Ką aukoti – miškus ar pelną? Vilkus ar ūkius? Darbo vietas ar švarų orą? Ekonomika ir ekologija dažnai pastatomos į skirtingus ringo kampus. Atrodo, kad šioje kovoje nugalėtojas gali būti tik vienas – didelis dūminantis fabrikas arba didelis žalias, žmogaus rankos nepaliestas miškas. Miškas atrodo romantiškiau. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Miškas be ekonomikos, kitaip tariant be žmogaus įsikišimo, būtų pavojingos laukinės džiunglės. Toli gražu nepanašios į saugų romantišką prieglobstį.
Kai turime šiltus namus, spartų internetą, o iš Singapūro į Los Andželą galime nuskristi greičiau nei per parą – galime pamąstyti ir apie gamtą. Tik svarbu nepamiršti, kad mūsų komfortas – tai gamtos užkariavimas. Arba bent jau jos išteklių pavertimas naudingomis gėrybėmis. Be žmogaus proto nafta būtų juodo tepalo balos. O geležis, varis ir deimantai gulėtų giliai po žeme.
Visa žmonijos istorija yra natūros vertimas kultūra, gamtos perdarymas į žmogaus gyvenimui tinkamą aplinką. Neįmanoma gyventi, keliauti, valgyti ir net kvėpuoti – nedarant įtakos orui, vandenynams, augalams, gyvūnams ar mikrobams. Net patys augindami morkas, naudodami natūralią kosmetiką ir važinėdami dviračiais – kenkiame gamtai, paimame jos resursus ir paliekame atliekų. Kiekvieną mūsų pasirinkimą lydi poveikis, nekenkti negalime, galime teršti tik mažiau arba daugiau.
Ekonomikos ir ekologijos kovoje lietuviai vienareikšmiškai palaikytų ekonomiką. Naujausia Eurobarometro apklausa parodė, kad labiausiai mūsų šalies gyventojams rūpi ekonomikos augimas, o štai kova su klimato kaita ir aplinkos saugojimas yra mažiausiai svarbi sritis. Bet ar tai reiškia, kad iškirsime Labanoro girias, iššaudysime vilkus ir trokšime nuo smogo? Ar įmanoma sutaikyti ekonomiką ir ekologiją? Ar įmanomas darnus vystymasis, kai gamtos išteklių saugojimas sujungiamas su patogiu gyvenimu ir ekonomikos progresu?
Žmogus gamtai ar gamta žmogui?
Susirūpinimas ekologija nėra naujas reiškinys. Tik tam šiandien turime naujus ir greitesnius įrankius, pavyzdžiui protestuoti prieš kailių fermas einame, susirašę Feisbuke, o ir ekonominis išsivystymas, kitų poreikių patenkinimas leidžia šioje srityje veikti didesniais mastais. Rimtesni ginčai ekonomikos ir ekologijos srityje prasideda nuo skirtingų požiūrių į gamtą, žmogų ir jų santykį.
Kyla klausimas, kas svarbiau – žmogus ar gamta? Vienas požiūris, dar vadinamas antropecentriniu, paremtas įsitikinimu, kad centre yra žmogus ir jo poreikių patenkinimas, o tam tarnauja gamta. Gamtinės aplinkos saugojimą tokio požiūrio atstovai palaiko vardan ateities kartų gerovės. Kitos srovės atstovai – ekocentristai remia idėją, kad žmogus ir gamta yra lygiaverčiai ekosistemos dalyviai, kad žmogaus poreikių negalima kelti aukščiau kitų gyvybės formų. Anot jų, gamta reikia rūpintis dėl jos pačios, o ne dėl žmonių gerovės.
Kaip šie požiūriai konfrontuoja realybėje padės suprasti konkretus pavyzdys. Įsivaizduokite, kad planuojama plėsti šalies jūrų uostą. Uosto pagilinimas ir pakrantės išplėtimas leistų padidinti krovinių apyvartą ir užimti lyderio pozicijas regione. Uosto direkcija teigia, kad bus sukurta keliasdešimt tūkstančių gerai apmokamų darbo vietų, realią naudą mokesčių pavidalu pajus šalies ekonomika. Uoste veikiančios krovos kompanijos pasisako už maksimalią uosto plėtrą. Tačiau pakrantės gyventojai nerimauja, kad suprastės jų gyvenimo kokybė. Aplinkos ministerija perspėja, kad uosto plėtros pasekmės krantams bus tiesioginės, ilgalaikės, neigiamos ir reikšmingos. Nukentės kraštovaizdis, pakrantės gyvūnija ir augmenija, planuojama iškirsti apie 300 ha ypatingos vertės miško. Teritorijos neteks savo rekreacinės paskirties. Net ir pritaikius siūlomas prevencines priemones, neaišku, ar bus sumažintos galimos neigiamos pasekmės.
