Naujausia „Spinter“ atlikta apklausa atskleidžia, kad 66 proc. lietuvių mano, jog jiems trūksta ekonomikos žinių. 81 proc. apklaustųjų savo ekonomikos išmanymą vertina prastai arba vidutiniškai. Tarptautiniai tyrimai taip pat rodo, kad ir suaugusiųjų, ir mokinių finansinės žinios gerokai šlubuoja. Kaip jas pastatyti ant kojų?
Pirmosios ekonomikos pamokos prasideda šeimoje – vaikai mokosi iš tėvų elgesio. Tie, kurių tėvai skiria laiko kartu su vaikais planuoti pirkinius, analizuoti, ar tai, ką išsirinko, yra brangu ar pigu, įgyja tam tikrų ankstyvųjų žinių. Kitaip yra, jei tėvai nesivargina aiškinti apie finansus ir ekonomiką, neva vaikai per maži suprasti. Pokalbių apie pinigus vengia tiek sunkiai besiverčiančios šeimos, tiek pačios turtingiausios. Tai rodo 2017 metų finansinių konsultacijų įmonės „deVere Group“ atlikta apklausa.
Apklausus turtingus JAV, Jungtinės Karalystės, Honkongo, Jungtinių Arabų Emyratų ir Pietų Afrikos Respublikos gyventojus paaiškėjo, kad su šeima, draugais ir kolegomis labiausiai nedrįstama kalbėti apie pinigus. To vengiama labiau nei diskusijų apie sveikatą, religiją, seksą ar politiką. Galima spėti, kad Lietuvoje situacija panaši. „Swedbank“ apklausos duomenimis, tik 16 proc. tėvų su ikimokyklinio amžiaus vaikais apie pinigus pasikalba išsamiai. Jei tėvai su vaikais vengia kalbėti apie pinigus, mažiesiems gali susidaryti įspūdis, kad pakanka įdėti kortelę ir bankomatas duos tiek pinigų, kiek jų reikia.
Vaikai nesupras, kodėl negalima nusipirkti visų norimų žaislų ir kodėl tėvai sako, kad nėra pinigų, nors patys perka produktus ir daiktus. Pokalbiai apie šeimos biudžeto planavimą, apie tai, kad tenka pasirinkti, ar naujas žaislas, ar bilietas į kiną, o pinigus reikia uždirbti, padėtų pamatus tolesniam mokymuisi pažinti ekonomiką. Su vyresnio amžiaus vaikais, jau ankstyvojoje paauglystėje, galima pradėti diskutuoti ir apie abstraktesnius ekonomikos procesus – kainas, verslumą, mokesčius ir kitomis temomis. Tėvai nebūtinai žino visus atsakymus ir net neprivalo to žinoti, tad paaiškinimų galima ieškoti kartu.
Ekonomikos aktualijos keičiasi kiekvieną dieną, situacija priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių. Todėl mokymasis orientuotis ekonomikoje neišvengiamai susijęs su kritinio mąstymo lavinimu. Nepakanka mokykloje susipažinti su bankų siūlomomis paslaugomis, išmokti skaičiuoti sudėtines palūkanas ir sąsiuvinyje nubrėžti paklausos kreivę.
Šiuos labai konkrečius arba labai teorinius dalykus būtina sieti su realia situacija – ne tik sugebėti apibūdinti paklausą ir pasiūlą, bet ir paaiškinti, kaip tai veikia mokyklos valgykloje. Svarbiau žinoti ne palūkanų skaičiavimo formulę (ją galima rasti internete), bet suvokti, kodėl jos yra, suprasti, kad pasiskolinęs pinigų vėliau turėsi grąžinti daugiau, nei tau paskolinta.
Viešojoje erdvėje daug kalbama apie finansinio raštingumo ugdymą. Asmeniniai finansai tėra siaura ekonomikos dalis. Nesuprantant esminių ekonomikos procesų, finansinio raštingumo mokymas – bergždžias reikalas. Pavyzdžiui, galime teoriškai žinoti, kuo uždaroji akcinė bendrovė skiriasi nuo individualiosios įmonės, bet kaip reaguosime atsiradus dalijimosi ekonomikai? Arba galime mokyti gyventojus atsidaryti banko sąskaitas, naudotis banko kortelėmis, tačiau kaip reikėtų elgtis tada, kai į gyvenimą įsiveržia visiškai nauji reiškiniai, pavyzdžiui, kriptovaliutos?
Kai situacija keičiasi žaibiškai, pagrindinių ekonomikos principų išmanymas padeda saugiau jaustis. Žinias galima pritaikyti tai situacijai: konkurencija vienodai veikia ir tradicinėje, ir dalijimosi ekonomikoje. Galima lyginti kriptovaliutų ir įprastų pinigų savybes. Daugelis jaunų lietuvių teigia daugiausia žinių apie ekonomiką gavę mokykloje. Ko mūsų mokyklos galėtų pasimokyti iš finansinio raštingumo tyrimuose pirmaujančių šalių? Belgija, Kanada, Nyderlandai, Australija – šios šalys ekonomikos dalykus integruoja į kitas disciplinas. Integruotos kelių dalykų pamokos – visame pasaulyje plintanti praktika. Ji ypač dažnai taikoma technologijų ir gamtos moksluose, tačiau ne ką mažiau yra perspektyvi ir socialinėje srityje. Juk socialiniai reiškiniai netelpa į vienos disciplinos rėmus.
Bandymas juos ten įsprausti mokymosi procesą atitolina nuo realaus gyvenimo. Pavyzdžiui, nejautru į migraciją žvelgti vien iš ekonominės perspektyvos, o žvelgti į šį reiškinį vien iš etikos pozicijų reiškia ignoruoti ekonomines duotybes. Integruotas požiūris yra natūralus, jis skatina pamatyti savo vaidmenį socialiniuose, ekonominiuose procesuose, padrąsina asmeniškai įsitraukti į problemų sprendimą.
Dėl prastų ekonomikos žinių lengva apkaltinti nekompetentingus mokytojus, nemotyvuotus mokinius, ministeriją, bankus ar vadovėlių leidėjus. Tačiau tokie kaltinimai nepadės išspręsti problemų, nes mokymasis yra asmeninis reikalas. Pirmoji ekonomikos pamoka moko, kad ištekliai yra riboti.
Jei kiekvienas tai prisimintų ir taikytų kasdienėse situacijose, pavyktų už akių užbėgti daugeliui asmeninių bei visuomeninių problemų, susijusių su neatsakingais ekonominiais sprendimais. Ištekliai yra riboti ir penkiamečio taupyklėje, ir jo mamos banko sąskaitoje, ir valstybės biudžete, tad kiekvienas mūsų sprendimas turi alternatyvias sąnaudas, kurias naudinga pasverti kiekviename žingsnyje.
