LLRI kritikuoja siūlymus dėl rangovo subsidiarios atsakomybės taikymo

Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 108, 109, 139, 213 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto Nr. 21-20712(3)

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 108, 109, 139, 213 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projektą Nr. 21-20712(3) (toliau – Projektas) ir teikia pasiūlymas bei pastabas dėl siūlomo reguliavimo.

Projektu, be kita ko, siekiama numatyti, kad „Jei darbdavys yra subrangovas, rangovas subsidiariai atsako už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme“ ir tais atvejais, kai darbuotojas nėra komandiruotas (toliau – Subsidiari atsakomybė). Projektas grindžiamas 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas) (toliau – Direktyva).

Išnagrinėjęs su Projektu susijusius dokumentus Lietuvos laisvosios rinkos institutas abejoja, ar siūlomą reguliavimą įpareigoja priimti Direktyva, ar jis yra tinkamai pagrįstas ir siūlomas laikantis Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo reikalavimų.

Dėl Subsidiarios atsakomybės pagal Direktyvą taikymo apimties

Projektų iniciatorių teigimu, Projektu siūlomas reguliavimas dėl Subsidiarios atsakomybės kyla iš toliau nurodytų Direktyvos 12 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų:

   „1. Siekdamos kovoti su sukčiavimu ir piktnaudžiavimu, valstybės narės gali, pasikonsultavusios su atitinkamais socialiniais partneriais, vadovaudamosi nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika, imtis papildomų priemonių, taikydamos nediskriminavimo ir proporcingumo principus, kad būtų užtikrinta, jog subrangos grandinėse rangovą, kurio tiesioginis subrangovas yra darbdavys (paslaugos teikėjas), kuriam taikoma Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalis, komandiruotas darbuotojas (paryškinta LLRI) galėtų kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu už nesumokėtą grynąjį darbo užmokestį <…>.

  1. Direktyvos 96/71/EB priede nurodytos veiklos atžvilgiu valstybės narės numato priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad subrangos grandinėse rangovą, kurio tiesioginis subrangovas yra darbdavys, komandiruoti darbuotojai (paryškinta LLRI) galėtų kartu su darbdaviu arba vietoj jo laikyti atsakingu už komandiruotų darbuotojų teisių apsaugą, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje.“

Pažymėtina, kad Direktyvoje nustatomos garantijos komandiruojamiems darbuotojams. Be to, kad tai implikuoja pačios direktyvos pavadinimas („Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo <…>“), jos garantijų apribojimas tik komandiruojamiems darbuotojams atskleidžiamas ir Direktyvos Preambulėje.

Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje referuojama į subrangovus kaip darbdavius. Jiems taikoma Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalis, kuri apibrėžia Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Ji taikoma subjektams (taigi šie subjektai yra ir Direktyvos taikymo subjektai), kurie yra valstybėje narėje įsisteigusios įmonės, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją (1 straipsnio 1 dalis). Direktyva 96/71/EB taikoma, kai minėtu atveju įmonės: „a) savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus <…>, arba b) komandiruoja darbuotojus į įstaigą arba grupės valdomą įmonę kitos valstybės narės teritorijoje <…>, arba c) kaip laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra samdo darbuotoją įmonei, kuri yra įsisteigusi ar veikia valstybės narės teritorijoje, su sąlyga, kad komandiruotės metu laikino įdarbinimo įmonė ar įdarbinimo agentūra ir darbuotojas saistomi darbo santykiais.“ Direktyvos 1 straipsnyje nurodoma, kad jos nuostatomis yra siekiama praktikoje geriau ir vienodžiau įgyvendinti ir taikyti Direktyvą 96/71/EB, kurios taikymas yra apribotas darbuotojų komandiravimo atvejais. Taip pat Direktyvos Preambulės 16 punktas pabrėžia, kad tinkamų nuostatų įgyvendinimu siekiama komandiruotų darbuotojų teisių apsaugos.

Pagal Direktyvą Subsidiari atsakomybė už komandiruojamus darbuotojus gali būti taikoma ir kitų negu statybų sektoriuje veikiančių rangovų atveju. Apie komandiruojamų darbuotojų apsaugos standartų taikymą nekomandiruojamiems darbuotojams nėra kalbama. Tai, kad Subsidiarią atsakomybę galima plėsti tik sektorių atžvilgiu, o ne darbuotojų ir juos įdarbinusių subjektų atžvilgiu, iliustruoja ir Projektų iniciatorių aiškinamajame rašte pateikiama kitų ES valstybių narių reguliavimo praktika. Pateikiami pavyzdžiai, kad tam tikros valstybės taiko Subsidiarią atsakomybę ir kitiems sektoriams, bet nėra pateikiama pavyzdžių, kad ši pareiga būtų taikoma ne tik komandiruojant darbuotojus.

Papildomai pažymėtina, kad Direktyvos 12 straipsnio 4 dalis nurodo, kad valstybės narės gali (i) nustatyti griežtesnes taisykles dėl atsakomybės subrangos atveju apimties ir masto pagal nacionalinės teisės aktus vadovaudamosi nediskriminavimo ir proporcingumo principais; (ii) nustatyti tokią atsakomybę kituose sektoriuose nei nurodytieji Direktyvos 96/71/EB priede. Tačiau su Projektu pateiktoje atitikties lentelėje ši nuostata įvardijama kaip neprivaloma ir Projekto reguliavimas su tuo nėra siejamas. Todėl negalima pritarti tam, kad Subsidiarios atsakomybės įteisinimas ir tais atvejais, kai darbuotojas nėra komandiruojamas, kyla iš Direktyvos.

