Ž. Šilėnas. Konkurencija – kuomet pagrūmoti pirštu nepakanka

Konkurencijos taryba visai neseniai paskelbė savo nutarimą, kuriuo oficialiai patvirtino, jog Vilniaus miesto savivaldybė, įsteigdama taksi įmonę „Vilnius veža“, pažeidė Konkurencijos įstatymą. Rodos teisingumas triumfavo, bet – kas iš to?

Šis tyrimas jau aštuntasis, susijęs su Vilniaus miesto savivaldybės veiksmais per pastaruosius septynis metus. Nors teismas ir patvirtino, jog didžioji dalis Konkurencijos tarybos nutarimų dėl Vilniaus veiksmų buvo teisingi, pažeidimai kartojasi. Panaši situacija ne tik Vilniuje. Piktybiškai konkurenciją pažeidinėja ir kitos savivaldybės, ministerijos.

Kur slypi problema? Pirma, vienintelis dalykas, ką gali padaryti Konkurencijos taryba, tai įpareigoti panaikinti pažeidimą. Bet, kad ir kaip bebūtų keista, šio nutarimo Konkurencijos taryba pati negali priversti įvykdyti. Ji privalo kreiptis į teismą, kuris tada įpareigoja savivaldybę vykdyti sprendimą. Bet juk savivaldybė ir Konkurencijos taryba yra viešo administravimo subjektai, o Konkurencijos tarybai yra pavesta prižiūrėti savivaldybių veiklą. Kodėl egzistuoja toks neatitikimas tarp paskirtos funkcijos ir įgyvendinimo galių?

To pasekmė – savivaldybės gali vilkinti teisminius procesus (nes savivaldybės ir taip nėra pačios operatyviausios institucijos). O juk privačiam verslui ar konkurentams sužlugdyti kartais užtenka ir pusmečio.

Antra, Konkurencijos tarybos nutarimas, kad savivaldybė pažeidė Konkurencijos įstatymą realiai nesukelia jokių padarinių. Net tais atvejais, kai po vilkinimo ir teismų jau patys teismai neapskundžiamai pasako, kad savivaldybė yra neteisi, tai, geriausiu atveju, reiškia ne daugiau nei iš prispausto serijinio neklaužados išpeštas pažadas „Gerai, daugiau taip nebedarysiu“. Gal tada ir privačiam verslui taikykime tokias pat sankcijas – neįpareigojantį pasižadėjimą daugiau taip nedaryti.

Čia reikia priminti, kad privatus verslas susiduria su absoliučiai kitokia tvarka. Už konkurencijos pažeidimus įmonėms skiriamos didžiulės baudos, įmonių vadovams gresia apribojimai kelis metus eiti vadovų pareigas bei piniginės baudos.

Trečia, patys politikai nėra visiškai įsisąmoninę, o dalis ir apskritai nežino, kad net ir viešo administravimo subjektams nevalia pažeidinėti konkurencijos. O jei ir žino, nežiūri į tai, kaip į rimtą pažeidimą.

Atsiminkime skambų savivaldybės vadovo pareiškimą „Vilnius veža, vežė ir veš“, išsakytą po to, kai Konkurencijos taryba nustatė pažeidimą. Šis pasakymas reiškia ne ką kitą, o „Pažeidinėju, pažeidinėjau ir toliau pažeidinėsiu“. Dabar trumpam įsivaizduokime, jei tą patį sau leistų pasakyti privačios įmonės savininkas. Tuomet į barikadas pultų aukščiausi šalies pareigūnai ir Seimo konstitucinė dauguma ir visi tarpusavyje rungtyniautų pasiūlymais, kaip nubausti šį piktybinį nedorėlį. Dominuotų rūstūs pareiškimai, kad Konstitucija ne mazgotė, kad įstatymų laikymasis privalomas visiems.

O dabar? Kaip visa tai spręsti? Teisingiausia ir sąžiningiausia būtų visiems taikyti tas pačias taisykles ir sankcijas už taisyklių nesilaikymą. Nesvarbu, ar tu vadovauji nuosavam verslui, ar savivaldybei.

Kaip tai atrodytų realybėje? Pirma, viešo administravimo subjektams reikia skirti pinigines baudas. Žinoma, tai mokesčių mokėtojų pinigų perdėliojimas iš vienos kišenės į kitą, bet tais finansiniais metais savivaldybė turėtų, pavyzdžiui, 10 tūkst. litų mažiau. Kad tai neišvirstų į merų šou „Sumokėjome baudą, nebeliko pinigų vaikų maitinimui“, galima numatyti, kad savivaldybės šią baudą turėtų dengti, pavyzdžiui, iš administracijos vadovų atlyginimų fondo lėšų arba iš miesto tarybos narių reprezentacinių lėšų fondų. Galvą pasukus, sprendimų tikrai atsiras.

Antra, ypač piktybinių pažeidimų atvejais reikia taikyti sankcijas vadovams. Pavyzdžiui, lygiai taip, kaip ir privačiame sektoriuje, būtų galima uždrausti asmeniui metus užimti vadovaujamas pareigas viešajame sektoriuje. Kitaip tariant, pasirašinėjai konkurenciją pažeidžiančius nutarimus, puikiai suprasdamas, ką darai, – du metus administracijos direktoriumi būti negalėsi. Vėlgi – tikslų mechanizmą, derantį su dabar galiojančiais įstatymais, sukurti nesunku.

Šios priemonės, nors ir netobulos, prisidėtų prie nebaudžiamumo ir feodalizmo savivaldybėse išgyvendinimo. Žinoma, reikia atskirti pelus nuo grudų. Ne kiekvienas savivaldybės konkurencijos pažeidimas būna piktybinis, kartais tai padaroma iš nežinojimo ar teisės aktų nesuvokimo. Bet tokie pažeidimai paprastai būna greitai ir lengvai ištaisomi be teisminių procesų ar laiko vilkinimo. Tačiau būna ir kitokių konkurencijos pažeidimų – akivaizdžiai piktybinių, daromų manipuliuojant teisine baze ir suvokiant, kad nelaukia jokios pasekmės. Būtent su pastaraisiais pažeidėjais reikia kovoti griežčiau.