Konfliktas akivaizdus – darbo vietos, pelnas, konkurencinis pranašumas, didesnis šalies biudžetas vs. švarus oras, vanduo, nepaliesti miškai, išsaugota augalija ir gyvūnija. Šioje situacijoje antropocentristai palaikytų uosto plėtros idėją, ir mąstytų, kaip minimizuoti ar kompensuoti žalą aplinkai – atsodinti mišką, diegti inovatyvias technologijas matuojančias ir mažinančias taršą, apsaugančias kitas ekosistemas. Ekocentrinių pažiūrų atstovams uosto plėtros idėja nebūtų tokia patraukli. Grėsmė gamtinėms sistemoms nusvertų planuojamą ekonominę naudą. Filosofija, kad žmogus nėra visatos valdovas, kad jis yra lygiavertė jos dalis vis labiau populiarėja. Tačiau kur tokiu atveju brėžti stop liniją? Juk bet kokia žmogaus veikla veikia gamtą. Galbūt protingiau yra ieškoti sprendimų, kaip žmonėms klestėti, minimaliai kenkiant aplinkai?
Nobelis už susirūpinimą žmonijos ateitimi
Mėginimas nutiesti tiltą tarp ekonomikos ir ekologijos buvo apdovanotas naujausia ekonomikos Nobelio premija. Ją šiais metais pasidalino amerikiečiai Paulas Romeris ir Williamas D. Nordhausas. Abiejų mokslininkų idėjos atliepia tą patį svarbų žmonijos iššūkį – kaip ekonomikos pažangą suderinti su aplinkosauga. Mokslininkai sukūrė modelius, leidžiančius ekonomikos augimą, darnų vystymąsi, klimato kaitą, technologinę pažangą ir jų ryšius pamatyti ilgalaikėje perspektyvoje. Anot jų, svarbu atsižvelgti į du veiksnius – gamtos išteklius ir žmogaus žinias.
Iškart po Nobelio premijos paskelbimo pakalbintas Paulas Romeris sakė: „Žmonės galėtų pasiekti neįtikėtinų laimėjimų aplinkos apsaugos srityje jei tik pradėtų apie tai mąstyti. Vis tik daugelis yra linkę problemą ignoruoti, apsimesti, kad ji neegzistuoja. Įprasta galvoti, kad aplinkos saugojimas yra per brangus ir pernelyg sudėtingas reikalas.“ Profesorius Romeris apvertė ligtolinį įsivaizdavimą, kad inovacijos yra ekonomikos augimo pasekmė. Anot jo yra atvirkščiai – žinios, naujos idėjos ir jomis pagrįstos inovacijos yra progreso pagrindas. Todėl investicijos į žinias ir technologijas yra pamatas, siekiant klestėjimo.
Williamas D. Nordhausas nuo 1970-ųjų nagrinėja, kokią įtaką žmonių veikla, pavyzdžiui iškastinio kuro naudojimas, turi klimato kaitai ir kaip klimato kaita veikia ekonomikos augimą ir visuomenę. Ekonomikos teoriją Nordhausas papildo fizikos ir chemijos mokslų įžvalgomis. Profesoriaus sukurtas simuliacijos modelis plačiai naudojamas, tiriant ekonomikos ir klimato kaitos ryšius. Pavyzdžiui, nagrinėjant kokias pasekmes ekonominei veiklai ir klimato kaitai sukelia mokesčiai ar principas „teršėjas atlygina nuostolius visuomenei“.
Nors mokslininkai nepateikia tikslių atsakymų, jų tyrinėjimų pripažinimas rodo bendrą tendenciją – rūpinimasis žmonijos ateitimi yra neatsiejamas nuo rūpinimosi aplinka. Klausimas, kaip ir kas tai darytų geriausiai – patys žmonės, verslas ar valdžia – vis dar atviras.
Ekologija: nuo Popiežiaus iki Starbucks
Vaizdo įrašas, kuriame iš vėžlio nosies jūrų biologai ištraukia plastikinį šiaudelį, peržiūrėtas daugiau nei 33 milijonus kartų. Šis sukrečiantis klipas sukėlė pasipiktinimų bangą – vieni prisiekė daugiau niekada nenaudoti plastikinių šiaudelių, kiti prakeikė visą žmonių rūšį. Susiformavo judėjimai, kilo socialinės akcijos, tviteriai, feisbukai ir instagramai užsipildė nuotraukomis su plastiko jūrose paskendusiais paplūdimiais ir žymėmis #karas plastikiniams šiaudeliams, #ačiū, šiaudelio nereikės, #vandenynas be šiaudelių ir pan.