Dėl nediskriminavimo principo apimties

Europos Komisija pateiktame preliminariame Direktyvos įgyvendinimo vertinime pabrėžia, kad tiek pagal Direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, tiek 2 dalį, turi būti taikomi nediskriminavimo ir proporcingumo principai. Dėl nediskriminavimo pabrėžiama, kad:

[Lietuvos Darbo kodekse numatytos] „atsakomybės nuostatos, taikomos tik užsienio paslaugų teikėjams (paryškinta LLRI), bet netaikomos nacionaliniams paslaugų teikėjams (paryškinta LLRI), taikomos nesilaikant nediskriminavimo principo, kaip reikalaujama pagal 12 straipsnį. Atsakomybės nuostatų taikymas tik tarpvalstybiniais atvejais (paryškinta LLRI) gali turėti įtakos daugeliui užsienio paslaugų teikėjų ir dėl to jų teikiamos paslaugos gali tapti mažiau patrauklios, palyginti su nacionalinių paslaugų teikėjų paslaugomis. Galutiniai klientai ir rangovai gali būti nelinkę sudaryti sutarčių su kitose valstybėse narėse (paryškinta LLRI) įsisteigusiomis įmonėmis, todėl šios nuostatos gali būti nepagrįsta kliūtis tarpvalstybinių paslaugų teikėjams (paryškinta LLRI).“

Taigi nediskriminavimas siejamas su paslaugų teikėjo kilme, kritikuojama tai, kad esamos nuostatos nėra taikomos ir nacionaliniams subjektams. Komisija nekelia klausimų dėl to, kad apsauga yra taikoma tik komandiruojamiems darbuotojams, o ne visiems statybų sektoriaus darbuotojams.

Direktyvos ir bendro ES nediskriminavimo principo kontekste pažymėtina, kad nediskriminavimo principas pasireiškia vienodų sąlygų nustatymu toje pačioje padėtyje esantiems asmenims (darbuotojams), nediskriminuojant jų pagal kilmės valstybę. Direktyvos kontekste tai reiškia vienodos apsaugos nustatymą visiems komandiruojamiems darbuotojams, nepriklausomai nuo jų darbdavio. Darbuotojai, kurie nėra komandiruojami, nėra tapačioje teisinėje padėtyje kaip komandiruojami darbuotojai. Nediskriminavimu laikomas lygiaverčių subjektų, t.y. subjektų, komandiruojančių darbuotojus, pareigų suvienodinimas, nepriklausomai nuo jų įsisteigimo (kilmės) vietos, o ne visų atitinkamame sektoriuje veikiančių subjektų veiklos reikalavimų suvienodinimas.

Dėl perteklinio reguliavimo (angl. gold-plating)

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytus argumentus ir į tai, kad Direktyvos tikslas yra numatyti garantijas komandiruojamiems darbuotojams, reikalavimai sukuria papildomą naštą subjektams lyginant su jau išsamiai Direktyvos lygmeniu numatytais reikalavimais, todėl yra laikyti pertekliniais. Kaip nurodoma Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje ir administracinės naštos pagrįstumo įvertinimo rekomendacijų 4 skyriuje, bet kokie reikalavimai, kuriuos siūloma įtvirtinti ar kurie yra įtvirtinti nacionaliniame teisės akte, įgyvendinančiame ES teisės aktą, ir kurie viršija ES teisės akte nustatytus reikalavimus ir (arba) yra nebūtini ES teisės akte nustatytiems tikslams pasiekti yra laikytini pertekliniu reguliavimu (gold-plating). Pagal minėtas rekomendacijas, ES teisės aktų įgyvendinimo procese turėtų būti vengiama atvejų, kuomet perkeliant ES teisės akto nuostatas išplečiamas ES teisės akto nuostatos turinys: nustatomi griežtesni, papildomi ar nebūtini ES teisės akte nustatytiems tikslams pasiekti reikalavimai. Tokius reikalavimus reikia išsamiai pagrįsti arba jų atsisakyti.

Dėl Subsidiarios atsakomybės pagrįstumo

Atsižvelgiant į tai, kad Projekto nuostata dėl Subsidiarios atsakomybės tiesiogiai nekyla iš Direktyvos, ją reikalinga pagrįsti. Tam reikia identifikuoti konkrečius rinkoje esančius problemą ir tikslą, tačiau tai nėra nustatyta Projekto atveju. Taip pat nėra pateikiamas alternatyvų vertinimas, nėra įrodoma, kad siūlomas reguliavimas yra geriausias siekiant užsibrėžtų tikslų. Galiausiai, sprendžiant dėl reguliavimo įteisinimo svarbu atsižvelgti į reguliavimo sukuriamą našta bei suvaržymus, tačiau šie aspektai niekaip nėra vertinti Projekto iniciatorių. Visa tai daroma klaidingai kildinant reguliavimą iš Direktyvos.

Pažymėtina, Projekto aiškinamajame rašte pateiktas Projekto poveikio vertinimas, kad priėmus Projektą „Neigiamų pasekmių nenumatoma“, nėra korektiškas, o vertinimas nėra tinkamas.

Atsižvelgdamas į tai, kad

  1. Subsidiarios atsakomybės įteisinimo visais atvejais, o ne tik komandiruojant darbuotojus, nereikalauja nei Direktyva, nei Europos Komisijos pateiktas preliminarus Direktyvos įgyvendinimo vertinimas,
  2. pasiūlymas yra perteklinis ir nepagrįstas

Lietuvos laisvosios rinkos institutas siūlo neįteisinti rangovo subsidiarios atsakomybės už darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis, mokėjimą darbuotojui, dirbančiam darbus, nustatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, tais atvejais, kai darbuotojas nėra komandiruojamas.