmukiai, vienos įmonės klesti, kitos bankrutuoja. Įprasta manyti, kad šie dalykai vyksta cikliškai, tarsi savaime. Ekonomikos pokyčius lyginame su gamtos reiškiniais – kaip po žiemos ateina pavasaris taip ir po klestėjimo ateina nuosmukis.
Taip paprasta paaiškinti sudėtingus reiškinius ir nusikratyti atsakomybės, bet nėra tikslu. Socialiniai mokslai nuo gamtos mokslų ir skiriasi tuo, kad socialinėje erdvėje veikia realūs žmonės, gamtoje veikia dėsniai. Žmonės veikia laisvai, todėl jų elgsenos modelius sunku apibendrinti ir prognozuoti, gamtos reiškiniai vyksta dėsningai, todėl juos galima išreikšti kiekybiškai.
Kalėdinių eglių pardavėjai kainas pakelia todėl, kad yra pirkėjų, kurie tą kainą sumoka. Kalakutų augintojai klesti, o žąsų bankrutuoja, nes žmonės perka daugiau kalakutų ir mažiau žąsų. Tiek vartotojai, tiek gamintojai sprendimus priima atsižvelgdami ne tik į norus ir galimybes, bet ir į aplinką – nuo mokesčių iki madų.
Ekonomikos reiškiniai yra sudėtingi, kompleksiniai, bet jie visuomet yra žmonių veiklos ir bendradarbiavimo rezultatas. Ne abstrakti valdžia ar mistinė visuomenė yra atsakinga už socialines problemas. Būti atsakingu ir situaciją keisti galiu aš pats.
Įprasta piktintis ir kaltinti verslininkus, kad knygynų lentynose kulinarijos knygų daugiau nei filosofijos veikalų. Bet verslininkai tik tenkina pirkėjų poreikius. Kol daugiau žmonių norės skaityti receptus – tol to noro atspindį matysime parduotuvės lentynoje.
Noras suprasti reikalauja pastangų. Supratimas nesuteikia paprastų, visuomet galiojančių atsakymų.
Ugdyti kritinį mąstymą apie socialines problemas būtina jau mokyklose, ypač vyresnėse klasėse, kai visuomenės aktualijos tampa asmeniškai svarbios. Nagrinėti skirtingus požiūrius apie vartotojiškumą, asmeninį santykį su šiuo reiškiniu, žymiai prasmingiau nei išmokti vartojimo apibrėžimą.