Į kylančias pasipiktinimo audras sureagavo ir tokios didžiosios kompanijos kaip Starbucks, McDonald‘s, American Airlines, Marriott viešbučių tinklas ir kitos. Net Popiežius Pranciškus ragina saugoti gamtą, mąstyti ne tik apie trumpalaikę asmeninę naudą, bet ir pasaulį, kurį paliksime ateities kartoms. Ar tikrai utilitarinis požiūris į realybę, ekonominės naudos siekimas yra nesuderinamas su draugiškumu aplinkai?
Ar mega korporacijos būtų nusprendusios ieškoti alternatyvos plastikinei produkcijai jei judėjime dalyvautų ne milijonai, bet kelios dešimtys žmonių? Kažin. Ar tai yra veidmainiška ir neteisinga? Kažin. Verslas kaip veidrodis atspindi visuomenės poreikius. Jei yra norinčių pirkti dviračius – yra kas juos parduoda. Jei yra norinčių didelių ir galingų automobilių – ir šis noras bus išpildytas.
Nebent manytume, kad daugelio vartotojų norai nėra teisingi ir racionalūs. Kad geriau norėti dviračio nei Cadillac Escalade. Geriau skaityti „Grynojo proto kritiką“ nei žurnalus. Verslas negali sau leisti manyti kitaip nei vartotojai. Tai nuostolinga. Todėl jei daugiau žmonių susirūpina, pavyzdžiui, gyvūnų teisėmis – verslas atsako įvairių didesne veganiškų restoranų ir laisvai laikomų vištų kiaušinių pasiūla, net investuoja į brangius tyrimus, leisiančius ateityje mėsą auginti laboratorijoje. Ir dažniausiai verslas tai daro ne iš geros valios (nors gali būti ir taip), o dėl to, kad mato pelno galimybę. Taip organiškai rinkoje besirūpindami savimi, savo poreikiais pasirūpiname ir kitais. Net išsiunčiame žinutę apie savo moralinius įsitikinimus.
Rinkoje yra vietos visiems. Fryganams, kurių filosofija – gyventi iš to, ką išmeta kiti. Zero wasteriams, kurie metų atliekas sutalpina viename mažame stiklainyje. Jachtų ir privačių lėktuvų savininkams ir tiems, kurie pasirenka negimdyti vaikų dėl to, kad apsaugotų pasaulį ir jo resursus. Kuris gyvenimo būdas yra teisingiausias ir ekologiškiausias? Nežino niekas. Bet leisdami jiems visiems būti – galime mokytis iš klaidų ir ieškoti tiesiausių kelių į draugiškus žmogaus ir gamtos santykius.
Ekonomikai rūpi ekologija
Baimė, kad žemės ištekliai greitai baigsis dėl netvaraus jų naudojimo gyva jau kelis šimtus metų nuo pat Pramonės revoliucijos. Gąsdinimai, kad netrukus beliks tik keltis į kitą planetą taip ir neišsipildė. Atvirkščiai – nuolat atrandami nauji efektyvesni išteklių naudojimo būdai, nauji jų šaltiniai ar pakaitalai senkantiems resursams. Natūralius apribojimus išlaisvina žmogaus protas ir kūrybiškumas.
Išteklių ribotumas yra pagrindinis klausimas kiekvienam ekonomistui ir tai, kas juos vienija su besirūpinančiais ekologija. Aplinkosauga, taupus išteklių naudojimas, naujų galimybių paieška yra ir verslo interesas. Pavyzdžiui, Ikea prekes pakuoja taip, kad kuo daugiau jų tilptų į transporto priemones, gabenimo kaštai būtų mažesni, o į aplinką būtų išskirta mažiau anglies dioksido. Mėsos pramonės milžinės Tyson ir Cargill investuoja į dirbtinės mėsos, užaugintos mėgintuvėlyje gaminimą. Ateityje tai ne tik labiau apsimokės, nes nereikės didžiulių žemės plotų, fermų, skerdyklų ir gyvulių, bet akivaizdžiai darys ir mažiau žalos aplinkai.
Daugybė pavyzdžių, iliustruoja tiesą, kad žmonių sąmoningumas yra stiprus ginklas socialinių problemų sprendime. Mes galime minimizuoti aplinkai daromą žalą, skatinti gamtai draugiškesnių alternatyvų plėtojimą. Tuomet, kai ekologija yra nuoširdi vidinė vertybė, o ne primesta taisyklė – pasaulyje gali įvykti gražių pokyčių. Socialiai sąmoninga visuomenė ir yra ta tinkama inovacijoms aplinka, progreso variklis, apie kurį kalbėjo Nobelio ekonomikos premijos laureatas P. Romeris.
